Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jurgis Buitkus. Kristė

Jūratė Kazakevičiūtė.  „Pumpurėlis“, 2011
Jūratė Kazakevičiūtė. „Pumpurėlis“, 2011
Kristė! Netyčia jis vėl įsileido į prisiminimus, pro jo akis ėmė slinkti ilgas ir tikrai nelengvas jo vyriausios sesers gyvenimas. Jis pats dešimtas vaikas šeimoje, o Kristė jam kaip motina.
Rudi plaukai, šlakuotas veidas. Iš gausaus seserų ir brolių būrio ji nuo mažumės išsiskyrė tuo, kad mėgo viską daryti ne taip, kaip kiti. Jai reikėjo gimti vyru, ne merga. Pjauti, arti, akėti –­ nuo jaunumės ją viliojo viskas, kas vyriška, sunku. Kuistis namuose, krapštytis darže jai būdavo tikra kankynė. Lygiai kaip sukinėtis bobų būryje, klausytis jų nesiliaujančio tarškėjimo. Jau verčiau stiklinę krūminės praryti, leisti dūmą pro šnerves vyriškoje draugijoje, tai retkarčiais kepštelėti kitą sūdresniu žodžiu, jai pačiai, kitų paerzintai, atsikapoti.
Iš visko, ką savo gyvenime yra dariusi, moteriškas tebuvo nebent vienas dalykas –­ jos įgeidis tapti siuvėja. Baltos, švarios rankos, balta, minkšta ir putni duonelė.
Dieve, kokia ji buvo naivi, kaip skaudžiai vėliau apsiriko! Sėdėti dienų dienas namuose, kūprintis prie siuvamosios, kvėpuoti tuo iš proto varančiu audeklo kvapu! Didesnės sau bausmės negalėjo susigalvoti. Nė trijų metų neištvėrė, metė siuvimą velniop.
Įsikūrus kolūkiui, išėjo į laukus, dalgį ant pečių nešina. Pjauti nuo jaunų dienų buvo pramokusi, kolūkyje anuomet žmonės nesiplėšė – pakinkuodavo dalgiais valandą, dvi tris pypkiuodavo, pasierzeliuodami ilsėdavosi.
Popiet irgi tas pats. Nebent kai kalbos išsekdavo, varžytuves sumanydavo. Tuomet tai jau tekdavo paprakaituoti, pakinkuoti dalgiu iš peties, kad pradalgėj neatsiliktum, neapturėtum nepatogumo ir gėdos. Liežuviai vyrų smaili – užpjaus negyvai.
Kaip viskas keičiasi!
Šiandien ir Kristė nebe ta, kaip būdavo anksčiau, nors vis dar nori ant savo pastatyti.
Štai išsikirpo iš laikraščio kosmonautės Tereškovos nuotrauką, pasikabino ją virtuvėje labiausiai matomoje vietoj.
Ir nejučia ima save lyginti su Tereškova. Toji jaunesnė, ir vis delto...kažkuo juodvi panašios.
O ir pačiai Kristei malonu, ji nė nemano slėpti savo pasitenkinimo.
Ką besakytum, Kristė išsiskiria iš kitų.
Nuo jaunumės.
Dar vaikas buvo, o įsčiose jau nešiojo kitą vaiką.
O, tie skausmai! Tie prakeikti skausmai jau ruošėsi visai priveikti!
Ne laiku ją surėmė, nebėr kur dėtis!
Po kelių minučių kiek palengvėjo.
Valandžiukę ji spėriai žingsniavo minkšta, puriu dulkių sluoksniu nuklota vieškelio nugara, stebėdamasi ją gaubiančia tyla, birželio popietės saulėje snaudžiančių laukų ramybe.
Sustojusi atsigręžė. Ir mato, kad mašina, vejama patrakėlio kitataučio, su kuriuo neseniai kratėsi, jau kopia įkalnėn, vilkdama paskui save baltą dulkių uodegą.
Spausdama tokiu greičiu, ji netruks pasiekti Kryžkalnį, ten gal ir Kristei būtų pavykę greitai sulaukti kitos, tikriausiai veikiai būtų sulaukusi, nes nuo pavasario, kai pasibaigė karas, jau beveik du mėnesiai anuo plentu važiuoja ir važiuoja Rygos pusėn kariškos mašinos, tai gal vertėjo dar kentėti, sukandus dantis, laikytis ligi galo, bent jau ligi Sodalės, iš kur ligi namų būtų buvę perpus arčiau, bet neištvėrė.
Nežmoniškai įsiėdė tas kratymas, visas kelias duobėm išmaltas, vairuotojas lekia kaip pašėlęs, rankose vos išlaikydamas vairą. Ratai šokčioja iš duobės duobėn, tarpais žemę vargu besiekdami, pakelės medžiai ir trobos skriete skrieja atgal, baugu į juos žiūrėti, o tas gena mašiną vis greičiau, mitriai sukiodamas vairą ir kairėn, ir dešinėn, laviruodamas tarp duobių ir vis užšokdamas ant didžiausios.
Iš pradžių ji laikėsi narsiai, visaip drąsino save, netgi džiaugėsi greitai parvažiuosianti, bet kratymas ir kurtinantis barškesys, nesiliaujantis metalo žvangėjimas, kėbulo bortų klebetavimas taip iškankino, kad jai darėsi bloga, į strėnas nejučia įsimetė bukas maudulys.
Blogiausia, kad, mašinai mėtantis iš vieno plento pakraščio į kitą ir vis šokinėjant per duobes,
sunkiai išsilaikė sėdynėje, o įsikibti nėra į ką; kad nenusibrozdintų alkūnių ar į priekinį stiklą nesusitrenktų kaktos, ji pamėgino nusitverti rankenėlės durelėse, bet vairuotojas beregint pastebėjo ir sudraudė: nelzia.
Kristė, spausdama po pažastimi rankinuką, visą kelią spyrėsi kojomis priekin, laisvąja ranka be paliovos ramstėsi į kabinos lubas, kad, negailestingai mėtoma tai aukštyn, tai žemyn, nors galvą išsaugotų sveiką, ir jau nuo Viduklės gailėjosi, kam skubėjo, nepalaukė kitos, sunkiau pakrautos; tokios saugosi, kad neišbarstytų krovinio, važiuoja lėčiau. O šitoje – daužykis šonus, be paliovos gąsčiokis, griuvinėk į šalis, graibykis kokios atramos ir melsk Dievą, kad vairas neišsprūstų jam iš delnų, nesitėkštumėt į medį, nenušoktumėt nuo plento daubon.
Kai blogumas ir maudulys strėnose pasikartojo, Kristė ėmė abejoti, ar vien triukšmas ir kratymas dėl to kaltas, ar nebus ji apsivalgiusi braškių, kurių turguje aptiko ir nusipirkusi nebeištvėrė, suvalgė visas. Kvailė, tikra kvailė, kas gi taip daro: suryti iškart visą kilogramą uogų! Toks nesaikingumas ir sveikiausiam žmogui gali baigtis blogai, o ką bekalbėti, esant jos padėtyje.
Prieš Nemakščius skausmai strėnose jau surėmė taip, kad temo akys, norėjosi šaukti balsu, griežti dantimis, pirštus kramtytis. Viduriai, rodėsi, verčiasi antraip, ir Kristė, nelabai benuvokdama, ką daro, paprašė sustoti. Ką toks važiavimas –­ geriau pėsčiomis.
Nulydėjusi akimis tolstančią mašiną, kurios ūžesio veik nesigirdėjo, Kristė išsiavė iš batukų, surišo juos raišteliais ir, nubraukusi plaukus nuo kaktos, dailiai išmintu pavieškelės takiuku, patraukė tolyn. Iki namų liko ne tiek jau toli – gal šešetas kilometrų, daugiausia septyni, o saulė dar aukštai.
Po keliolikos minučių, nė dviejų kilometrų nenuėjus, naujas buko skausmo priepuolis vėlei apjuosė geležiniu lanku, priversdamas susiriesti, atsisėsti pakelės žolėje. Supratusi, kas ją ištiko, Kristė nebe juokais išsigando. Kas dabar bus, koks likimas laukia? Kaip pasiekti namus? Susirietusi, krūtine siekdama savo kelius, šįsyk ji nežinia kiek laiko sėdėjo aptemusiomis akimis, iš skausmo kramtė lūpas, dejavo, abiem rankomis ramstydama žydinčias baltųjų dobiliukų galvas.
Ji iš anksto žinojo, kokia sunki kiekvienai moteriai būna ta valanda, ir ilgai rengėsi ramiai ją pasitikti, viską iškentėti dėl to, kuris ateis, daug sykių ji skaičiavo savaites, dienas, bandydama įspėti, kada jos laukti, kada ji prasidės, ir visi jos apskaičiavimai įtikinamai rodė – birželio dvidešimt devintą, ne anksčiau.
Ji nieko nebuvo pamiršusi, daug sykių tikrinosi, ar neklysta, ir kiekvienas pasitikrinimas aiškiai sakė, kad anksčiau dvidešimt devintos nelauk, todėl ir šįryt ji nenorėjo nė girdėti motinos atkalbinėjimų nevažiuoti, buvo rami, jautėsi gerai, smagi išėjo iš namų. Jos pasitikėjimas savimi buvo tiek tvirtas, kad nei apskrities raštinėje, kur apie valandą teko laukti, kol pakeis pasą, nei valgant turguje nusipirktas uogas, nei vėliau, kratantis toje mašinoje, ji nė nepagalvojo apie tai, kaip arti lemtingoji jos valanda, kaip ne laiku ir visai ne vietoje užklups ją – šienauti vos pradėtų žydinčių pievų platybėse, už penkių ar šešių kilometrų nuo namų.
Kai sąrėmiai liovėsi ir ji vėl atsitokėjo, vien mintis, koks išbandymas, kokia atsakomybė užgriuvo galvą ir pečius, stingdė kraują, temdė protą, kirste pakirto kojas ir rankas. Ar užteks jėgų, ar besuspės į namus? Ko dabar šauktis?
Išgąsčio išplėstomis akimis Kristė valandėlę žvalgėsi aplink, kol pats motinystės instinktas pakėlė ją nuo žemės, vertė skubėti, branginti kiekvieną minutę.
Sąrėmiai kartosis, jie dažnės ir bus vis skausmingesni, dabar tik nuo tavęs, tavo sugebėjimo maksimaliai išnaudoti kiekvieną sekundę, kiekvieną jėgų lašelį priklauso visa ko baigtis, – kuždėjo tas instinktas nebe ausin, o tiesiai į smegenis ir tarytum botagas nuvarytą kuiną varė pirmyn, tik pirmyn. Pasikliauti, išskyrus save, nebeturi kuo, jei nesuspėsi – pati būsi kalta, ir neatsikratysi tos kaltės ligi paskutinio savo atodūsio, nors plaukus nusirautum nuo galvos...
Vėliau Kristė mažai ką beprisiminė, kaip ji įveikė tuos penkis ar šešis kilometrus, kaip gimdė.
Tik po poros dienų, vėl atgavusi sąmonę, iš motinos ji sužinojo, kad buvo jau visai pavakarys, kai ji pasirodė trobos duryse. Išpurvinta bliuzele, žemėtais keliais ir alkūnėmis, sijonas keliose vietose perplėštas, lūpos kruvinai sukramtytos – išvydus tokią duryse, visiems plaukai atsistoję piestu. Įsikibusi durų staktos kažką nesuprantama sukuždėjo ir sukniubo ant slenksčio.
Jau buvę tamsu, kai tėvas parlakinęs daktarą. Ir pačiu laiku parlakinęs, nes jau po keliolikos minučių iš kamaraitės pasigirdęs kūdikio riksmas. Nė pačiam daktarui niekad netekę girdėti skardesnio naujagimio balso.
Taip apskelbęs pasauliui savo atėjimą tas, dėl kurio motina vos neatidavė gyvybės, ir kuris jau po kelių metų, sustiprėjęs ir ūgtelėjęs, išvirtęs į visai dailų berniukėlį, kuriam tik gyvenk ir toliau norėk gyventi visų ir savo džiaugsmui, vieną gražią ir šiltą vasaros pavakarę, motinai nuo galvos raunantis plaukus, užsmaugtas difterito, paskutinį sykį įkvėps dar vieną gurkšnį oro ir iškeliaus.
Nereikia nė užsimerkti, Liudas ją aiškiai mato prisėdusią ant gimtųjų namų slenksčio jau pagyvenusią, kišenėje besigraibančią cigarečių.
Užtraukė dūmą, jau galutinai apsisprendusi.
Gana jai vargti, maudytis purvynuose. Gana atsiskyrėle būti. Iškvailėti galima rytą vakarą, dieną, naktį besikalbant vien su savimi. Ar ji neužsitarnavo geresnio gyvenimo, lengvesnių ir šviesesnių dienų? Ar pas dukterį jai bus blogiau? Gerai žentas sugalvojo, gerai sako: mesk, mama, tą savo ūkį, išsiparduok, ką turi, važiuok gyventi pas mus. Nei gyvuliai, nei daržai nerūpės. Visko užtenkam, duonos kąsnio niekas neskaičiuos. Jei ūpo turėsi, po namus patupinėsi, o jei nenorėsi, ir to nereikia. Turėsi savo kambarį, savo padėjimą – gyvenk, kaip nori, daryk, kas tik tau patinka. Kur sugalvosi, ten važiuok, kada sugrįši, tavo reikalas. O dabar – gaila mums į tave žiūrėti, kad tame užkampyje viena vargsti.
Jis teisus, nei ji užgyveno, nei ką užgyvens. Nemokėjo ir niekada neišmoks spausti pinigą prie pinigo, diena iš dienos rūpintis nauda. Ne toks žmogus, kad ūmai praturtėtų. Gerai mamelė sakydavo: tau, Kristel, tik kad yra – kertai, kai nėra –­ krutai.
Kristė vis dar tebesėdi ant slenksčio, rodos, nuo jo niekada nė nebuvo pakilusi,vis plėšia ir plėšia dūmą.
Ir Liudui kažin kodėl neramu, jis pats nežino, kodėl, tik jis, kaip ir vyriausioji sesuo Kristė, atsisėda šalia jos ant slenksčio ir užplėšia dūmą.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai