Janina Survilaitė. Kūryba, kurią privalome įsirašyti į savo širdis

Mikelaitis G. KILTI IR KELTI: ŠATRIJOS RAGANOS LITERATŪROS TEOLOGIJA. Monografija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-12-13_nr._3453_satrijosragana.jpg

Konfucijus yra sakęs: „Nesijaudink, kad tavęs nesupranta žmonės. Graužkis, kai tu jų nesupranti..." O Strindbergas savo laiškuose rašė:

Aš kūrėjas! Aš juk lipdau iš niekų ištisus gyvenimus. Lipdau pagal savo nuotaiką. Baudžiu arba duodu atpildą, valdau gyvastį ir mirtį. Vedu savo pasaulį į gėrį arba paskandinu jį blogyje... rašydamas aš buvau linksmas su linksmais, piktas su piktais, geras su gerais... kalbėjau vaikų, vyrų, moterų, senelių lūpomis, esu karalius ir elgeta, išaukštintas ir paniekintas... man priklauso visos nuomonės ir išpažintys, visos religijos, gyvenu visais laikais, o gal jau nebeegzistuoju. Ir ši būsena man kartais atneša palaimą...

Ar meninės išraiškos laisvė turi ribas?

Ar klasikinės estetikos ir moderniųjų modifikacijų santykis turi išlaikyti pusiausvyrą?

Yra menininkų, tą santykį draskančių. Ar tai kova tarp meno ir nemeno? Gaila, bet šiandien nuogo karaliaus situacijos kartojasi visose meno srityse. Mandagus kraštutinis individualizmas...

„Didelė šių laikų bėda, jog labai skirtingos mūsų ir meno suvokėjo laisvės", –­ padūsauja ne vienas Vakarų Europos kritikas.

Kadaise filosofas Immanuelis Kantas tvirtino, kad žmogui protas yra duotas tam, kad jis jį protingai panaudotų. O Romualdas Rakauskas teigia, jog atėjo laikai, kai „visi laukia negirdėtų, ypač sukrečiančių dalykų, o juk gražumu nesukrėsi?!" Kritikė Jūratė Sprindytė knygoje „Prozos būsenos" pabrėžia: „Kam stinga profesionalumo ir kultūrinio podirvio bei erudicijos, tas pasiduoda braviūrai, beskonybei ir vulgarumui..."
Kur yra visam tam atrama? Iš kokio šaltinio menininkas gali atsigerti ir pasisemti savo kūrybai dvasingosios krikščioniškosios energijos?

Po tokios įžangos noriu sustoti prie blaivaus, dvasingo ir dabartyje labai reikalingo dr. Gedimino Mikelaičio straipsnio: „Šatrijos Ragana – dvasinės literatūros rašytoja", paskelbto rugpjūčio mėnesį tinklalapyje Bernardinai.lt. Šiomis dienomis mane apsupusio laiko paralelės dar kartą prasmingai susijungė būtent su šiuo straipsniu apie visais laikais mylimą rašytoją Šatrijos Raganą.

Rugpjūčio 9 dieną Ciuricho miesto Wittikono kapinėse mes, dešimties šveicarų ir poros lietuvių būrelis, palaidojome seniausią ŠLB lietuvę išeivę vienuolę Bronislavą Skurkytę. Ant laikinai išdygusio medinio kryželio įspūdinga data: 1913–2013. (Tiesa, šimtas metų jai būtų sukakę tik rugsėjo pabaigoje.)

Kitą dieną nuėjau aplankyti Ciuricho senelių namuose greitai 90-metį švęsiančią lietuvę emigrantę Angelę Gageckienę. Abi įsikalbėjome būtent apie Šatrijos Raganą. Angelės knygų lentynoje jos pačios įrišti paauksuotais viršeliais guli šios lietuvių Rašytojos raštai. Žinau, jog p. Angelei Šatrijos Ragana pati brangiausia. Rašytojos knygas, kaip didžiausią turtą, ji atsigabeno ir į Šveicarijos senelių namus... „Šatrijos Raganą labai vertino ir a. a. vienuolė Bronislava", – primena man p. Angelė, mačiusi, kaip vienuolė Bronė, dirbdama medicinos sesele vienoje Ciuricho klinikoje, vis nešiodavosi rankinėje tai vieną, tai kitą Šatrijos Raganos knygą...

Įsikalbame, nes šiandien mudviejų gedulingai susidvasinusios sielos geresnės temos neras.

Nugrimztame į XX a. 3–4 dešimtmečius, kai rašytoja išgyveno savo pakilimo laikotarpį. Kai, anot humanitarinių mokslų daktaro G. Mikelaičio, Lietuvoje kunkuliavo literatūrinio proveržio, naujų idėjų ir lūžių, kultūros ir religijos gražaus santykiavimo laikotarpis...
Angelė prisimena, kaip savo motinai, gyvendama Kaune, laikinojoje sostinėje, apie 1938-uosius įrašė sveikinimą Motinos dienos proga:

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltos rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą...
Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą...
Motin mano!
Ar ne tavo rankos – baltos, meilios ir švelnutės – taip meilingai glamonėja?
Ar ne tavo tai rankelės brangios?
Ašaroms apsirasojo žiedas...

O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną. (Šatrijos Ragana „Sename dvare")

Štai toji tikroji žodžio kūrybos galia, apsupta įspūdinga paslapties jutimo erdve! Nuostabusis Dvasinis regėjimas ne tik „Sename dvare", bet ir kiekviename Rašytojos kūrinyje!

1905–1907 metais Šatrijos Ragana Ciuriche ir Fribūre kaip laisva klausytoja studijavo etiką ir pedagogiką. „Varpo" žurnale, 9-ame numeryje (1914), aprašo įspūdžius iš kelionės į Rapersvilio Lenkų muziejų:

Mickevičiaus kambaryje yra... kasdien vartojamų jo daiktų. Stebėdamasi su pietizmu žiūriu į tai: rodos ant tų daiktelių yra nuplaukusi didžiosios jo buvusio savininko dvasios dalis. Nes tai tikrai buvo ne tik didelis talentas, bet ir didelė dvasia. O tai ne visados eina drauge...

Pavasario vakaras nusileido. Paskutiniam spinduliui už ežero užgesus, senoji pilis pradėjo savo fantastingą nakties gyvenimą. Iš visų pusių ėmė kilti paslaptingi šnabždesiai, kažkokie keisti garsai, ištartų prieš šimtą metų žodžių, garsas žingsnių pereitų kojų, kurios jau seniai pelenais pavirto...

Ar tai ne ramus teigimas, jog mirtis yra pereinamasis tarpsnis iš nebūties į amžinąją tikrovę? Jos realumas priklauso nuo žmogaus tikėjimo Dievo galiomis, Evangelija ir Kristaus mokslu...

„Šatrijos Raganos kūriniai – ir dvasinės literatūros pavyzdžiai mūsų krikščioniškoje raštijoje... (Jie) atstovauja dvasinės literatūros dimensijai mūsų literatūroje", –­ patvirtina dr. G. Mikelaičio mintys.
...amžinybės mes per visą gyvenimą siekiame jai kasdieną ruošdamiesi... –­ aiškindavo a. a. vienuolė Bronė", – pastebi p. Angelė. – „Su tokia nuostata daug lengviau atsisveikinsime su šiuo žemiškuoju gyvenimu. Tuo jau aš įsitikinau..." – prideda nuo savęs devyniasdešimtmetė mano pašnekovė Šveicarijos emigrantė.

Studijuodama Ciuriche, Šatrijos Ragana vertė jai asmeniškai pažįstamo ir artimo F. W. Foersterio pedagoginius raštus. Jo veikalą „Jaunuomenės auklėjimas", jį suautorizavusi (pritaikiusi lietuviškai aplinkai ), XX a. viduryje išleido lietuvių kalba savo lėšomis, nes buvo įsitikinusi, jog charakterio lavinimo ir valios ugdymo (įtraukiant jausmus bei emocijas) gudrybes jaunas lietuvis turėtų pasisavinti būtent iš šio Vakarų Europos mąstytojo pedagoginės patirties aruodų... Šatrijos Raganą žavėjo F. Foersterio krikščioniškasis idealizmas – per saviugdą ieškoti emocinių, jausminių paskatų ir motyvų, uždegančių jauną žmogų stiprinti savyje dvasines vertybes... O susiformavus įpročiui – tolesnį „lavinimą jungti su sąžinės auklėjimu...".
Kaip visa tai būtų svarbu šiandien mums, gyvenantiems brutaliai subjektyviu vertybių per(nu)vertinimo laikotarpiu!

Dr. G. Mikelaitis prabyla ir apie Šatrijos Raganos suformuluotą „laiko vertybių sampratą", kai „lengvatikystei ji priešino įsitikinimų etiką, grindžiamą tikėjimo sąmoningumu"...
Mes, emigrantai, dažnai pasakome, jog Tėvynė mums lyg antroji Motina. Tai irgi Šatrijos Raganos teiginio patvirtinimas, jos minčių ir nuostatų paliudijimas, ypač turint omeny jos kūrybą vaikams, kur gimtoji kalba ir gimtoji aplinka ryškiai suasmeninama. Jos apsakymas „Vyšnios", parašytas Ciuriche, – tikra sąžiningumo pamoka kiekvienam vaikui.

Dr. G. Mikelaičio knygoje „Kilti ir kelti" Šatrijos Raganos asmenybė iškyla naujai, iš naujo įsirašydama į auksinį mūsų tautinės dvasingosios lietuvių literatūros fondą. Laimė, jog tas fondas, 50 metų sovietinio režimo marintas, vėl atsikelia, sužydi savo emocinėmis spalvomis lyg patvirtindamas pačios Rašytojos žodžius: Dešimt kartų galiu pulti, bet visada atsikelsiu, žinau, kad turiu eiti savo keliu, esu reginti, turiu savy tą didžią galią, galiu kurti.

Kuris šiandienos menininkas nenorėtų eiti prieš šimtą metų pramintu Didžiosios Lietuvės Rašytojos keliu ir būti taip gražiai įvertintas už dvasingumą?

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai