Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mintys tekstų paraštėse

 

1. Reiškinio istorija

 

„Literatūros ir meno" puslapiuose (Nr. 39, 40) buvo paskelbtos amerikiečių publicistės Anne Applebaum knygos „Geležinė uždanga: Rytų Europos sugniuždymas (1944-1956)" ištraukos, kuriose atskleidžiamas homo sovieticus ugdymo sovietinėje imperijoje ir jai pavaldžiose Rytų bloko šalyse procesas. Nekyla jokių abejonių, kad kultūriniame žurnale pristatyta, šiuo metu rengiama spaudai lietuvių kalba Anne Applebaum knyga taps įvykiu, kaip ir ankstesnė jos studija „Gulago istorija" (leidimas lietuvių kalba – 2009).Ši publikuota ištrauka taip pat provokuoja užsiimti (auto)refleksija.

Homo sovieticus ugdymo totalitarinėje visuomenėje tema – aktuali įvairiais aspektais, todėl nuosekliai tyrinėjama socialinių bei humanitarinių disciplinų atstovų. Homo sovieticus sąvoką 1982 m. išpopuliarino bei įrėžė ne vieną ryškų štrichą „homososo" sociokultūriniame portrete Aleksandras Zinovjevas. Dar vienas, be jokios abejonės, itin svarbus veikalas – Mikhailo Gellerio knyga „Mašina ir sraigteliai. Sovietinio žmogaus formavimo istorija" (1994). Esmingos tezės apie homo sovieticus charakteristikas yra išsakomos ir kitose studijose bei epochos liudininkų atsiminimuose.

Taigi, Anne Applebaum nėra pirmoji, ėmusi svarstyti fundamentalius klausimus, tačiau jos dėmesingas žvilgsnis į sovietizacijos procesą yra svarbus ne tik (ir ne tiek) akademinių novacijų įvedimo aspektu. Knygos „Geležinė uždanga" autorės paro­dytas individą bei visuomenę žalojusių indoktrinacijos mechanizmų veikimas verčia mus ne tik gilintis į netolimą praeitį, bet ir ragina dėmesingai įsižiūrėti į dabarties reiškinius bei procesus, nes „naujasis žmogus" išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą ir skausmingai ieško savo vietos XXI a. pasaulyje. Šiame kontekste derėtų prisiminti nuo 1989-ųjų Jurijaus Levados centro nuosekliai iki šiol vykdomus sociologinius tyrimus, kurie leido išgryninti esmines „naujojo žmogaus" savybes, kryptingai ugdytas sovietijoje, ir sėkmingai prigijusias posovietinėje epochoje. Minėto sociologinių tyrimų centro bendradarbių atlikti tyrimai leidžia teigti, kad homo sovieticus savybėms priskirtinas: 1) masiškumas; 2) gebėjimas prisitaikyti; 3) supaprastinimas; 4) hierarchiškumas; 5) klasta; 6) neužtikrintumas; 7) dalyvavimo „kažkur" jausmas; 8) korupciškumas; 9) praeities vaizdinio neturėjimas.

Aukščiau pateiktos posovietinės visuomenės charakteristikos leidžia formuluoti vieną išvadą: nors sovietinė Atlantida su kiekviena diena grimzta vis giliau į istorijos akivarus, tačiau būtų neapdairu teigti, jog sovietmečio eksperimentas su „naujaisiais žmonėmis" baigėsi. Todėl į Anne Applebaum atliktą tyrimą pravartu įsigilinti.

2. Du interviu / dvi tezės

Spalio–lapkričio sandūroje dėmesį patraukė du interviu, kuriuose išsakomas požiūris, kaip derėtų reinterpretuoti praeitį, jog pastaroji taptų prasmes dabarties egzistencijai kuriančiu, lietuvių savivoką veikiančiu bei skirtingoms tautoms padedančiu statyti tarpusavio supratimo tiltus, gyvu istoriniu reiškiniu.

Spalio 30 d. internetinis dienraštis „15min.lt" paskelbė Rimvydo Valatkos ir Virginijaus Savukyno pokalbį su lenkų kino ir teatro režisieriumi, scenaristu ir pedagogu Krzysztofu Zanussiu. Vienas iš XX a. 8 dešimtmečio lenkų „moralinio nerimo" kino kūrėjų pasakojo apie lemtingus savo gyvenimo įvykius ir svarbiausius apsisprendimus sovietmečio epochoje, išsakė lietuviams aktualias įžvalgas apie lenkų tapatybę ir ją formuojančius istorinius vaizdinius, dalijosi mintimis apie Vakarų Europos ateitį ir Lenkijos vietą europietiškoje civilizacijoje.

Iš daugybės lenkų kino metro išsakytų prasmingų įžvalgų norėčiau išskirti jo mintį apie LDK kūrusius lietuvius ir didįjį kunigaikštį Jogailą: „Lietuviai neabejotinai geri organizatoriai. Jie turėjo kažką tokio, kaip vikingai. Kiek tai genetiška, kiek socialu, sunku man pasakyti.(...) bet reikia pripažinti, kad lietuvių buvo per mažai, jog vieni ilgai pakeltų tą krūvį, kurį Lietuvos Didžioji Kunigaikštija prisiėmė, todėl be reikalo jūs, lietuviai, pliekiate Jogailą, kad jis išdavė Lietuvą [sudarydamas uniją su Lenkija]. Tai buvo talentingas politikas, išmintingas valdovas."

Spalio 28 d. interneto dienraštis „Bernardinai" publikavo Vilniaus universiteto profesoriaus, istoriko Alfredo Bumblausko atsakymus į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną.

XX a. paskutinį dešimtmetį Lietuvos istoriografijoje revoliucijas kėlęs tyrinėtojas, kalbėjo apie savojo pašaukimo paieškas, autoritetus, abejones ir įkvėpimą. Viena prof. A. Bumblausko mintis, apie lietuvių kolektyvinėje sąmonėje susiklosčiusį klaidingą praeities bei dabarties vaizdinį, nusipelno atidaus perskaitymo. Anot istoriko, lietuviai operuoja katastrofistiniu Lietuvos istorijos vaizdiniu – kažkada buvome imperija, o vėliau, laikui bėgant, mūsų valstybės teritorija susitraukė lyg šagrenės oda, dabar patys lietuviai baigia „išsivaikščioti", taip lyg patvirtindami pesimistų prognozes, jog mūsų valstybingumo tradicija ir tauta atsidūrė ties nebūties slenksčiu. Į tokius samprotavimus A. Bumblauskas pasiūlo pažvelgti per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėjos prizmę: „Mes iš tikro buvome imperija, bet ji nebuvo vien tik lietuvių; be to, ji nebuvo tokia plati ir didinga (į pietus už Kijevo jau beveik žmonių negyveno). Tačiau šiandien šitoj erdvėj yra 46 milijonų nacija – ukrainiečiai, dar 10 milijonų –­ baltarusiai, 40 milijonų lenkų, kurie gal nėra visi iš LDK, bet mūsų elitas yra tapęs esmine lenkų nacijos kultūros dalimi –­ nuo Jogailos iki Jono Paulio II, jeigu tikrai popiežiaus mama yra iš Mažeikių. Taigi, keturios tautos su lietuviais. O jeigu dar pridursime litvakų indėlį Izraelio kūrimui, tai ir bus penkios modernios valstybės, kilusios iš LDK erdvės ir kurias iš principo turėtume laikyt savo brolija. Tai kur čia mes mažėjam? Mes esam labai didelė brolių ir seserų sąjunga."

3. Pokalbis tarp paveikslų

2013 m. balandžio mėn. Lietuvos dailės muziejus pakvietė į Vytauto Kasiulio muziejaus (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidarymą. Šį įvykį plačiai nušvietė žiniasklaida, visuomenė aktyviai lanko naują muziejų, tačiau dailės profesionalai dažnu atveju neskuba džiaugtis ir išsako gana skeptiškus vertinimus.

„Naujojo Židinio-Aidų" Nr. 6 buvo paskelbtas dviejų Lietuvos XX a. dailės specialistų prof. dr. Giedrės Jankevičiūtės ir dr. Viktoro Liutkaus pokalbis „Nelinksmas pasivaikščiojimas tarp linksmų paveikslų".

Dailėtyrininkai savo pokalbį pradeda nusakydami kriterijus, kuriais vadovaujantis šiandien kuriami asmeniniai dailininkų muziejai (išskirtinė menininko reikšmė nacionalinei kultūrai ir siekis išsaugoti nacionaline vertybe pripažinto kūrėjo aplinką), vėliau pereina prie tokio pobūdžio muziejų funkcijų aptarimo (čia atkreipiamas dėmesys į pastangas parodyti iškilų dailininką gaubusią kultūrinę aplinką, jo interesų ir pažinčių ratą). Atlikę šią konceptualią situacijos analizę, dailėtyrininkai imasi aptarinėti Vytauto Kasiulio muziejuje rodomą nuolatinę ekspoziciją bei parodą, ieškodami (ir dažniausiai nerasdami) chronologinio nuoseklumo, temų ir motyvų vieningumo. Vėliau pokalbis pakrypsta dailininko asmeninės bei kūrybinės biografijos link, fiksuojant Vytauto Kasiulio apsisprendimus eiti „menininko-verslininko" keliu.

Pokalbio metu įvardytas ir aptartas sudėtingas problemas, akivaizdžiai neišsitenkančias dailėtyros sferoje, taikliai nusako pats Viktoras Liutkus: „Man atrodo, kad Kasiulio muziejus dar kartą suduria mus kaktomuša su keliomis šiuolaikinės Lietuvos dailės ir visuomenės tapatybei svarbiomis problemomis: tai ir mūsų požiūris į išeivijos kūrybinį palikimą (kodėl jam teikiama pirmenybė vietinio palikimo atžvilgiu?), ir mūsų santykis su moderniu kultūros paveldu (kokiais masteliais jį matuojame?), ir visuomenės dalies, norinčios būti kultūringa, menkas išprusimo lygis bei jo sąlygotas naivumas (kodėl taip norima legendų ir taip lengvai jomis tikima?)."

4. Greitai kintančio pasaulio stebėsena

1970 m. amerikiečių futurologas Alvinas Toffleris parašė knygą „Ateities sukrėtimas" („Future Shock"), kurioje suformulavo pranašiškus žodžius: „Šiuolaikinis pasaulis – tai greitai dingstanti situacija". 2001-aisiais norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas savo studijoje „Ateities tironija" (lietuviškai išleista 2004 m.) dar kartą susumavo naujųjų ir naujausiųjų laikų sandūroje išryškėjusias tendencijas: „(...) pastarųjų 200 metų įvykius įmanoma aprašyti kaip greičio ir pagreičio istoriją".

Šie dalykai, apčiuopti A. Tofflerio ir T. H. Erikseno, nuolat susilaukia moks­lininkų bei žurnalistų dėmesio. Žurnalo „Valstybė" Nr. 11 publikuotas Karolio Makricko straipsnis „Ar prisimenate 1993-iuosius ir įsivaizduojate 2033 metus?" suteikia galimybę užsiimti savistaba greitai dingstančio pasaulio fone, keliant keletą klausimų: kaip ir kodėl mūsų gyvenimas per pastaruosiuos 20 metų esmingai pasikeitė? kokias permainas patirsime artimiausioje ateityje, tarkim, per ateinančius du dešimtmečius?

Kartu su teksto autoriumi keliaujant į praeitį, tenka prisiminti įvairius dalykus, kuriuos sparti technologijų raida patikimai ištrynė iš mūsų atminties. Tarkim, ar kas nors dar prisimena, kad 1988 metais tarptautinis pinigų pervedimas iš Lietuvos į Austriją užtrukdavo 153 dienas? O kaip su lanksčiaisiais kompiuterių diskeliais? Kiek jų prireikdavo norint iš vieno kompiuterio į kitą perkelti Windows 95 programą? Bandydamas žvalgyti ateities plotus, teksto autorius svarsto, kaip mūsų gyvenimą pakeis 3D spausdintuvai, dirbtinis intelektas, dėvimi kompiuteriai ir kitokie dalykai, pastaruoju metu egzistuojantys tik kaip savotiškas mūsų materialinės civilizacijos kuriamų technologijų avangardas.

Visi šie žaismingi svarstymai yra puiki smegenų mankšta. Kita vertus, Karolio Makricko aprašyti dalykai nusipelno atidaus aptarimo nusakant šiuolaikinio žmogaus ir istorijos santykį. Pasaulio greitėjimo fenomenas, daugiausia susijęs su sparčia technologijų raida, nulėmė istorijos jausmo nyksmą XXI a. visuomenėje. Kaip taikliai diagnozavo Fredericas Jamesonas, „visa šiuolaikinė mūsų visuomeninė sistema pamažėle praranda gebėjimą grįžti į savo praeitį ir ima gyventi nuolatinėje dabartyje, nuolatinėje kaitoje, išdildančioje tas tradicijas, kurias ankstesnė visuomeninė žinija turėjo vienaip ar kitaip išsaugoti" („Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą", 2002). Supamam daugybės aukštosios technologijos sferoje pagamintų žaislų, šiuolaikiniam žmogui praeitis tampa tiesiog neaktuali ir neįdomi, nes XIX a. ar ankstesniuose amžiuose gyvenusieji mums atrodo tokie nemodernūs...

5. Kelios nuorodos

Ieškodamas praeities ir dabarties akistatas fiksuojančių tekstų dar pasižymėjau: „IQ" lapkričio mėnesio numeryje išspausdintą straipsnį „Pasiklydęs moks­las"; „Šiaurės Atėnų" Nr. 42 Vitalijaus Michalovskio parengtą tekstą „Rašybos simbolių istorija"; „Naujojo Židinio-Aidų" Nr. 6 išspausdintą Pauliaus Macijausko kultūros istorijos etiudą „Dviratis tarpukario Lietuvoje"; „7 meno dienų" Nr. 40 publikuotą diskusijos „Kaip menas padeda suvokti Holokaustą" stenogramą; „Verslo klasės" lapkričio mėn. numeryje išspausdintą Ginto Ivanicko tekstą „Visiškai slaptai, perskaičius sudeginti"; spalio 23 d. internetiniame portale „Delfi" paskelbtą Šarūno Liekio ir Mindaugo Jurkyno straipsnį „Kaip tapti vakariečiais?".

Visi šie paminėti tekstai labai skirtingi objekto, žanro, orientacijos į tam tikrą auditoriją aspektu. Tokia ir yra šiuolaikinė istorijos refleksija – ją sunku tipologizuoti ir sudėlioti į įvairias lentynėles. Kita vertus, manęs neapleidžia abejonė, kad kartais to tiesiog neverta daryti.

Kenya Kibera V.Suslavicius jb 6656
Kenya Kibera V.Suslavicius jb 6656