Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje kartu su Rytprūsių krašto muziejumi (Liuneburgas, Vokietija) surengė parodą „Karlas Eulensteinas (1892–1981), ekspresionistas iš Klaipėdos", kuri veiks iki gruodžio 8 d.  Rugsėjį ir spalį kiek didesnės apimties K. Eulensteino tapybos pa­roda vyko Liuneburge – ji tęsė tenykščio muziejaus pradėtą dailininkų, kilusių iš Rytų Prūsijos, kūrybos pristatymų ciklą. Dėl jau kelerius metus trunkančio sėkmingo Prano Domšaičio galerijos ir Rytprūsių krašto muziejaus bendradarbiavimo Lietuvos visuomenė turi galimybę iš naujo atrasti pamirštų, o dažnam visai nežinomų iš Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto kilusių dailininkų kūrybą.

Karlas Eulensteinas. „Apleisti žvejų namai“, 1959. Kartonas, tempera
Karlas Eulensteinas. „Apleisti žvejų namai“, 1959. Kartonas, tempera

Parodoje eksponuojami aliejumi, tempera tapyti paveikslai ir akvarelės. Daugumą kūrinių parodai paskolino privatūs asmenys, gyvenantys Vokietijoje, kiti darbai yra iš Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių. Greta kelių sėkmingai išlikusių ankstyvųjų kūrinių („Pirmasis išplaukimas", apie 1931, „Gluosniai prie vandens", apie 1930 ir kt.), daugiausia parodą sudaro prisiminimų paveikslai, kuriuose dailininkas atkūrė prieškarinių  kompozicijų motyvus.
Tapytojas K. Eulensteinas yra garsiausias iki Antrojo pasaulinio karo iš uostamiesčio kilęs dailininkas. Jis gimė 1892 m. rugpjūčio 25 d. gausioje garlaivio kapitono šeimoje. Tėvas buvo kilęs iš Saksonijos, o motina – lietuvė. Karlas buvo šeštas iš septynių vaikų. Vėliau dailininkas prisiminė: „Aš anksti išmokau stebėti ir matyti – mes gyvenome Klaipėdoje, ant  marių  kranto, taip arti vandens, kad įspūdžiai ir šiandien yra gyvi ir betarpiški, niekada jų nepamiršiu." Eulensteinų šeimai priklausė trečiuoju numeriu pažymėtas namas Rojaus gatvėje (Paradiesstrasse), Didžiosios Vitės priemiestyje. Vos už kelių žingsnių pakrantėje kilo balto akmens Locmanų bokštas, dar vadintas „skambančiu bakenu" (arba vedline), nes jo varpas pranešdavo apie atplaukiantį laivą, tyvuliavo žvejų uostelis (Valgumas) ir prie jo prisišliejęs nedidelis uostas locmanų laivams. Žvelgiant nuo Locmanų bokšto apžvalgos aikštelės į miesto pusę, virš tankiai suaugusių namų namelių stogų arčiausiai kilo katalikų bažnyčios bokšto smailė (Töpferstrasse, dab. Puodžių gatvė). Visus šiuos motyvus K. Eulensteinas, tapęs dailininku, fiksavo paveiksluose. Ikikarinėse Klaipėdos miesto adresų knygose Eulensteinų pavardė tarp Rojaus gatvės gyventojų randama nuo 1898 m. Po tėvo mirties 1902 m. namas priklausė kapitono našlei Annai Eulenstein. Paskutinėje, 1942 m., adresų knygoje savininke nurodoma Maria Eulenstein, dailininko sesuo. Šiandien šiose vietose – išsiplėtusio uosto teritorija, keistos plynės, penkiaaukščiai daugiabučiai.
Nuo vaikystės K. Eulensteinas turėjo gabumų muzikai, kurį laiką mokėsi groti smuiku. Tačiau, anksti netekęs tėvo, turėjo imtis rimtesnio užsiėmimo – pasimokęs buhalterijos, dirbo pirklio kontoroje. Tik po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame dalyvavo savanoriu artileristu, pagaliau įgyvendino seną svajonę ir 1919 m. pradėjo studijuoti Karaliaučiaus meno akademijoje tapybą. Jo mokytojais buvo Richardas Pfeifferis (1878–1962), pas mus žinomas kaip Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios freskų autorius ir ekspresionistas Arthuras Degneris (1888–1972). Akademijos studentai tuo metu energingai pasisakė už demokratines reformas, tam pritarė ir kai kurie profesoriai. K. Eulensteinas buvo studentų komiteto pirmininku, kartu su Ernstu Mollenhaueriu aktyviai siekė pasenusios studijų sistemos pertvarkos.
1923 m. baigęs akademiją, K. Eulensteinas kelerius metus gyveno Karaliaučiuje kaip laisvas menininkas. Vertėsi sunkiai (pinigų stygius lydėjo jį visą gyvenimą), tačiau gelbėjo medienos pirklys Stepathas, retsykiais pakviesdamas jauną menininką sočių pietų. Lankydamasis savojo mecenato namuose, dailininkas susipažino su jo dukra Magdalena Stepath, visų vadinta Lena, kuri tapo drauge ir gyvenimo palydove. Nors pora  susituokė tik  po keturiasdešimties bendro gyvenimo metų,  juos siejo ypatinga dvasinė bendrystė.
1925 m. L. Stepath išvykus į Berlyną, kitais metais ir K. Eulensteinas pasekė paskui mylimąją.  Berlyne jis irgi užsiėmė tik kūryba. Didmiestyje galimybės dalyvauti, tobulėti, rengti parodas buvo žymiai platesnės. Berlyne dailininkas praleido visą likusį gyvenimą, tačiau ryšys su gimtuoju kraštu niekada nenutrūko. Iki 1944-ųjų kiekvieną vasarą K. Eulensteinas ilgoms atostogoms atvykdavo į gimtinę – Klaipėdą, Kuršių neriją. Klaipėdoje lankė artimuosius, rengė parodas. Jos 1925, 1932 ir 1933 metais vyko įprastoje XX a. pirmos pusės uostamiesčio dailės renginių vietoje, Roberto Schmidto knygyne, įsikūrusiame Klaipėdos biržos pastato pirmajame aukšte.
Ilgesniam laikui K. Eulensteinas apsistodavo Nidoje, Hermanno Blode's svečių namuose, kur vasaromis būrėsi garsios dailininkų kolonijos branduolys.
Gimtasis miestas, pamario, pajūrio gamta, žvejai, valstiečiai, jų kasdienybė ir šventės buvo svarbiausios K. Eulensteino kūrybos temos. Stebėtina, kad kūrybos palikime nėra nė vieno darbo Berlyno motyvais. Į klausimą, kodėl netapo sostinės vaizdų, K. Eulensteinas atsakydavo: „Čia niekada nebūni vienumoje, o to reikia, kad giliai pajaustum peizažo dvasią." Įsijautimas į aplinką, jos pažinimas tapytojui buvo itin svarbus. Dar 1932 m. dailininkas teigė: „Po metų vėl esu gimtinėje –­­ nuostabus jausmas. Bet vaizdai, kuriuos taip giliai nešiojaisi širdyje, kad jie tapdavo vizijomis, atrodo kitokie. Viskas daug nuobodžiau. Ieškai pastatų, gatvių, įlankos, įspūdžių, kurie lydėjo ištisus metus –­ ir jautiesi apviltas. Plokščia, neišraiškinga. Negali suprasti, kodėl? Vis dėlto taip yra. Turi suvokti, kaip viskas laikina, taigi ir įspūdžiai. Gamta egzistuoja pati sau. Stebėtojui gamta yra tai, ką jis geba iš jos padaryti. Taip pat ir menininkui. Jo kūrinys priklauso pats sau. Ribos aiškios: čia gamta – čia menas."
Nors sostinės aplinka neįkvėpė kūrybai,  megapolio gyvenimo anonimiškumas jam buvo priimtinas, nes teikė laisvės, kurios neramiai, draugų „Euleriu" praminto menininko sielai reikėjo kaip oro. Asmeninis žavesys, charizma traukė prie jo žmones, ypač moteris. Tikras džentelmenas, jis buvo iš tų, kuriems tinka apibūdinimas „dvasios aristokratas".
Trečiojo dešimtmečio pradžioje K. Eu­lensteinas pradėjo dalyvauti parodose –­ pirmiausia Rytų Prūsijoje, vėliau ir Vokietijoje. Jo tamsūs, gilių, sodrių spalvų paveikslai, subtiliai atskleidžiantys melancholiško Rytprūsių peizažo dvasią,  Kuršių nerijos žvejų gyvenimo scenos kėlė susidomėjimą. Tuo metu K. Eulensteino kūryboje akivaizdžios tradicinės ir moderniosios tapybos sąsajos. Ketvirtajame dešimtmetyje dailininkas patyrė naujojo daiktiškumo įtaką, nors kūriniuose išliko būdinga ekspresija.
Tačiau ketvirtasis dešimtmetis jam, kaip ir daugeliui tarpukario Vokietijos menininkų, kurių kūrybinė karjera klostėsi Veimaro Respublikos metais, buvo itin nepalankus. 1933 m. tik į valdžią atėjusi nacionalsocialistų partija pradėjo kampaniją prieš modernųjį meną, visuotinai apšauktą „išsigimusiu". 1937 m. Miunchene pompastiškai atidaryta paroda „Išsigimęs menas" (Entartete Kunst), tapo kampanijos kulminacija. Po jos suformuota kilnojamoji paroda, iki 1941 m. pabuvojusi dvylikoje Vokietijos miestų, demonstravo masėms modernaus meno „beviltiškumą". K. Eulensteino paveikslų nuotaikos, neherojiškos veikėjų figūros ženkliai skyrėsi nuo Trečiojo Reicho toleruojamo meno. Dailininką šie įvykiai palietė palyginti švelniai – „tik" keliolika darbų buvo konfiskuoti, jam nebuvo pritaikytas pilnas profesinės veiklos draudimas.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje K. Eulensteinas patyrė dvigubą netektį: tėviškės ir kūrinių. 1944 m. vasarą jis paskutinį kartą lankėsi Klaipėdoje. Likus keturioms dienoms iki karo pabaigos, Berlyno bombardavimo metu sudegė tapytojo dirbtuvė ir beveik visi tuo metu joje buvę kūriniai. Nebegalėdamas keliauti į Klaipėdos kraštą ir Rytų Prūsiją, praradęs didžiąją kūrinių dalį, K. Eulensteinas atrado jėgų pradėti naują gyvenimo ir kūrybos etapą – kūrė portretus, iliustravo knygas ir tapė prisiminimų paveikslus, kuriuose kartojo buvusias kompozicijas ir motyvus. Jo atvejis nebuvo išskirtinis. Pasak parodos kuratoriaus, nuoseklaus Rytprūsių dailės paveldo tyrinėtojo dr. Jörno Barfodo, fenomenali kūryba vien tik iš atmintyje įstrigusių įspūdžių yra būdingas Rytprūsių tapybos tąsos po 1945 m. požymis.
Šeštojo ir septintojo dešimtmečių kūriniuose vyrauja pamėgti Kuršių marių, Nemuno deltos ir Klaipėdos miesto vaizdai: kopos, kurėnai ir žvejai, saulėlydžiai ir arkliai prie marių, valstiečiai šienapjūtės metu, Klaipėdos švyturys, locmanų tarnybos pastatas, bokštas, gimtasis namas. Tuo metu dailininkas dažniau liejo akvarele arba tapė tempera: šios technikos leido kurti greitai ir spontaniškai. Motyvai nutapyti dinamišku, laisvu potėpiu, alsuoja sodriomis, švytinčiomis spalvomis, o formos, prisiminimų išgrynintos, – labiau apibendrintos. Jis pamėgo monumentalius, priartintus, tarsi drobės plokštumoje netelpančius, fragmentuotus motyvus („Miegantys žvejai", 1959, „Apleisti žvejų namai", 1959), virtuoziškai manipuliavo faktūromis. Vienur palikdavo  atvirus drobės plotelius, kitur klojo daugiasluoksnes, išraiškingas faktūras.
Vėlyvojo ekspresionizmo ženklu pažymėta pokarinė K. Eulensteino tapyba ypač gili ir prasminga. J. Barfodas pastebi: „K. Eulensteinas surado naują meninę kalbą „savajam" Klaipėdos  kraštui, „savajai" Nidai, seniesiems motyvams perteikti. Daiktiškos, apčiuopiamos  formos pasitraukė į antrą planą ir paveiksluose įsigalėjo spalvos. Sodrios mėlyna, raudona, geltona, kartkartėmis blyški žalia ar šviesiai pilka tiesiog pakeri. Tačiau išliko ir ikikarinei K. Eulensteino kūrybai būdingas tamsumas bei sunkiasvoriškumas."
Už pasiekimus vaizduojamosios dailės  srityje 1958 m.  K. Eulensteinui buvo paskirta Rytų Prūsijos kraštiečių kultūros premija. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį dėl pablogėjusios sveikatos jis jau nebetapė. Dailininkas mirė 1981 m. birželio 23 d. Berlyne. Šiandien  iš naujo  atrandama K. Eulensteino kūryba atskleidžia nesenstantį XX a. antrosios pusės vėlyvojo ekspresionizmo patrauklumą.