Jonas ZDANYS

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

IŠ CIKLO „IKARO PRISIKĖLIMAS"

Girdėjau kažką, krintantį anksti rytą.
Vėjas, pjaudamas laiką, švilpavo
retų šakų raizginy, susikūprinęs,
paskutinį kartą pargriovęs žiemą.
Staiga pasigirdo garsas, ūmus dardėjimas dausose,
vaiduoklių palėpėje, nuspirtas įpročių žemėn.
Dėmesys nesusitelkė, nepakito senatvės spalvos
pakelės daiktuose, neišsigydė
atsisakiusi širdies pranašų, suprato –
dangus per arti prisigretino ir kraujuoja.
Niekas neužsibūna. Niekas dulsvoje šviesoje.
Niekas šią žlugimo akimirką.
Dulkės lange iš lėto mokosi savo tylaus amato,
naktis rodo į kitą pusę, girdžiu save,
kur tik pasisuku, krisdamas,
rankos virš galvos, vaško ir plunksnų kruša
toli nuo jūros, tartum šlovės kamuolys,
aplinkui ugnis ir džiaugsmas,
krisdamas ant sienų, ant nuožulnaus čerpių stogo.
Mačiau amžinybę dangaus žydroje šviesoje,
pamiršau seno tėvo perspėjimą, dainavau sau,
bejėgis ir laisvas, kol visatos stygos
iš lėto išsitempė ir spragsėdamos trūko.

 

*
Tos dienos įvykiai jau nutolę, beveik abstraktūs,
kai jis stovėjo galvodamas apie kažką prie lango.
Vėjas pūtė nuo vandens kaip netikėta nuojauta.
Užpakalinės durys buvo užrakintos.
Muzika grojo kambario gale, trapūs garsų fragmentai
virpino lango stiklą ir slopo
atsimušę į buto lubas ir baltąsias sienas.
Saulė leidosi, liedama šešėlius užuolaidose,
už akiračio, kuris blanko ir traukėsi.
Smulkūs objektai tolumoje skendo derėdamiesi
su matomumo riba.
Jo balti marškiniai atsispindėjo languos mediniais rėmais.
Jis ilgai ten stovėjo tylus, veidas išvargęs ir liūdnas,
dešinė ranka padėta ant palangės, kad išlaikytų pusiausvyrą,
ties kampu, kur baigėsi siena,
jautė vasaros dulkių kvapą ant vėsių grindų.
Kairėje rankoje laikė moters pirštinę,
kurią rado smėlyje, išplautą bangų.
Vasara, jis galvojo, sunkesnė šiemet.
Jis palietė jos padėvėtus kraštus ir pirštus
po vieną, klausės gilaus praslenkančio mėnulio liūdesio.
Lauke, už medinio šaligatvio, – kietas smėlis, užklojantis
išmindžiotą sausą žolę, beprasmė, silpna žvaigždynų šviesa.
Priglaudė pirštinę prie veido, braukė lūpom
per siūles ir sutraukytus dygsnius, prisiminė jos plaukų spalvą.
Jis yra pasimetęs juodam vandeny.
Jis stovi žiūrėdamas, kaip jos veidas
plaukioja priešais, tamsiam lange.
Jis girdi abejingus skenduolių balsus, atslūgstant jūrai.

 

*
Stebėjau, kaip jis sunkiai ėjo dulkėtu lauku,
uždusęs, ant pečių nešdamas mėlynas duris.
Kelias suko kairėn, ir dangus išsilygino
kaip vidurvasario pilnatis.
Jis stengės laikytis tyliai, nieko negalvojo,
slinkdamas kaip kaulinis pirštas
lėtai horizontu, nusėtu žvaigždėm.
Jis prisiminė vakarykštę ir dieną prieš,
moterį ir mažą vaiką šalia,
prie lango kėdę, stalą kambario vidury.
Saulės šviesa krito plonu ruožu
pro langines, palietė jos ranką,
prieš nusileisdama už medžių,
švelniai nuslydusi stogu.
Prisiminė žingsnius, jis sakė, regėjo vienišą
figūrą judančią pirmyn ir atgal,
ieškančią išeities, kelio sugrįžti,
regėjo kažką nepažįstamą šalia savęs
boluojant prie durų staktos.
Tai buvo tada, sakė, kad jis nukėlė duris,
išsinešė jas laukan ant nugaros
ir nuėjo basas besikeičiančia žeme
į šiltos nakties ramybę:
jei jis kraštą pasieks ir suras ten tinkamą vietą,
žino – durys atsidarys
į dangų pro dulkes ir debesis.
Bet dabar, šioje amžinoje tuštumoje,
tegul jie miega, tegu laikas sustoja
ir mažas, baltas kambarys
prisipildo dar kartą šviesos.

 

*
Pakėliau kibirą ir išpyliau vandenį paskutinį kartą,
kėliau aukštyn jį ir pyliau sroves sūkuriuojančias
lyg paskutinį kartą, kėliau aprūdijusį kibirą
ir pyliau žalią vandenį smėlin, kur siauri
akmens takai kryžiavosi paskutinį kartą.
Dangus buvo it raudona upė, pilkas mėnulio veidas
tolo lyg tuščias Dievo pasididžiavimas ankstų rytą
laukų seklumom, švariai išplautom mirusiųjų ramybės.
Taip diena prasidėjo, kareiviams atėjus, ji pasakė,
kai diena prasidėjo mažam miestelyje šalies pakrašty,
grėsmingas jų ryžtas suklupo iš lėto rikiuote,
kai diena prasidėjo, ir vandens srautas atūžė priešais
juos ant akmens takelio, dar vėsus ankstų rytą,
kai pakėlė ji kibirą ir išpylė tą vandenį.
Ji prisiminė tik smulkmenas, sakė, tą dieną,
kai kareiviai atėjo: kaip vėjas ištaršė plaukus,
jiems pražygiuojant, ir piktžolių spalvą, pakilus saulei,
varpo garsus virš miesto kontūrų.
Vanduo mus užvaldė, ji sakė, neaprėpiamas
juodas istorijos audinys, apimtas karo, nusėtas kritusių
žvaigždžių dulkių, iškabintas ant atdarų langų.
Netoliese, sakė ji, vienišas obuolys nukrito nuo plonos šakos,
musė plūduriavo palieto vandens paviršiuje.

 

*
Ant stalo vėjas.
Kairė ranka prispausta prie sienos.
Žingsnių garsai ant akmeninio grindinio.
Tamsus raitelis ant balkšvo dviračio.
Netirpstantis vaškas.
Kraujas lūpų kampučiuose.
Šventa ugnis, gydanti naktinius paukščius.
Prarasta gyvenimo druska.
Plonos amžiaus grandinės, nukertamos į tylą.
Šalta rasa ant vartų skersinio.
Miglos statulos, rūkui sklaidantis.
Moterų akys slypinčios tamsoje.
Trečiasis beldimas.
Saulė šiandieną nusileido ne tam horizonte:
juoda ir balta, du ir tuo pat metu vienas,
dviviečiai ir prieštaringi, tikrumas iš abejonių,
to, kurio mes dabar netekome, paieška.
Ir aš esu visur, patekantis kaip netikėtas garsas
pasaulio krašte, kur manęs nėra, niekas neranda.
Pasisuku, šešėlis tarp reprodukcijos ir mirties,
paskutinė siauros užsidarančios šiaurės orbitos
forma ir medžiaga, savaiminis tos
galutinės skambios tuštumos, sąmoningai
sutrynusios mane į dulkes, įsibrovimas.
Po abejotino žingsnio,
švariai padalintam pasaulyje,
stoviu pergalingas ir nemirtingas
centre, apskritime.

 

*
Užvakar, kol dar saulė spindėjo miesto languos
ir paskutiniai paukščiai skrido aukštai virš galvų,
kol gaisras užgeso ir danguje susidarė
plunksnų ir pūkų sluoksniai,
mes bandėme padaryti taip, kaip turėjo būti,
nepažįstami žmonės ant siauros gatvelės kampų,
ateitis, nuplauta šalto vandens, nesibaigianti
šio užsidarančio sezono baigtis, kertanti mūsų gyvenimus.
Pasaulis glaudžias bet kaip prie mūsų.
Lange šviesa atrodė tvari ir tvirta kaip akmuo,
tavo akys buvo tamsios ir gražios, kai tave nurengiau
ir mano ranka drebėjo, liesdama mažą paukštį,
virpantį tavo krūtinėje, lūpos
pravertos ir minkštos ant mano veido.
Mirganti mėnesiena, begalinis šviesos ir šešėlių
tinklas ant tavo apykaklės, kūno kontūrai,
lėtas rankų ir šlaunų sklastymas,
tavo plaukai ant veido, sumišusio vakaro dangaus tyloje.
Tu judėjai iš lėto pirmyn ir atgal
tarp šešėlių ant sienų, laikydama mane,
laikydama mane, kai laikas slydo tolyn ir vėjas skendo
sklandžiai ir mėlynai užsidarančių medžių prieglobstyje.
Vientisa malonės akimirka, suradusi kartą mane gyvenime.
Šiąnakt, kitam laike, kai žodžiai neteko svorio
ir diena skaudžiai suklupo prie savo krašto,
galvoju apie tave, apie meilę, apie mirtingumą
ir lengvą pirmyn skubančio laiko garsą,
ir aš judu tavyje, neatstumiamas ir laisvas,
kai laikrodis muša valandas virš puikios nakties pelenų.
Judu, giliai ir ramiai,
ir amžinybės raudonas audeklas skleidžiasi.

 

*
Dėdama knygą ant stalo,
švelnus profilis besikeičiančioje lango šviesoje,
ji sako tyliai, kad akimirka nemirtinga,
kad laikas ir erdvė plečiasi ir susitraukia,
ir viskas aplinkui ją miršta, bet akimirka,
tik akimirka, nemirtinga.
Lėti debesys praplaukė prieš jų valią,
pakibo ant tolimų bokštų nurimę,
nykstantys virš tuščio
pilkų akmenų kelio, arti gyvybingos žemės.
Atmintis slenka neregėtu kraštovaizdžiu,
raginama neorių žiūrovų ant kalno,
tingi popietė – vienintelė atpažįstama epocha.
Viskas nuslūgsta ir dingsta ilgalaikiam tuščiam
nusiraminime, kurį atrandi kaitoje.
Ir niekas nesujuda, tiktai tiesi šviesa
taisyklingoje rato kreivėje, nekaltoje erdvėje,
mūsų gyvenimai – jos tylaus apskritimo svajonė,
begalybės esmės sankaupa, kurios
negalim pasiekti akimirką šią.
Sėdi baltam, baltam kambary
tarp žiedlapių ir dulkių, knyga po ranka.
Girdi, kaip rūsčiai sienos atsiveria, užuolaidų mezginiai.
Laikas valdo viską. Nebijok.
Užmigsime, gal susapnuosim.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai