Paulius JAVSAS. Planas B: šmaikštus, bet ilgas, ir atvirkščiai

„Įstabusis ir graudusis planas B“. Martyno Aleksos nuotraukos
„Įstabusis ir graudusis planas B“. Martyno Aleksos nuotraukos

Ką gi tokio rimto būtų galima pasakyti apie karikatūrinį (H. Bidstrupas), teatrinį (V. Bareikis), scenografinį (S. Biekšaitė), muzikinį (R. Vitkauskaitė, dir. R. Šumila), kostiuminį (L. Songailaitė) bei visaip kaip atlikėjišką „Įstabųjį ir graudųjį planą B"? Ar ne teisingiau būtų vietoj to išsižadėti visokiausių kalbų, išsinerti iš gerokai priplėkusio vaidmens žiūrovo, vien rutiniškai dar tebeieškančio nežinia kokių „prasmių", ir tiesiog užblevyzgoti – bent jau mintyse? Ak, būtų puiku, nes argi nėra didžiausias žiūrėjimo malonumas tas, kuris bent akimirkai atima žadą ar bent jau žodį, ar bent apstingusios žiūroviškos kasdienybės keliamą žiovulį. Būtų puiku, bet tai vis dėlto tėra „Plano B" pažadas, kuris šįkart dar neišsipildė. Mat nors blevyzgų, linksmybių ir kvailybių buvo pakankamai, jos tik šviežiai paspalvino, paįvairino ir šiek tiek pajudino įprastines schemas, o štai stiprėlesnis užtaisas liko kažkur už scenos ir salės ribų.

Jeigu jau prakalbome, tai pirmiausia reikia pasakyti, jog spektaklis ar, tiksliau tariant – projektas, iš tiesų yra gana smagus. Smagu įkelti koją ir užmesti akį į šmaikščių karikatūrų pasaulį, dvelkiantį švelniai ironišku atsitiktinumu bei aukštyn kojom verčiantį rutininę socialinio gyvenimo logiką. Dar smagiau visa tai daryti Nacionalinio teatro scenoje, kuriai tam tikra logikos, temų, spalvų ar tiesiog teatro rutina anaiptol nesvetima. Negana to, svarbią projekto dalį sudaro ir gyvai atliekama muzika. Muzikinis ansamblis svarbiausio šalies dramos teatro „duobėje" – taip pat maloniai prablaškantis, gaivinantis vaizdas, o kartu ir dar vienas iš vis dažnėjančių lietuviškojo muzikinio teatro vaiduoklio apsireiškimų.

Šiandien gana retas smagumo pojūtis ir radosi iš to, kad visų šių dėmenų jungtimi „Plane B" buvo sukurta galimybė vienu kitu nauju kampu pažvelgti į tradicines teatrinės galvosenos schemas. Pavyzdžiui, miuziklo čia nebuvo, bet iš tiesų, kodėl gi vietoj monologo, kuris poetiniame teatre paprastai reiškia, jog personažo tariamų žodžių nevalia suprasti be interpretacinį rėmą teikiančios režisieriaus sąmonės tarpininkavimo, kodėl gi vietoj jo negali būti blevyzgo-daino-logo, kuris primena, jog teatras gali būti – ir visada yra – ne tik ženklų transliavimo bei aiškinimosi, bet ir tiesioginio arba tiesiog pasirodymo erdvė? Tai jau yra tradicijos dirvoje aiškiai įspaustas pėdsakas kartos, kuriai būtent teatras padeda įsisąmoninti, jog kasdienybėje be perstojo veidus keičianti žvaigždė (jau nekalbant apie ekraną) taip pat yra medija, kūrybinio dėmesio reikalaujanti prasminė forma, o ne tiesiog „žmogus" arba „produktas".

Kitas pėdsakas – tos pačios blevyzgos, tik jau turint omenyje ne dainos, o pokalbio situaciją. Diktuojant karikatūrinei medžiagai, kuri yra bežadė ar bent bežo­dė, kalbėti lyg ir nebūtų ką, o vis dėlto „Plane B" kalbama: nors ir vien intonaciniai, artikuliaciniai ar melodiniai (ir vėl tas vaiduoklis), tai vis dar yra dialogai. Jų kaip formos išsaugojimas liudija glaudų santykį su tradicija bei savotišką, implicitiškai kritišką, pastangą ją pratęsti. Kiaurai metaforizuotame teatre jau senokai nėra itin svarbu, ką nori pasakyti personažai. Visa tai tėra, minimaliu atveju, visai kitomis priemonėmis aiškinamos istorijos karkaso dalis, maksimaliu atveju – dar ir papildomas intonacinis užtaisas, kuris „rimtuose" pastatymuose paprastai pasireiškia kaip melodraminė isterija. Rimtai pokštaujančiame „Plane B", pagaliau likus visai be žodžių, toji isterija savaime pavirto žaisminga satyra: jeigu išties nebelabai yra ką pasakyti, tegul tai bent jau matosi. Toks žingsnis, kartu atsisakius ir kanono svoriu įpareigojančios dramaturgijos (daugmaž: „rimti režisieriai stato Šekspyrą"), kiek prabudina iš teatrinio snūdo ir parodo, jog teatre dar gali būti ir linksma. Be to, atvirai pašalinus žodinį matmenį, nebyliu susitarimu „nurašytą" jau kur kas seniau, mums draugiškai primenama, jog teatras yra terpė, kurią kuriant, savo vaidmenį turime visi. Tai vis dar režisūrinė poetika, bet ji jau ne autoritarinė, visa pajungianti vienos sąmonės gimdomo vaizdinio formavimui, o atstovaujamoji, tokia, kur bendras reginys kviečia dalyvauti visus, kam jis patinka: jeigu, pavyzdžiui, žiūrovas tik turi ūpo ir nėra slunkius, savo atpažintam žvaigždės įvaizdžiui jis gali ir paploti – juk taip kur kas linksmiau.

Toks tradicijos šviežinimas, be abejo, guviau nuteikia ir žiūrėjimo malonumui, bet vis dėlto žiūrėti „Planą B" gerokai prailgsta. Mat projektas ir užmojis, koncepcinis momentas yra viena, o spektaklis ir trukmė – jau kas kita*. „Plano B" pradžioje skambiai užduodamas muzikinis-šokinis-pramoginis tonas ilgiau, deja, neišsilaiko. Jis išlieka tik numanomos koncepcijos lygmeniu, o štai pačiam reginiui ritmo, judėjimo, moduliacijų, sąskambių pritrūksta. Tai ne atlikimo ar ne tik jo klausimas: visokiausio meistriškumo dalykus kur kas prasmingiau aptars žinovai, o čia galima nebent pastebėti, kad paprastam žiūrovui malonumą galbūt padidintų ne tokios „simfoninės" intencijos, ryškesnis iliustratyvumas ir apskritai didesnis dėmesys nuotaikos valdymui – juk scenoje mirga kone nebylusis kinas. Tokie tad būtų kosmetiniai pageidavimai, bet šiaip jau norisi manyti, kad pradinė koncepcija lygiavertės sceninės išraiškos neįgijo dėl bendresnės, karikatūrų vertimo į teatrinę kalbą problemos.

Pirma, Bidstrupo karikatūros, nors ir yra glaustos, apibrėžtų veikėjų bei įvykių, turi aiškią pradžią ir pabaigą, vis dėlto toli gražu nėra situacinių susitikimų vaizdiniai – nebent apskritai savotiška būtine „situacija" laikysime socialinių vaidmenų, įprastinių elgesio schemų, kasdienių atsitikimų egzistencinį nepatikimumą. O štai standartine maniera jas pavertus būtent situaciniu pagrindu vienas kitą keičiančiais dialogais ar polilogais, tegul ir išvalytais nuo kalbų, liekame įkalinti psicho-melo-dramos akiratyje: neapleidžia pojūtis, jog smagiai vograujantys personažai išties nori pasakyti kažką, ko pats tiesiog nesupranti – ir tiek. Negana to, kadangi paskira situacija naudojama kaip konstrukcinis elementas, jos neišvengiamai susisieja tarpusavyje, nesvarbu, kad praktiškai tai įvyksta vien atsitiktinai atsikartojant personažams, jų poelgiams bei santykiams. Tad net jeigu viskas – tik blevyzgos, žiūrovas vis tiek paliekamas manyti, jog už jų slypi kažin koks scenoje „interpretuojamas" pamatinis pasakojimas, kurio čia, atrodo, nebeturėtų būti nė kvapo. Dėl to gaila, pavyzdžiui, neišnaudotos scenografinės galimybės tų situacijų padauginti tokiu laipsniu, kad jų ryšio pagrindu taptų jau ne dirbtina linijinė seka, o judri plokštuminė sąšauka.

Antra, nors karikatūrų pasakojamose istorijose dalyvauja tam tikri „personažai", juos ištinkančios „dramos" tikrai nėra individualios, vedančios pavienius gyvenimus iš taško A į tašką B: jeigu kas ten nuolat vyksta, tai stereotipinio pasaulio supratimo įtrūkiai bei lūžiai, aukštyn kojomis apverčiantys įprastinę socialinio gyvenimo tvarką. Kai „Plane B" kito laiko, kitos erdvės karikatūroms būdingi socialiniai tipai gana tiesmukai paverčiami sceniniais personažais, tai jie gal ir lieka atpažįstami pagal funkcijas, bet neužmezga jokio ryšio su tuo, kas stereotipiškai būdinga šiandienai, ir mums tenka stebėti kažką panašaus į ganėtinai padriką svajonę arba pusiau fiktyvius prisiminimus apie nežinia kur, kada ir kam vaikystėje rodytų animacinių filmų pasaulį. Tai verčia nuobodžiauti ir kelti klausimą: nejaugi mūsų kasdieniame, medijuotame ar įsivaizduotame gyvenime tiesiog nėra tokių stereotipažų, kurie galėtų užpildyti tas pustuštes vietas, idant pokštas išties būtų rimtas? Jeigu ir ne, turbūt jau pats laikas juos sukurti – kad ir teatre.

* Už priminimą, jog trukmė taip pat kelia savo reikalavimus, o taip pat už pastebėjimą, kad, nepaisant to, šiandien dviejų valandų spektaklis jau gali atrodyti ir „trumpas", šitas žiūrovas lieka dėkingas R. B.

b_600_421_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-12-13_nr._3453_MRT_9661.jpg

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai