Mindaugas Milašius-Montė. As Druwē *

Anetos Reviakinos nuotrauka
Anetos Reviakinos nuotrauka

Bliovė ant kranto
baltas ir juodas ožiai, abu
be dėmės;

čia ošė Sarmatijos vandenynas –
klausėmės vėtraujančių Skagerako
bei Kategato pietuos, iš ten
viesulavo Ožinis.

Krante kasinėjom,
dėliojome radinius, tyrėm, galiausiai
nusprendėme – čia kunigaikštis puotavo, nes atkasėm arklio žandikaulį, sumedėjusią tauro akį, jūrų kiaulės raktikaulį, skilusį vienaragio ragą... nužudytus kentaurus, galvomis suguldytus į rytus... gausiai radome gintaro, žalvario, bronzos, sidabro indų, dailių dirbinių,
puoštų Rožės, Stulpų, Meškos herbais... įmovinį lapo formos ietigalį, smogiamąjį kovos peilį ornamentuotose makštyse, žuvėdo Egilio kalaviją, vadintą „Nuodinga angim", sidabru inkrustuota rankena, sulenktą
į tris dalis...

Ir vienas
rimtas istorikas,
į laikraštį sukdamas rūdžių suėstus vienspyglį pentiną, kirvį, šalmą, apgailestavo:
„Jeigu karaliaus sūnus, krikščionis, nebūtų atkeršijęs tėvo žudikui, šiandien Tėvynė plytėtų platesnė... Nežymiai girdėtume prūsus... Juk prūsų diduomenė gėrė kumelių pieną, o neturtingi, vergai –­ tik midų... Ten buvo
daug žuvų ir medaus,
anot Vulfstano."2

Drąsiai kalbėjo, o mes
kasinėjom pagarbiai suklusę;
akyse tavaravo
žvengiančios raitelių vilkstinės, lojantys šunų kinkiniai, tyrais gabenantys nukirstas prūsų galvas per Lietuvą Žiemgalon, žiemgalių galvas – per Lietuvą Prūsijon, mąstėme
apie vergystę, Sovijų, karaliaus insignijas, mongolų gerklinį balsą, tarpusavio vaidą, krivičių stačiatikybę, kryžeivių vėliavas, kraujo šauksmą ir atakią dangaus ir žemės darkatą, tvėrimą iš gyvulio, kai atvirstame gyvuliu, arba
tvėrimą iš mirgančios saulės dulkės, kai virstame
pelenu, kad
jau mirę čionai, ant kranto,
nežymiai girdėtume:
„Kunige,
labos rajtos luguje".

Kasėm mentelėmis
centimetras po centimetro braukydami žemę, kolei prieš amžius liūliavusioj pelkėje, tarp drakono ir tigro kaulų, radome moters, jaunos dar, gerai išsilaikiusią mumiją, išpuoštą
sidabriniu ornamentuotų plokštelių apgalviu, keturių lankelių antkakle, šešiasdešimt aštuonių stambaus mėlyno stiklo karolių vėriniu... ant krūtinės gulėjo segė žvaigždiniais galais, smeigtukai... snaiges primenančiomis galvutėmis... ant riešų sunertos apyrankės po keturiolika apvijų... ant kairės rankos nykščio užmautas signetinis žiedas su fantastinio žvėries-paukščio įspaudu... prie pėdų, sujuostų grandine, prisegta sidabrinė rupūžė – latgalių Pieno motina...
Prarėžę mumijai pilvą aptikome gastrolitą – žiedadulkėm kimštame skrandyje, išmargintą runomis;
nuingęs lingvistas
perskaitė:

„Miegok Mano Miegą

esame tamsiai žali
aitrūs šešėlio kmynai

cukruotas tigro
geltonųjų akių jazminas

žydra aitvaro žiežirga
Lioj dangumi nuslysta ir kūnas
alsuoja įtemptą rasa To

mudu naktinis dviširdis
vabzdys ropoja tuo azaru."

Ir prierašą,
įrėžtą svastika:

„Lūgojam Lūgojam
Legote Legojam."

Nustėrę susėdom ratu
aplink laužą, spėliojome: tai
baltų Amaterasu3, Ragana,
Pogezana4, Blindė, dievų,
gal bičių gimdytoja?..

Nedrįsom atvert jai krūtinės, todėl vaidila, zegnotas5 mūsų, įsakė atvesti du ožius, kur bliovė ant kranto, ir juos paaukoti dviširdei tos moters sielai, kraujo neliejant ant žemės, kaip darė sūduviai bei prūsai, ir dar –
atridenti statinę alaus bei kvietinės tešlos užmaišyti.

O kai atvedėm tuodu,
zegnotas dėjo ant jų rankas ir taravo
melsdams dievus priimti šią šventę, pašventinti mėsą bei duoną, kad garbingai aukotume, tuomet
pakėlėme ožius,

o zegnotas ėjo aplink juos taruodamas:
„Tai yra girtinas šventas tėvų atminimas,
kad atpirktume mūsų dievų rūstybę", ir
dūrė,
bet kraujui neleido tekėti ant žemės,
tik mus juo apšlakstė, paskui, išdorojęs tuos gyvulius, mėsą sudėjo į katilą ir pakabino virš laužo.

Mes vėlei
susėdom ratu aplink ugnį
ir darėme bandeles iš kvietinės tešlos, ir svaidėme nekeptą duoną per liepsną
vienas kitam, kol ta iškepė, ir
rijome virtą ožieną, gėrėme alų per naktį, vis įsitverdami žemės, šnabždėdami „Labba, labba", kol auštant
zegnotas ištarė: „O,
gerieji dievai,
visas mūs nelaimes nuvykit
už jūros, kur dilgės neauga,
negieda gaidys." Ir iškilo,

atūžė galinga vilnis, natomis neužrašomas garsas mus užgulė, plovė, nardino
už šviną sunkesnis vanduo, sūkuriavo ir tempė gelmėn... Ir šis krantas iš jūros staiga mums pradėjo atrodyti keistas, pamėniškas, mes pagalvojom, kad nieko baisesnio nematėme, taip, mums atrodė, kad regime smėlio kalnus, aukštus, remiančius dangų, apaugusius tankiais miškais, į kuriuos
neįmanoma žmogui įžengti, o ne,
iš jūros
jau niekaip
negalėjom į krantą išlipti. Ir ši išgąstis
mus vijo tolyn, pražuvusius, virtusius želekčių
kraujo ir pieno purslais. As Druwē.
Sta ast perarwiskai arwi.6 Aiman.

 *Aš tikiu (prūs.).
2 Vulfstanas – IX am. pabaigos keliautojas ir pirklys, apie 890 metus lankęsis aisčių (prūsų) žemės.
3 Japonų mitologijoje – saulės deivė, svarbiausia šintoizmo dievybė, gimusi iš Iznagio (belyčio pirmapradžio dangaus) kairiosios akies. Teigiama, kad iš Amaterasu kilusi Japonijos imperatorių giminė.
4 Pogezana (Poggezania) – pagal Simoną Grunau legendinio prūsų karaliaus Hogo (vieno iš Vaidevučio sūnų) duktė, vaidilutė, milžinė. Nuo jos vardo kilęs Pagudės krašto pavadinimas (Pogezamia).
5 „Vaidilą (waidler), arba burtininką, dar vadina zegnotu (Segnoten) ir jį didžiai gerbia (...) Šitie zegnotai (Segnoten) paprastai būna luoši, neturtingi, akli ir patys sau nieko negali padėti". – Sūduvių knygelė.
6 Tai yra iš tikro tikra (prūs.).

Vilniuje. Ričardo Šileikos nuotrauka
Vilniuje. Ričardo Šileikos nuotrauka

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai