Jūratė Visockaitė. Embrioninė Lietuva

Kai prisimenu, kad didelę dalį lietuviškos dramaturgijos klasikos sudaro naivusis žanras – „Amerika pirtyje", „Žaldokynė", „Atžalynas" –­ purtau galvą nuo tos „amžių gūdumos" atsiribodama. Žinau, kad tos pjesės turi vagonus prisiekusių gerbėjų, tačiau negaliu savęs perlaužti ir žiūrėti (tiksliau, klausytis fiziškai) dramos scenoje panašių infantilių, mėgėjiškai parašytų veikalų. Tuo labiau tada, kai jie režisieriaus yra atidžiai profesionaliai supakuoti, pateikti kaip muziejinė vertybė, kuria reikia didžiuotis ir semtis iš jos įkvėpimo. Turbūt naftalininio.
Nors gal Nacionalinis dramos teatras, įtraukęs į savo planus Kazio Binkio „Atžalyną", pasielgė ir labai toliaregiškai. Matome dabar kaip ant delno, koks atstumas įveiktas – iki Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme" kitoniškai atveriamo mūsų atžalyno. Gaila tik, kad šalia Ivaškevičiaus daugiau nieko lyg ir nėra, kad kadaise reiškęsis Sigitas Parulskis prašapo komercijoje, kuri irgi yra tam tikra naiviosios kūrybos atšaka.
Kazio Binkio kiek vyresnis kolega Kostas Ostrauskas apie „Atžalyną" išdrįso parašyti: „ribotas, seklus, sentimentalokas", „plokščia publicistika".

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-11-11_nr._3449_Atzalynas_7_photo_D.Matvejev.jpg
Bet režisierius Jonas Vaitkus, žinodamas, kad geriausia gynyba yra puolimas, kaip visad išankstiniuose interviu kaltina būsimus nesupratinguosius: „Žmonės, kilogramais ryjantys reklamą, šiame spektaklyje nieko nepastebės", „SMS ištirps, ir tų žmonių sms'inis intelektas bus niekam nereikalingas."
5 veiksmų dramos herojaus gimnazisto Petro donkichotiškas poelgis – kilnus kaltės prisiėmimas – spektaklyje netampa donkichotišku ar, kaip užsimenama pjesėje, dostojevskišku, nes jis aprašytas Binkio būtent sms'iškai. Ir ištemptum jį į šių dienų šviesą nebent už ausų. Tačiau Vaitkus, kaip tyčia, šįsyk atsisako savo firminių kūrinio preparavimo priemonių. Atstato „valdovų rūmus" kaip tikrus.
Na, galbūt čia ir pakastas šuo? Juk daugelis žiūrovų geriau ar blogiau atsimena „Atžalyno" siužetą (kai kas vaidino jį mokykloje – kur jam ir vieta), taigi gal ta giluma turi persiskaityti savaime „tarp eilučių"? Pagarbų kreipimąsi į klasiką, kurį norima švariai restauruoti, rodo jau ir Binkio sūnaus Gerardo Binkio garso įrašas, periodiškai perkertantis spektaklio eigą. Puikus režisūrinis „ėjimas", daug paveikesnis nei kokie nors madingi mėgėjiški videofilmukai. Tačiau 90-mečio kalba tendencinga, seniokiškai klumpanti: visi geriausieji lietuviai arba žuvo miškuose, arba kadaise emigravo, nieko neliko! Ji tokia, kokios reikia „juodajam metraštininkui" Vaitkui. Niūrūs žodžiai bando persverti į kitą pusę tvarkingos hepiendinės pjesės tvarkingą pastatymą, sudėti šiuolaikiškus akcentus. Bet jų nesigirdi.
Sugauni netgi laiko išbandymo neišlaikiusius „kadrus", neigiami herojai šiandien persiskaito kaip teigiami. Petro antipodas turtingas gimnazistas Barzdžius vagyste apkaltintai klasei greičiau net už Petrą pasiūlo visai realią išeitį – jis duosiąs pusę reikiamos sumos, o likusius surinksim! Taip pat neigiamas personažas istorijos mokytojas, reikalaujantis pašalinti nusikaltėlį Petrą iš gimnazijos, pranašauja: „Jeigu mes nusikaltėliui įduosime į rankas vidurinį ar aukštąjį mokslą ir dar diplomą, o paskui jį prileisime prie iždo arba prie kasos, tai jis vogs milijonus." Ir žiūrovų salės reakcija patvirtina, kad šitas „kirvis" buvo teisus.
Labai įdomi aktorių plastika – Binkio personažai juk kartoniniai, tipizuoti, todėl čionai jie atrodo sugužėję iš seno smetoninio (nors gal ir iš pokarinio tarybinio) žurnalo su tais mielais, nuglaistyto žmonių gyvenimo vaizdeliais, sulėtintais judesiais ir jausmais. Spalvingesnė, žinoma, vyresnioji aktorių karta (Vytauto Anužio Inspektorius su įsprausta po frenčiumi kupra ir musoliniška eisena; Dalios Michelevičiūtės salomėjiška Gamtininkė; Povilo Budrio tipiškas minkštakūnis inteligentas klasės auklėtojas Tijūnas). Jaunesniųjų aktorių stropiai vaidinami anų dienų gimnazistai išdrožti visi kaip vienas, anksti pasenę ir bekraujai (tie, kuriems lemta gultis po velėna?). Bet reikia manyt, aktoriams, kurie nūdienėje scenoje yra aptekę visomis įmanomomis išraiškos priemonėmis ir prakaitu, toks minimalizmas, susikaupimas yra naudingas išbandymas.
Įdomi ir lakoniškoji Laurynos Liepaitės scenografija. Žiūrovo akis išsyk privalo fokusuoti žvilgsnį į gerokai apribotą Didžiosios scenos centrą su mažu kambariu, maža klase – nėra ko plaikstytis erdvėse –­­ jos bus atidarytos tik gegužinėje ratu trypiantiems šokėjams ir Petro draugo modeliuotojo Jasiaus stebuklingai pakilusiai oranžinei „Lituanicai" (ją režisierius neiškentęs patriotiškai pridėjo, nors Binkio aprašytas vaikų šnekas apie orasvydžio varžybas išėmė).
„Lituanica" skrenda gražiai, tačiau pats režisieriaus sumanymas nuo visuotinės ir asmeninės destrukcijos per Binkį „grįžti prie švaros", mano galva, vis dėlto lieka keistoje embriono stadijoje. Gaila, kad po ilgo laiko atkurtoje pjesėje nėra jokių ne seklaus dramaturgo, o smarkaus poeto futuristo Kazio Binkio aliuzijų. Galbūt jos šiam „atžalynui" būtų suteikusios vėjavaikiškumo ir drauge gyvybės.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai