Andrej Adamovič

Andrejus Adamovičius (g. 1984) – baltarusių poe­tas, prozininkas. Baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą. Dalyvavo literatūros festivaliuose Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje. Poezija versta į lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, čekų, gruzinų kalbas. 2012 m. išleido poezijos rinkinį „Diena Poezijos Mirties Diena" („Дзень Паэзіі Сьмерці Дзень"), kuris apdovanotas M. Bagdonovičiaus premija „Debiutas". Šiuos siūlomus eilėraščius A. Adamovičius skelbė kaip neegzistuojančio Japonijos poeto Akitos Fudži vertimus iš japonų kalbos.

Zorinos Kondratjevos nuotrauka
Zorinos Kondratjevos nuotrauka

 

Trys ryžių pauostymai

Kartą naktį namo parsivedžiau merginą.
Ji iškart užsigeidė paėsti.
Kas iš tų šiuolaikinių vaikų,
Tik duok paėsti, dirbti visai nemoka.

O mano namuos nelikę nė ryžio grūdelio.
Dubeny tvyro tik likęs jų kvapas.
Kaip tyčia – likę kokiems trims pauostymams.

Ir tuomet ji man sako,
„Tu uostyk pirmas."
Supratau, kad taip man teks kvėptelėti dukart,
O jai tik kartą.

Bet kas tas anoreksikes žino,
Dar užvers kanopas.

„Tu uostyk pirmoji", – sakau.

Kai ji įkvėpė, kambaryje iškart išretėjo oras,
O ausis užgulė it lėktuve,
Netgi prisiėjo nurytį.

Jai irgi teko nuryti.
Lengvai išsisukau,
Tik trys ryžių pauostymai.

 

* * *

Universitete
klausiau Europos literatūros kursą.
Sakau jums – geriausias Europos rašytojas – Gogolis.
Kad ir jo romanas „Mirusios ausys"1.
Veiksmas vyksta XIX amžiuje.

Kurčias Rusijos samurajus
bastosi po Rusiją
ir renka kurčius valstiečius,
perka juos iš nedorų, šykščių samurajų
už smulkius variokus.

Kuomet kurčių valstiečių susirinko visa galybė,
juos visus pervežė anapus Uralo,
kad būtų arčiau Japonijos.

Už juos iš Rusijos vyriausybės gavo socialines pašalpas,
visiems padarė operacijas ir nupirko klausos aparatus.

O po to šie kurčnebylių kalba ilgai
dainavo dainas.

Sakau jums, rusų literatūra labai žavinga.

 

JIS VALGĖ SRIUBĄ2

Poetu tapau atsitiktinai,
paprasčiausiai pirmoje klasėje
gražiausiai parašiau
JIS VALGĖ SRIUBĄ.
Taip gražiai parašiau,
jog galėjau netgi tapti kaligrafu,
jei tiek nebūčiau gėręs.
Mokytojai žiūrėjo į hieroglifus
JIS VALGĖ SRIUBĄ
ir kone tikėjo, kad už potepių
regi lėkštę
ir ryžius
matosi ir JIS.
Pokarinėj Japonijoj mažai buvo likę vyrų,
tame kare neišėjusių iš proto.

 

* * *

Rudens rytą grožėjausi Tokiju.
Perlipau haivėjaus tvorą,
prisiglaudžiau prie atraminio stulpo
ir klausiaus, kaip vibruoja ir gaudžia
miestas.

O išties jis sužeidė.

„Ei, tu! Pederastėli! –
šaukė man apsauginiai, –
staigiai rankas už galvos ir ant kelių."

Jie manęs net neapieškojo.
Taip surištą ir atidavė policijai.

Policininkai manęs irgi neapieškojo.
O prokurorė teisme manęs nieko neklausė.
Namuos taika ir ramybė, trys metai iki valstybinės pensijos,
kam jai dar kažko klausinėti?

Advokato atsisakiau, netrukus suprasit kodėl.

„Pone, Fudži! – griežtai tarė teisėjas. –
Už tokį poelgį Jūs turite būti nubaustas.
Jūs teigiate, jog esate poetas,
todėl Jus įpareigoju parašyti eilėraštį
apie rytinio Tokijo žavesį, apie tai, kaip
jis gaudžia ir kad jame apstu veltėdžių.
Tad taip ir parašykit: Aš, Akita Fudži, – bičių šeimos tranas."

Šio eilėraščio moralas visai ne tas,
kad visų japonų teisėjų prasta poetinė klausa,
moralas tas, kad jei jau ryte girtas
neaišku kur bastaisi,
tai bent bastykis toje prefektūroje,
kurioje teisėjas – tavo svainis.

 

Katana3

Iš tėvo paveldėjau kataną.
O šis ją gavo iš senelio.
Nežinau, iš kur valstietis turį kataną.
Greičiausiai, nupyzdino.

 

Charakiris vidur nakties

Kas gali būti nuostabiau už charakirį vidur nakties?

 

Ryžiai

Kalbama, jog valstiečiams neleisdavo valgyti ryžių.
Tik samurajai valgė ryžius.
Manau, ir teisingai.
Nėr ko puotauti.

 

1 Žaidžiama žodžių sąskambiais: „вушы" (balt.) – „ausys" ir „душы" (balt.) – „sielos".
2 Eilėraščio originale tai rašoma dviem hieroglifais, kurie šiuolaikinėje japonų kalboje nebenaudojami (iki šiol naudojami kinų kalboje), tačiau autoriaus vaikystėje kiekvienas stojantysis į pradinės mokyklos pirmąją klasę turėjo sugebėti juos parašyti. Pažodinis vertimas baltarusiškai skambėtų panašiai kaip „Makakos gyvena karštose (geizerių) versmėse" (paaiškinimas – A. Adamovičiaus).
3 Katana – vienašmenis japoniškas kalavijas, samurajų ginklas.

Vertė Gytis Norvilas

Berlyne. gyčio norvilo nutraukimas
Berlyne. gyčio norvilo nutraukimas

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai