Aleksandra Strelcova. Apgaulinga Pinokio prigimtis

Žydroji Fėja: Berneli mano, melą tuoj galima pažinti, nes yra dvi melo rūšys: melas su trumpom kojom ir melas su ilga nosim. Tavo melas su ilga nosim.


K. Kolodžio „Pinokis"

Filmo „Šrekas“ kadras
Filmo „Šrekas“ kadras
Seniai seniai tolimoje karalystėje gyveno karalius ir karalienė. Jų meilė prieš daugelį metų buvo prakeikta piktojo burtininko. Juos aplenkė nelaimės, ligos ir neturtas, tačiau pasiekė ilgos nosies prakeikimas. Karalienė susilaukė vaiko, kurio nosis augo greičiau nei visas kūnas. Nuo mažens princas buvo melo apsuptyje: tėvai tampydavo savo nosis, kad jos būtų ilgesnės, į darbą priimdavo tik ilganosius tarnus, o mokytojai kurdavo istorijas apie ilganosius karalius, išradėjus ir mokslininkus. Kad princas nesijaustų išskirtinis, tėvai surado ilganosių vaikų, kad žaistų su sūnumi, ir ilganosių dailininkų, kad pieštų ilganosių šeimos narių portretus. Taigi princas augo galvodamas, kad yra gražiausias jaunuolis pasaulyje. Melo kojos trumpos: princui pamilus kitos karalystės princesę, paaiškėjo, jog nosis yra prakeikimas, o ne dovana. Ir tik sugebėjimas pripažinti tiesą gali išgelbėti. Pasakos moralas paprastas: reikia būti sąžiningam su savimi. Tik tada gali nutikti įvairių gerų ir stebuklingų dalykų.
Nuo mažens esame mokomi, kad pasakose slypi tiesa. Aišku, ją reikia išmokti įžvelgti po melų ir fantazijų antklode. Pakėlus šios kraštelį gali susitikti akis į akį su nuoga, tikra ir nepagražinta realybe. Šis žaidimas tęsiasi ir įžengus į suaugusiųjų pasaulį. Esame taip pripratę slėptis po žodžių bei veiksmų kaukėmis, kad pradedame neatskirti, kur baigiasi melai. Populiariame amerikiečių seriale „Daktaras Hausas" genijus daktaras vadovaujasi moto „Everybody lies" („Meluoja visi"). Jis teigia, kad žmogumi pasitikėti negalima, nes pačioje jo prigimtyje slypi poreikis meluoti, sukčiauti ir apgaudinėti. Jeigu gyventume stebuklingoje aplinkoje, visi vaikščiotume ilgomis nosimis. Juk ilganosių melagių buvo visais laikais. Pats žinomiausias iš jų – Pinokis.
Visiems taip gerai pažįstama medinė marionetė atgijo Italijoje. Carlo Lorenzinio (mums geriau žinomo kaip Carlas Collodis) knyga apie neklaužadą „Pinokio nuotykiai" išleista 1883 metais. Ir nors per daugelį metų istorija buvo apipinta skirtingomis interpretacijomis, įžvelgiant politines, religines ar masonų ložės potekstes, tačiau tai neužgožė susižavėjimo pasakojimu. Knyga iki šiol perrašoma, pritaikoma skirtingiems skaitytojų poreikiams, perkeliama į kino ir televizijos ekranus, statomi teatro ir lėlių vaidinimai, operos. Pinokis atsiduria keisčiausiose draugijose: amerikiečių animaciniame filme „Šrekas" (2001) jis tampa geriausiu žalio žmogėdros draugu, pakliūna į keisčiausias situacijas ir net įsidarbina bibliotekoje.
Bet ir Pinokis jau nebe vakar išskaptuotas iš pliauskos. Šiuolaikiniame pasaulyje jis įvaldęs išsisukinėjimo ir tuščiažodžiavimo meną. Televizijos seriale „Vieną kartą" („Once Upon a Time", 2011) galima pamatyti jau suaugusį Pinokį, kuris, deja, tebedaro tas pačias klaidas. Jo bausmė – lėtas virtimas atgal į medinę lėlę. Rašytojai, pasitelkę vaizduotę ir atsižvelgę į vyraujančias madas, Pinokį paverčia marionete-vampyrų žudike, kurios privalumas – meluojant ilgėjantis medinis kuolas, arba robotu superherojumi, ar net paprastu berniuku, galinčiu atgaivinti kitas lėles. Pastarasis pasakojimas galėtų tapti pamokoma istorija apie gėrio triumfą blogio pasaulyje, tačiau Pinokiui nelemta būti laimingam. Net knygos paantraštė skelbia: „Tapimas tikru berniuku buvo tik pradžia..." Kiekvienos lėlės išlaisvinimas iš amžinojo sąstingio berniukui kainuoja gabalėlį jo gyvybės. Ir vėl Pinokis priverčiamas rinktis tarp asmeninės ir kitų laimės.
Jurijus Lotmanas straipsnyje „Lėlės kultūros sistemoje" teigia, kad mūsų kultūrinėje sąmonėje tarytum sutelpa du lėlės pavidalai. Vienas vilioja į jaukų vaikystės pasaulį, o kitas asocijuojasi su netikru gyvenimu, dirbtiniu judėjimu, mirtimi, imituojančia gyvenimą. Ir jei pirmasis pavidalas gėrisi savimi folkloro, pasakos pasaulyje, tai antrasis primena mechaninę civilizaciją, susvetimėjimą, dvilypumą.
Lėlėmis pasitikėti negalima, nes jų prigimtyje slypi apgaulė. Matydami nejudantį lėlės kūną, suvokiame jį kaip netikrą, tačiau jam judant pradedame įžvelgti gyvo žmogaus bruožų. Pasak J. Lotmano, judančią lėlę gretinant su nejudančia lėle, į akis krenta didesnis tikrovės atitikimas: ji mažiau lėlė ir daugiau žmogus. Lyginant su žmogumi, staigiai išryškėja sąlygiškumas ir nenatūralumas.
Pažvelkime į Pinokį. Tradicinio pasakojimo pradžioje skaitytojas (ypač vaikas) akivaizdžiai mato Pinokio netikrumą: jis yra medinis, išskaptuotas iš medžio pliauskos. Įsitraukdamas į nuotykius, patirdamas džiaugsmą, liūdesį, kęsdamas alkį ir ligas, susirasdamas draugų ir priešų, jis tampa tikras. Todėl medinuko noras tapti gyvu berniuku, įgyti prigimties nesuteiktą žmogiškumą (kurį galėtume matyti ir kaip galimybę numirti) iš pradžių atrodo keistas. Tačiau palyginę Pinokį su kitais veikėjais, įžvelgiame lėlės prigimtyje slypinčią apgaulę.
Sąlyginis Pinokio tikrumas, nulemiantis personažo dvilypumą, atsiskleidžia jam įžengus į „didįjį lėlių teatrą". Salėje kyla sambrūzdis, o scenoje vaidinę Arlekinas ir Pučinelis, užuot pagal teatro papročius susipliekę lazdomis ir smagiai apsiskaldę ausis, puola sveikinti „savo medinio brolio". Nors Pinokis ir priimamas kaip priklausantis teatrui, tačiau jo padėtis kitokia. Arlekinas, Pučinelis ir kitos lėlės, kitaip nei nuo Džepeto pabėgęs Pinokis, priklauso teatro savininkui. Kad ir kokie gyvi atrodytų, bet varžomi judesius valdančių siūlų (kurie puikiai matyti pasakojimo iliustracijose) ir žaislinės teatro scenos jie neturi laisvės. Pinokį dar būtų galima įsivaizduoti kaip berniuką, bet jo „mediniai broliai" netenka tokios interpretacijos galimybės, nes palyginus lėlę su gyva būtybe išryškėja pirmosios nejudrumas.
Pinokio nuotykiai pabaigiami tikro ir netikro supriešinimu. Skaitytojas susiduria su berniuku Pinokiu ir su kiautu, kuris kažkada buvo Pinokis. Nenatūraliai sustingusi, nejudri lėlė tampa daiktu, nebekuriančiu jokių iliuzijų: „Medinuko galva buvo nusvirusi į šalį, rankos nukarusios, kojos sukryžiuotos ir sulenktos per kelius taip, jog rodės neįmanoma, kad jis galėtų stovėti." O berniukas Pinokis priverčiamas gyventi nuolatinėje baimėje, kad fėjos suteikta galimybė gyventi ir mirti bus atimta. Net ir modernus Pinokis bijo. Ir nesvarbu, kad jis gali nužudyti būrius vampyrų, priversti atgyti kitas lėles ar išgelbėti piktosios raganos prakeiktą miestelį.

Kadras iš TV serialo „Vieną kartą“
Kadras iš TV serialo „Vieną kartą“

Nereikia pamiršti, kad Pinokis savyje talpina ne tik žaidimą tikra–netikra, žmogiška–lėliška. Vaikų (o dabar jau ir suaugusiųjų) pasaulyje jis yra įsitvirtinęs kaip personažas, įkūnijantis visus blogiausius berniukų bruožus. Kadangi Pinokis neturi siūlų, kurie jį pririštų prie meistro, jis įgyja laisvę. O už laisvę ir gyvenime, ir pasakose tenka susimokėti. Berniukas medinukas sumoka ydomis. Personažas yra išdykęs, nepaklusnus, pasipūtęs, kvailokas ir, žinoma, melagis! Kaip atpažinti meluojantį Pinokį žino visi. Tiesa slepiasi nosyje.
Žaidybinį melavimo elementą – tai pailgėjančią, tai sutrumpėjančią nosį –­ suaugusieji linkę interpretuoti įvairiai. Keistuolių teatro spektaklyje „Pinokio kronikos" nuskamba frazė, kad „Pinokio nuotykiai" negali būti skirti vaikams, nes pailgėjanti nosis gali kelti keistų asociacijų. M. L. Rosenthal straipsnyje „Alice, Huck, Pinocchio, and the Blue Fairy: Bodies real and imagined" teigiama, kad „įtaigus vaizdas, susijęs su laukinės gamtos dispozicija ir tik tada su kalte bei suvaržymu, savo neišvengiama simbolika yra fališkas ir socialinis. Jokios abejonės, kad jis yra dalis palaidotos seksualinės fantazijos, kuri apima Fėjos pasikeitimą iš mažos mergaitės į moterį".
Pinokio nosis įkūnija suaugusiųjų baimę išsiduoti, įkliūti meluojant ar atskleisti tikrąjį save: slėpdamiesi po kaukėmis, kuriomis tampa makiažas, drabužiai, daiktai, šypsenos ar žodžiai, nepastebime, kad iš po jų kyšo tai trumpėjanti, tai ilgėjanti nosis. Ji visada mus išduoda, tereikia gerai įsižiūrėti, kurgi ta nosis išlenda ar kieno gi nosis kaista. Moks­lininkai įrodė, kad patiriant stresą (o meluodami jo patiriame tikrai nemažai!), kūno temperatūra aplink nosį padidėja. Gerai, kad nesame medinės lėlės, nes nespėtume apsižiūrėti, kai žmonija prasmirstų svilėsiais.
Pinokio paveiksle atsiskleidžia mūsų visų prigimtis. Žvelgdami į medinę lėlę, kuri, pasiklysdama savo meluose, be galo nori tapti žmogumi, mes matome save. Pamiršdami, kad esame tik marionetės, vaidinančios gyvenimo spektaklyje, keliaujame pirmyn. Nemokėdami sakyti tiesos, meluojame tol, kol savo nosių ilgumo esame įkalinami. Juk „nuo pirmo žaisliuko iki teatro scenos žmogus susikuria „antrąjį pasaulį", kuriame žaisdamas jis sudvejina savo gyvenimą – suvokia bei pažįsta jį tiek emociškai, tiek etiškai. Šioje kultūrinėje orientacijoje stabilūs žaidimo elementai – lėlė, kaukė, amplua – vaidina didžiulį socialinį psichologinį vaidmenį" (J. Lotmanas).
O klausdami savęs, kas nutinka, kai Pinokis suauga, privalome pažvelgti į veidrodį. Nes kiekvieno mūsų viduje slypi po mažą medinuką, trokštantį tapti tikru Žmogumi.

 

Komentarai  

 
#1 kvietimas 2014-11-18 09:58
jūsų garbei ponia, strelcova, rengia seminarą. Pasižiūrėkit vertėjų sąjungos puslapyje
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai