Pristatoma-Mariaus-Pleckaicio.jpg

Marius Plečkaitis. „Spektras". – Vilnius: „Edukologija", 2013.

Marius Plečkaitis – anarchistiškai kairuoliškai nusiteikęs (vyresniajai kartai – tai, matyt, oksimoronas, tačiau ir puikus įrodymas, kad bent jau teoriškai įmanoma viskas) knygų apžvalgininkas, šiuo metu literatūros apžvalgas iškeitęs į maitinimo įstaigų recenzento postą portale Kauno Žinios. Skiriamasis Plečkaičio kritikos ypatumas – eklektiškumas ir abstrakčiojo anarchizmo adoravimas (kalbu apie knygų recenzijas, Kauno kavinių ir barų apžvalgų, deja, neskaičiau). Toks – pretenzingas, kritiškas – yra ir Plečkaičio eilėraštis: pirmojo skaitymo metu tekstai intriguoja hermetiškumu, intertekstine ironija, tačiau rimčiau pagliaudžius neretai paaiškėja, kad anarchijos pažadai ir užuominos tebuvo, taip sakant, ne pirmo šviežumo patiekalą maskuojantys padažai ir pabarstai. Taigi, kad ir kaip norėčiau, su Vilio Normano teiginiu, esą „'Spektras' – dar vienas šviesos spindulys, šalinant visiškai užpelyjusią (kursyvas mano, – aut. past.) mūsų literatūrinę padangę"*, sutikti negaliu.

„Spektro" redaktorius, poetas ir vertėjas Marius Burokas trumpame, bet konceptualiame įvadiniame žodyje Plečkaičio poeziją apibūdina kaip paradoksalią, nonsenso poetikai artimą. Lietuvos kontekste Plečkaitis gretinamas su Artūru Valioniu, Aušra Kaziliūnaite. Kaip Plečkaičiui artimus būtina paminėti ir nonsenso poetika, siurrealizmo estetika, intertekstine ironija, pastišine sąmone, dygliuotu verlibru kartais sėkmingai, kartais – ne itin vykusiai varijuojančius Donatą Paulauską, Rosaną Lukauskaitę – augančią atsvarą iki šiol itin stiprią poziciją laikančiam lyrizmui –­ tiek švelniai ironiškam (donkajokiškam ir aiduolėliškam), tiek ir rimtajam, romantiniam, atstovaujamam eilinio Stankevičiaus ir jo sekėjų.

Knygos pavadinimas dviprasmiškas: kad jau buvo žadėtas spektras, tai ir tikėjausi spektro, įvairovės, o gavau pluoštą tos pačios spalvos, melodijos ir nuotaikos variacijų, iš kurių dalis – labiau primityvūs nonsensai nei poetikos apraiškos, jei vis dėlto sutinkame, kad poetika yra ne bet koks kalbėjimas, o suvaldytas ir struktūruotas (susivaldymas ir struktūravimas nėra tas pats, kas grafinis skaidymas eilutėmis). Iš pažiūros trumpos, lakoniškos Plečkaičio verlibro eilutės neretai išvirsta į intertekstinių ir kitokios prigimties atplaišų srautą, po kurį bebraidant gali visko nutikti: kadangi rinkinyje dalis eilėraščių be pavadinimų ir niekaip grafiškai neatskirti, eilėraštį „turbūt pirmas ir paskutinis" pirmą kartą perskaičiau kaip besitęsiantį nuo 16 iki 21 puslapio. Perskaičiau kelis kartus, bet vienintelis tekstą paaiškinantis, įprasminantis atsakymas galėtų būti nebent tokios banalybės kaip heterogeniškumas, subjekto išsiskaidymas, centro nebuvimas, pamatinių kategorijų destabilizacija ir panašiai. Tačiau pažiūrėjusi į turinį supratau, kad vis dėlto ten buvo ne vienas, o trys eilėraščiai – „turbūt pirmas ir paskutinis" (p. 16), „sakau jums" (p. 17–19) ir „sustok ir lik kokia esi" (p. 20). Dar kartą perskaičiau tekstus kaip tris atskirus kūrinius – iš esmės niekas nepasikeitė: heterogeniškumas, pamatinių kategorijų destabilizavimas... Monotoniją kelia ir bespalvis, beveidis, depersonifikuotas kalbantysis, akivaizdu, oponuojantis subjektyvistiniam lyriniam . Bendras įspūdis – tarsi n-ąjį kartą stebėtum tą patį eksperimentą, tą pačią transformaciją: pirmą kartą nuoširdžiai įdomu, antrą – smagu, nes žinai, kuo baigsis, todėl gali susitelkti į detales, ištirti, kaip tai padaryta, trečią – nuobodu, o paskui tiesiog liauniesi maskuoti žiovulį, pradedi dūsauti ir žvilgčioti į langą, į lubas ir kitus natūraliojo pasaulio objektus.

Labiau vykę yra tie eilėraščiai, kur akivaizdžios savidrausmės pastangos: nukarpytos nereikalingos šakos, atsijota tai, kas svarbu, nuo to, kas tėra hipsteriški pasimaivymai, suvaldytas kultūrinio akiračio „gylio" bei „kritinio non-komformizmo" perteklinis demonstravimas. Necituosiu smagaus „kategorinio metatriušyvo" (p. 59) – šis tekstas yra bene žinomiausias iš visų autoriaus kūrinių. Vietoje jo –­ „– 1; 0; + 1. dieviškoji tiesė" (p. 13). Pasinaudodama apžvalgininkės privilegija, šias eilutes noriu dedikuoti kasmetinę atestaciją „su sąlygomis" ir „besąlygiškai" išlaikiusiems draugams ir draugėms doktorantams: „visi mes prarastoji karta / visi mes vienatinis niekas // ir nereikia sau sukti galvos / kodėl liūtys užplūdo Ispaniją / kodėl goriliukas gimęs Tanzanijoje / dabar bus kengūra (...) // nes taip Dievas sutvėrė – / vienam kauliukai ir sniegas / kitam + – 10 m. mokslų, stažuočių, / debilų // ir nieko".

 

b_200_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-11-22_nr._3450_kreivyt.jpg

Laima Kreivytė. „Sapfo skai(s)tykla". – Vilnius: „Homo liber", 2013.

Nors menotyrininkės feministės Laimos Kreivytės eilėraščių publikacijos kultūrinėje spaudoje cirkuliuoja nuo 1996 m., pirmoji knyga pasirodė tik dabar. Anotacijoje ketvirtajame viršelyje teigiama, kad „Sapfo skai(s)tyklą" sudaro eilėraščiai, rašyti periodu nuo autorės studijų metų iki šių dienų. Lietuvoje, kur poetai, vos sulaukę pilnametystės ir parašę daugiau nei trisdešimt eilėraščių, skuba išsileisti knygą – Kreivytės debiutas yra vėlyvas. Paprastai vėlyvi debiutai būna sėkmingesni vien jau dėl to, kad su amžiumi autoriai tampa sąmoningesni (būna, įvertinę savo galimybes, net liaunasi rašę – ir tai labai puiku), tačiau Kreivytės atvejis rodo, kad kai kurie rankraščiai per ilgai stalčiuose užsigulėti neturėtų: beskaitant „Sapfo skai(s)tyklą" neapleido mintis, kad rinkinys būtų buvęs įvykiu, jei būtų pasirodęs dar praeitame amžiuje, pavyzdžiui, tuoj po Neringos Abrutytės „Rojaus rudens" (1995). Tačiau šiandien eilėraštyje „po maironio" pasigirstantis raginimas „neatsigręžk / palikus praeitį / kalkėti" (p. 43) skamba šiek tiek retro, kaip ir kur ne kur sienas vis dar marginantys užrašai red army go home.

Rinkinio pavadinimas nurodo pagrindines knygos temines ašis: ambivalentišką, ribų ir rėmų nepaisantį moteriškumą, lyrišką (homo)erotiką ir intertekstualumą. Iš Lesbo salos kilusi Sapfo – intelektualė, meilužė, poetė – vienija visus šiuos elementus. Tačiau lemtingą įtaką Kreivytės eilėraščiams padarė vis dėlto ne Sapfo ir ne „užkeikta Salomėjos lazda" (p. 7), o Neringos Abrutytės į Lietuvos poeziją įvestas naujo tipo eilėraštis, kurio skiriamieji bruožai – autoironiška, žaisminga, absoliučiai sąmoningai savo moteriškumą reflektuojanti, konstruojanti ir dekonstruojanti lyrinė subjektė-poetė, įvairiuose eilėraščio lygmenyse slypinčios, į vienareikšmį atsakymą nesuvedamos dviprasmybės, prieštaros, posūkis šnekamosios kalbos link, žaidybiškas santykis su išpažintinės lyrikos tradicija. Kreivytė tarsi ir leidžiasi į dialogą su Neringa, randasi net šiokia tokia konkurencija („tu nenori gyvent / tarp dviejų telefonų / dykumoj / tarkim Neringos / skaityt", p. 26), tačiau akivaizdu, kad tikro ar tariamo dialogo partnerės nėra lygiavertės – Abrutytės įtakos apžaisti ir tokiu būdu įveikti nepavyksta. Telieka kartoti.

Ne naujiena ir filologine problematika pagardinti švelnūs homoerotiniai motyviai: rašančios mergelės godos, nukreiptos ne į bernelį, o į kitą mergelę arba tiesiog į rašymo/skaitymo procesą kaip autokomunikacijos galimybę, leidžiančią pažinti, apsibrėžti pačią save. Kreivytės nemiga, susiskaitymai ir susirašymai, ilgesys, citatos, kableliai, kirčiai, taškai ir daugtaškiai („vėluoju nes vėl / naktį trumpinau / nemiga (...) / nerimuoju / tik / ketvirčiuoju / neviltį", p. 16; „kiekviena raide / kiekvienu skiemeniu / artyn ir artyn", p. 28; „nemiega / kita su kita / pagaliau / pasistiebus / virš savo blakstienų/ po tavo blakstienom", p. 34) menkai kuo skiriasi nuo, pavyzdžiui, Ramunės Brundzaitės nemigos, blakstienų virpesio ir homoerotiško, o gal labiau narciziško ilgesio, ar Neringos Dangvydės švelnios mergaitiškos erotikos.

Dauguma Kreivytės eilėraščių – perskaityto, pamatyto, nugirsto, pajusto impresijos intertekstais pagardinti vaizdeliai, kurie, bent jau man, nesudaro nei išskirtinės „emocinės ir intelektinės brandos istorijos", nei įdomesnio „prasilenkimų laike ir erdvėje žemėlapio". Ar žemėlapių. Ar pojūčio, kad „žodžių skeveldros / plėšo kūną" (p, 58). Gal labiau tokią poeziją tiktų vadinti savin nukreipta, savimi mintančia ir sau gyvenančia („visli / kaip tarakono patelė / kartą apvaisinta / gali daugintis / kada panorėjusi / visą gyvenimą / nešdama / su savimi", p. 59). Bendrame rinkinio kontekste išsiskiria paskutiniajame skyriuje pateikiami senas ir naujas „dienos aktualijas" reflektuojantys eilėraščiai, pvz., rugsėjo 11 skirta poema (?) „mirtis Youtube" (p. 52–55), Gražulio išnešimą mininti „malda už teisingą reprodukciją" (p. 56–57). Pastarasis eilėraštis pasirodė pačiu laiku: vargu ar eitynėse „Už lygybę" nedalyvavusieji jį skaitys su tokiu sąmokslišku pasimėgavimu kaip įvykį menantieji.

Nors metrinių eilėraščių rinkinyje –­ mažuma, būtent jie man pasirodė įdomesni, žaismingesni nei verlibru rašytieji: „aš skaičiau – man atrodė – gyvenimą tavo / bet projekcijos buvo netikslios. Kažkas / nukeliavo ne ten, kur pasibaigė meilės romanas / „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas" // tu sakei. tu norėjai įtikint –­ pati netikėjai / bet ir knygos, ir filmai juk baigias – ir šitai gerai / po palaimos naktų – realistinis paryčio mėlis / ir šviesoj nemaloniai nubalę žmogaus audiniai" (p. 9).

P. S. negaliu nepagirti „Sapfo skai(s)tyklos" išvaizdos – į knygą malonu ne tik žiūrėti (subtilus, skoningas viršelis), bet ir rankose laikyti – nei per didelė, nei per maža. Knygos dailininkės – Violeta Boskaitė ir Dainė Galinienė.

 

* Vilis Normanas, „Miesto pokalbiai: Marius Plečkaitis – jaunas, žavus, veiklus ir dar poetas". – KaunoŽinios.lt. Prieiga internetu: http://www.kaunozinios.lt/kultura/miesto-pokalbiai-marius-pleckaitis-jaunas-zavus-veiklus-ir-dar-poetas_70193.html