Emilija VISOCKAITĖ. Džiaugsme ir varge

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kultūrinės spaudos neįgalumas yra viena mėgstamiausių inteligentiškųjų lietuvių temų. Skaitytojai, o ypač neskaitytojai nuolat pamėto akmenų į redaktorių daržus. Dar dažniau redaktoriai plytgaliais mėtosi tarpusavyje: tas vienas pats parašo pusę laikraščio, anas spausdina viską, ką gauna, šitie šlamštą maskuoja ryškiais viršeliais. Ne paslaptis, kad kuri nors redakcija, gavusi poprastį tekstą, kartais jį nukreipia pas kaimynus –­ pagal subjektyvią kokybinę hierarchiją. Atvirai kalbant, hierarchijos man patinka daug labiau nei dabar visuotinai diegiama lygiava: jei būtų aišku, kuris leidinys yra pats geriausias, arba jei leidiniai turėtų labai aiškiai išreikštas koncepcijas, būtų galima ir konkurencija, ir auditorijos pasidalijimas.
Kasmet bent po kelis kartus siūloma visiems kultūriniams leidiniams susijungti, apsiriboti vienu mėnesiniu ir vienu savaitiniu, viename spausdinti vien publicistiką, recenzijas, kitame – vien grožinę kūrybą ar dar kaip nors panašiai. Tik mirti niekada niekas nenori. Sako, latviai su estais mums įvairovės pavydi, jų autoriai išvis nebeturi kur spausdintis. Mus remiantys fondai taip pat vertina įvairovę, tik tą išreikšti galėtų šiek tiek atviriau.
Jau pagarsėję Andriaus Jakučiūno žodžiai apie nulaužtą kokybės kartelę man skamba kaip gryna tiesa. Redakcijos užsiliūliuoja vidutiniškais tekstais: džiaugiasi, kad yra kažkas „neblogo", „spausdintino", „raštingo" (šitas man ypač patinka – ačiū, kad bent jau logiškai ir be klaidų sakiniai sudėlioti). O ir kaip nesidžiaugsi: autoriai rašo nebent iš geros širdies, atsidėkoti tegalim simboliškai.

Šį mėnesį „Litmenis" penktą kartą rinko geriausius metų tekstus. Vyresnybė gal kitaip suformuluotų, bet aš šitas pinigines premijas suprantu kaip (a) padėką autoriams, kad parašė bent po vieną gerą tekstą, (b) įpareigojimą tiems patiems autoriams, kad parašytų dar bent kelis, (c) naujametį pačios redakcijos darbo įsivertinimą, (d) parodymą, kokiame aukštyje mes įsivaizduojam savo kokybės kartelę geresniame pasaulyje.
Peržvelgusi šiemet „Aktyviose jungtyse" spausdintus tekstus, pati sau už darbą pasirašiau riebų minusą. Per daug nuolaidų, per silpna atranka. Bet juk iš ko rinktis tai nėra. Atsarginių tekstų turiu retai, o kažką spausdinti vis tiek reikia, tad kai kuriuos tekstus teisinu „svarbia tema", kai kuriuos – gražiomis iliustracijomis, kai kas išspausdinta „avansu" (tikintis, kad paskatintas autorius kitą kartą pasistengs labiau), kai kas parašyta mano pačios, nes niekas kitas nenorėjo. Kaip juos (jus) priversti panorėti – nežinau, verbuoju maloniais laiškais, daliju naujausio „Litmenio" egzempliorius – kaip meškeres užmetu, žadu alaus bokalą ir amžiną šlovę, paprasčiausiai – prašau. Kartais suveikia. Tai būna geras numeris.

- - -

Šiaip ar taip, premijas yra kam duoti, gerai, kad metuose daug savaičių. Kaip geriausias jaunimo puslapiuose premijuotas Rimos Bertašavičiūtės tekstas apie Londone vykusią konferenciją, skirtą Šerlokui Holmsui, yra svarbus pirmiausia tuo, kad rimtai, nors ir su humoru, kalba apie popkultūrą, kas daugeliui mūsų akademikų rodosi kone nuodėmė. Svarbus ir tuo, kad skaitytojui įduoda žiūroną, o ne pagaliuką savai balai pamaišyti: žinių apie užsienio kultūros gyvenimą nebuvimas yra tapęs toks natūralus, kad „Šiaurės Atė­nuose" atsiradusi skiltis „Skaitykla Nr. 5" bent man prilygo stebuklui. Interneto laikais tuo skųstis lyg ir absurdiška – skaityk ką nori, visgi norisi ne tik vertimų, bet ir lietuviško žvilgsnio. Deja, kol kas iš lietuvių diasporos tekstų sulaukiam retai.

„Litmenyje" tokiais balsais iš užsienio kartais tampa Agnė Mackevičiūtė, Valdas V. Petrauskas ir – reguliariai – muzikos skiltyje premijuota Žibuoklė Martinaitytė su ciklu „Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai", pradėtu spausdinti dar 2012 m. Kompozitorės tekstuose jaučiamas intensyvus santykis su miestu ir muzika. Ir tai nėra toks įprastas dalykas, kaip galėtų pasirodyti. Dažno autoriaus tekstą yra permerkęs nuovargis, nuobodulys, abejingumas. Dažnas ne tik rašo, bet ir gyvena, rodos, puse kojos, tarsi bijodamas susitrikdyti širdies skilvelių darbą. Ž. Martinaitytė rašo kritiškai ir aistringai, kas man atrodo tikro teksto pagrindas.
Kino ir teatro skiltyje apdovanotas Pau­lius Javsas už itin profesionalias, solidžias recenzijas, sugebėjimą į filmą, spektaklį žiūrėti kaip į kultūrinį reiškinį, šiuos, tarsi „lengvesniuosius" menus, įdėti į tvirtus, nušlifuotus rėmus. Tekstas „Gėlės Adelės gyvenimas" įdomus ir dėl nekanoniško recenzijos formato supratimo. Rašymas „per save", atstumo tarp savęs ir objekto neradimas, paplitęs tarp pradedančiųjų prozininkų, dažniausiai lieka trūkumu, tačiau šiuo atveju toks rašymas yra metodiškas ir visiškai suvaldytas racionalumo.
Kitokia rašymo strategija pastebima Jurgitos Ludavičienės recenzijose, apdovanotose dailės kritikos nominacijoje. Šiai autorei svarbu kalbėti ne tik apie objektą, bet ir apie adresatą. Rinkdamasi periferinius dailės lauko įvykius, menotyrininkė provokuojasi pati ir erzina nesmalsiąją auditorijos dalį.
Žiniasklaidos provokacijoms imunitetą turi Giedra Radvilavičiūtė, premijuota publicistikos skiltyje už du tekstus, kuriuose logikos, retorikos moks­lų įrankiais preparuoja viešojo diskurso demagogiją. Tas imunitetas yra geležinė eseistės ironija, veikianti ir kaip blaivus, nenaivus protas, ir kaip meninis gebėjimas pakutenti jukesnius skaitytojus. Autorė neina į kompromisus dėl kokybės kartelių –­ tiek dėl keliamų sau, tiek dėl keliamų kitiems.

Mano manymu, būtent tokio kalbėjimo stygių mini ir kitas premijuotas publicistas Vytautas Rubavičius: „Ko jau ko, o žiaurokos analitinės ironijos mūsų kultūriniame gyvenime labai trūksta. Įprasti tapo vieši įvairaus rango kūrėjų pagarbinimai ir aplaižymai." Jam taip pat rūpi viešajame diskurse dominuojančios jėgos. Kaip ir G. Radvilavičiūtė, V. Rubavičius pasižymi publicistui esmine savybe – autorine sąžine, atsakomybe už savo žodžius ir nevyniojimu į vatą, o drauge ir plačia žiūros perspektyva (kartu su žiūronais čia naudojamas galbūt plataus kampo fotoobjektyvas?).

Vienas iš „Literatūros ir meno" siekių yra skatinti analitinę publicistiką. To įrodymas – neseniai pradėtas istoriko Aurimo Švedo tekstų ciklas „Žiniasklaidos laikas", mažų mažiausiai reikalaujantis netingėti tą žiniasklaidą skaityti ir apie ją galvoti. Šio autoriaus tekstai ramūs, sutelkti ties pozityvesniais reiškiniais. Tai vėlgi refleksijos judesys, reiškiantis aktyvų santykį su kultūrine aplinka.
Autorefleksija man atrodo vienas svarbiausių šiaudų, už kurių turėtų stvertis kultūrinė spauda. Mūsų grožinės kūrybos miškų sanitaru tapo A. Jakučiūnas. Nežinau, ar jo užaštrinta tarka padės atsiginti nuo grafomanų, bet kartą per mėnesį literatūriniame lauke kylanti įtampa yra saugotina ir brangintina. Vis dėlto už literatūros kritiką nuspręsta paskatinti Virginiją Cibarauskę, pradėjusią rašyti „25 puslapyje". Ši trumpų recenzijų skiltis vis dar ieško savo veido ir paskirties, o V. Cibarauskė atėjo ne tik su lietuvių literatūros kanono ir meninių formų išmanymu, gebėjimu tiksliai argumentuoti savo vertinimus, bet ir su drąsa kritikuoti „savus". Dar nesugadinta, kaip sakoma.

Galiausiai – už prozą (visada kuklesnę nei poezija) premijuoti trys autoriai. Marko Zingerio, seniai įsitvirtinusio literatūroje, lakoniškas apsakymas „Žalias šifonas" –­ ne apie išorinį, o apie vidinį įvykį, būseną ar greičiau mintį, senstančio žmogaus „išblaivėjimą". Tai fragmentiška, trapi proza, nebijanti savo sentimentalumo. Panašiai jautrus, bet kur kas „apčiuopiamesnis" mažai žinomos autorės Nijolės Drungilaitės tekstas „Daiktai" taip pat sutelktas ne į tragišką įvykį, o į laukimą, nuojautas, nerimą ir daiktų, likusių be žmogaus, tylą. Jaunas prozininkas Dainius Vanagas bendrame literatūros kontekste išsiskiria racionaliu teksto konstravimu ir humoru „puse lūpų" („Skaitymuose", „Redaktorės diena", „Pasiutligė"). Čia, priešingai nei dviejuose kituose tekstuose, žaidžiama tikrovės ir fikcijos riba, autobiografiškumo, publicistiškumo imitavimu.

---

Ko kitąmet labiausiai norėčiau pa(si)linkėti, tai aktyvesnių, aistringesnių skaitytojų, dažnesnių jų reakcijų, komentarų internete (skaitom tuos kelis kiekvieną dieną). Tegu ir nepatenkintų, pasipiktinusių, o gal kartais ir džiaugsmingų, svarbu –­ neabejingų. Juk ne sau dirbam, ne sau rašom. Juk visi kartu gyvenam.
„Šiaip ar taip, niekas nežinojo, kas yra už raudonos širmos – gal ten kita salė ir kiti skaitymai? Na, o jei ne skaitymai, tai galbūt kino ar teatro festivaliai? Dailės ar fotografijos galerijos su tūkstančiais ekspozicijų? Netylanti muzika ir inovatyvios koncepcijos? Ir galbūt išėjimo paprasčiausiai nebėra, vien tik gausybė įėjimų, sueičių, įtraukčių. Nebegali būti išmestas – visuomet esi priimtas." (D. Vanagas „Skaitymuose")

Komentarai  

 
+3 -2 #3 marija 2013-12-26 18:58
Prieš kokia trisdešimt metų, spauda buvo platinama per visokias įmones, įstaigas, organizacijas, gamyklas, fabrikus ir fabrikėlius pagal iš aukščiau "nuleistus" limitus. Su tarnautojais ir inžinieriniu - technikiniu personalu :)) paprastai jokio vargo nebūdavo, tačiau su cechų ir visokių barų /pvz. koks galvaninis baras/, kuriuose karaliaudavo darbininkija, tai tikri kryžiaus keliai: Tiesą, Kom.Tiesą ir vietinį laikraštuką jiems įsiūlydavome tik Literatūrmenio pagalba, kurį, beveik kaip taisyklė, galėdavo užsiprenumeruot i tik prie Tiesos, ar ko nors panašaus. Gamykloje, kurioje ilgus metus man teko dirbti juriskonsultu, dirbo daug jaunų, tik baigusių vid mokyklas darbininkių, kurios mielai šį savaitraštį ne tik pačios skaitydavo, bet įpratino prie jo ir vyresnes... Į tais laikais privalomo nedidelį raudonumo kiekį paprastai niekas jokio dėmesio nekreipdavo... Nuo tų laikų vis dar tebemyliu Litmenį, nors tu ką...
Dėkoju už lėtai krentančias snaiges ir linkiu nepasiduoti... Sakau, gal kaip Smetonos laikais pradėkite spausdinti kokius tęsinius... :))
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #2 K.K. 2013-12-26 15:30
Dėl prozos-manau,ka d lietuvių prozos dabartis yra jos praeitis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 džiaugiuosi 2013-12-24 13:05
dėl Cibarauskės, Martinaitytės, Rubavičiaus, Radvilavičiūtės , Švedo.
Kitų neprisimenu, nors tu ką
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai