Renata Šerelytė. Per kartelę šoka tik vyrai

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-12-13_nr._3453_venclovas.jpg

Petras Venclovas. „Per­žengti ribą". – Kaunas: „Kauko laiptai", 2013.

Įdomus autoriaus (o gal leidėjo) sumanymas – išleisti du romanus vienoje knygoje. Tik vargu ar reikėjo vadinti juos „mažaisiais" – per abu susidaro daugiau nei 292 puslapiai. Na, negi pusantro šimto puslapių kūrinys drįstų vadintis apsakymu? Nebent apysaka, savotišku žanru, kai įkvėpimas autorių išveda už apsakymo ribų, bet iki romano taip ir nenuveda.

Kai kartu leidžiami du romanai, norom nenorom imi ieškoti jų sąsajų. Šiuo atveju tai gana nelengva, nes pirmasis romanas „Peržengti ribą. Sankirtos" – apie dvasinius ir kūniškus sovietinio nomenklatūrininko sūnui tekusius išbandymus, o antrasis, „Jauni ir nemirtingi", – fantastinis. Prisipažinsiu: baisiai tuo antruoju susidomėjau, nes lietuvių autoriai tokio žanro kūriniais skaitytojų nelepina; gal iš baimės, nes kartelė iškelta iki I. Asimovo ir R. Bradbury'o (neseniai Romualdas Granauskas interviu „Lietuvos ryte" dar sykį reglamentavo šį aukštį). Na, pamaniau, Petrui Venclovui taip aukštai šokti neverta, užtektų nuleisti kartelę iki šviesaus atminimo Kazio Paulausko, palikusio mums visai neblogų fantastikos žanro kūrinių (pvz., man tikrai simpatiškas trumputis K. Paulausko romanas „Deimo efektas").

Bet, tiesą pasakius, gal jau gana lyginti rašytojus su sportininkais. Nebent rašytojai tikrai šokinėtų į aukštį. Bet nusibostų žiūrėti, kaip jie krenta su kartele ant čiužinio. Toks įspūdis nepaliko skaitant „Jaunus ir nemirtingus". Ir, tiesą pasakius, supratau, kodėl prie šio romano pridėtas dar ir kitas, ne fantastinis: savo stilistine maniera ir problemomis, netgi ir veikėjų tipažais jie abu itin panašūs. Kitaip tariant, sovietinio nomenklatūrininko sūnus Arūnas Aimantas ir erdvėlaivio pilotas Rinaldas Ertis, palyginus jų mąstyseną, žodyną, elgesį su moterimis, galėtų būti broliai. Šis ryšys susietų abu romanus tvirčiau nei cementas – joks kritikas neperkirstų.

Šiek tiek apie turinį. Pirmajame romane Arūno Aimanto, banko tarnautojo, turinčio aprūpintą buitį ir sužadėtinę Inesą, gyvenimą šiek tiek sudrumsčia netikėtai atsiradusi sesuo, kurią jo tėvas, partinis tūzas, sugyveno su kuklia kolūkio agronome. Paskui paaiškėja, kad ji – ne sesuo. Bet tai nesvarbu – sesers Rūtos paveikslas toks blankus, kad nekelia nei užuojautos, nei gailesčio. Gal taip atsitinka todėl, kad ir autorius šiai herojei nieko panašaus nejautė. Galėjo bent nekęsti – gal turėtume raganos ar furijos personažą, ir būtų kur kas įdomiau.

Antrajame romane erdvėlaivis iš Žemės, nesėkmingai leisdamasis į svetimą planetą, patiria avariją, ir pilotas Rinaldas Ertis patenka į Oikalės čiabuvių nelaisvę. Nieko nauja – visuomenės struktūra, kurią sudaro kilmingieji žaliaodžiai ir pažemintieji baltieji, iki žiovulio nuobodi, meilės ryšys su kilminga čiabuve jau net nepadoriai nuvalkiotas. Šiokia tokia naujiena turėtų būti mokslinis faktas, kad hedonistinė Oikalės visuomenė turi stebuklingą aparatą, kuris nuolat atjaunina paklusnius imperatoriui ir visuotinei hedonizmo ideologijai visuomenės narius. Bet kažkodėl šis faktas irgi nuobodus ir entuziazmo nekelia. Kodėl? Ogi todėl, kad nė vienas veikėjas nekelia nei užuo­jautos, nei simpatijos – koks skirtumas, ar jis bus jaunas, ar sukriošęs, ar jo visai nebus. Tiesa, gal kiek įdomiau, kad besijaunindamas imperatorius Tomučatas IV netenka žmogiško pavidalo ir pavirsta žiurke. Simboliška? Galbūt. Bet taip pat simboliška būtų, jei vyktų atvirkštinė transformacija.

Tiesa, romane pasitaiko ir pralinksminančių dalykų, pavyzdžiui: R. Erčio diskusijos su Tjole Haleti. Stebėtina, kaip pilotas technokratas gali būti toks dvasingas: ar tik per apsirikimą į kosmosą nebuvo išsiųstas filosofas ar, neduokdie, rašytojas. „Argi jums nerūpi, tarkim, egzistencinės problemos?" (p. 198); „O žmogaus gyvenimo paskirtis?" „Ar nejauti paprasčiausio žmogiško solidarumo?" (p. 201) – neduoda ramybės vargšei Tjolei Rinaldas. Paskui jis pasigenda rimtosios muzikos, operos ir teatro, autorius būtų nepralošęs, jei Rinaldas būtų užsimanęs ir „Literatūros ir meno". Užtat nėra ko stebėtis, kad Tjolė atsako: „Gana, Rinaldai! (...) Geriau pasimylėkim" (p. 236). Ją galima suprasti. Užtat Rinaldo – ne.

Sunku spręsti, kiek fantastiniame romane turi būti erotikos, juolab kai susitinka dvi skirtingų pasaulių būtybės. Rašytojui tai neabejotinas iššūkis ir įdomi meninė užduotis. Deja, šiame romane sueitis neabejotinai banali ir jos aprašymas ima varginti jau nuo pirmojo sakinio, o su paskutiniaisiais apima neviltis. Gal dėl to, kad abiejuose romanuose svarbiausi yra vyrai, o moterys – tik šiltas molis, iš kurio galima lipdyti ką panorėjus. Dar laimė, kad romanų moterys primena skulptūrų, o ne puodų galeriją. Bet tos skulptūros negyvos – lipdytojas neįpūtė joms savo dvasios. Kodėl? Ką aš žinau. Gal buvo gaila.

Dar būtų galima užsiminti apie religinius dalykus, kurie kažkodėl eskaluojami ne pirmajame, žemiškame romane, o antrajame, fantastiniame. Tačiau ar verta? Sudievintas imperatorius, kuris buvo paskelbtas nemirtingu, bet numirė, Požeminis Tribunolas, kuris visus, suabejojusius imperatoriaus dieviškumu, nutremia į požemius, kur juos suryja kanibalai baltieji, irgi turintys savo dievą... nieko nauja, stebina tik tai, kad tų abejojančių atsiranda –­ kodėl, taip ir nesupratau, juk visus norinčius atjaunina, aprūpina ir taip toliau. Matyt, taip reikia. Ir nėra ko čia gilintis į smulkmenas.

Tik kažkodėl, skaitant apie Oikalės požemius, kurie neįspūdingi kaip daugiabučio rūselis, atminty vis iškildavo liūdnas ir grakščia degradavusios žmonijos elegancija paženklintas elojų pasaulis iš H. Wellso „Laiko mašinos". Ir, be abejonės, šiurpios po žeme plytinčios morlokų erdvės. Elojų gaila, morlokų – baisu. Ir vieni, ir kiti –­ žmonės. Tai labiausiai jaudina. Deja, apie „Jaunus ir nemirtingus" to negalima pasakyti.

Ir apskritai – seniai beskaičiau fantastinį romaną, kuriame būtų tiek mažai fantazijos.

b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-12-13_nr._3453_zilinskaite.jpg

Vytautė Žilinskaitė. „Ne tas drugys". – Vilnius: „Alma littera", 2013.

Rašytojas kaip satyros objektas Vytautės Žilinskaitės kūryboje iškyla jau ne pirmą kartą: dar iš gūdaus sovietmečio prisimenu šmaikščią Žilinskaitės parodiją „Seku seku pasaką", kurioje autorė vykusiai perteikė įvairių lietuvių autorių balsus. Išlaikyti menininko reikšmę, bet jos nehiperbolizuoti galbūt iš tiesų neįmanoma be autoironijos, tačiau juo apdovanotas ne kiekvienas. Ne kiekvienas apdovanotas ir perversiška didybės manija, užtat šiuolaikinių lietuvių autorių kūriniai neretai yra drungni ir svyruojantys ant dvasingo padorumo ribos. Galima juos suprasti – ypač jeigu rašai gerbėjams, kuriems nori įtikti. Bet šiaip tas dvasingas padorumas baisiai nuobodus, ir nenuostabu, nes įkūnija miesčionišką moralę, kuriai baisūs bet kokie nukrypimai nuo normos. Tačiau kai kuriems rašytojams nukrypimai negresia, todėl juos reikia tik sveikinti.

Panašu, kad naujojo satyrinio Žilinskaitės romano (žanras toks pat įdomus, kaip fantastinis) herojus rašytojas Donaldas yra būtent toks – tauriame dvasingume it kisieliuje paniręs menininkas. Jeigu dvasingumas būtų mažiau akcentuojamas, galima būtų laikyti jį tiesiog svajinga būsena, tačiau nuolatinis šios būsenos pabrėžimas leidžia įtarti nemenką rašytojo tuštybę. Iškalbingas ir autorės pasirinktas drugio simbolis, ir žodis „ne tas", liudijantis, kad įspėti drugio prigimtį nėra lengva: ar jis puošnus machaonas, ar kopūstinis baltukas, kurio lervos graužia kopūstus.

O istorija tokia. Donaldo knygą „Ne tas drugys" centriniame pašte randa autoriaus draugas, rašinėjantis technokratas. Knygos priešlapyje kažkoks vandalas didžiosiomis raidėmis įrašė „Skiedalai ir triedalai" ir šiek tiek pakoregavo knygos turinį („Kastanto naktį" ištaisė į „Kastrato naktį"). Kadangi technokratas pateikė šį subjaurotą kūrinį autoriui, įvyniojęs į dovanų popierių, o rašytojas Donaldas pagalvojo, kad čia saldainiai, iškart darosi įdomu. Veikėjai kaipmat atgyja ir įgauna savitų psichologinių bruožų. Na, kuris gi kolega ir draugas drįstų įteikti, tarkim, tamstai šitaip suniokotą knygą ir dar supakuotą kaip dovanėlę? Nori nenori tai liudytų juodą sarkazmą arba slaptą satisfakciją. Kadangi Donaldas kadaise maloningai sutiko pataisinėti rašančio technokrato stilių, tai nestebina. Jeigu Donaldui tie taisinėjimai atrodė kaip didžiausia malonė, technokratui galėjo atrodyti kitaip. Gal rašytojas išbraukė tai, kas rašančiajam atrodė brangu. Užtat taip jam ir reikia – še triedalus, įvyniotus į blizgantį popierių.

Įžeistas iki sielos gelmių Donaldas sudaro įtariamųjų sąrašą ir leidžiasi ieškoti vandalo. Nė kiek neabejoju autorės vaizduote, kuri šioje paieškoje galėtų nuvesti mus fantazijos šalies takais ir takeliais (tai liudija puikūs Žilinskaitės kūriniai vaikams, pavyzdžiui, klasika tapusi „Kelionė į Tandadriką"). Tačiau šiuo atveju autorę įpareigoja ne tiek žanras (satyrinį romaną puikiausiai galima sieti su fantastika, tai įrodo ir A. Saltykovas-Ščedrinas, ir J. Swiftas), kiek lietuvio menininko dvasinis kosmosas. Jeigu trokšti keršto ir satisfakcijos, vargu ar pasivaikščiosi po žvaigždes. Taigi visiškai natūralu, kad Donaldas sukasi gana siaurame rate, blaškomas ne pačių tauriausių jausmų ir nuotaikų. Bet tai labai žmogiška: iš pradžių jo susireikšminimas ir arogancija kelia juoką, vėliau, romano pabaigoje, Donaldo pasidaro gaila. Šiuo atveju autorė nepamiršo klasikinio satyrinio romano moto: kad galėtumei iš ko nors juoktis, reikia tą objektą mylėti. Tik tuomet juokas nebus banalus.

Didelį malonumą suteikia teksto skaitymas – toks įspūdis, tarsi jame nebūtų nereikalingų žodžių. Ši tvarka ir drausmė liudija ne ką kita, o neabejotiną autorės reiklumą ir profesionalumą: teksto struktūros, žodžio atspalvių ir psichologinio personažų tikslumo iš Žilinskaitės pravartu pasimokyti visiems vandeningos literatūros mėgėjams. Apie autoironiją nė nekalbu, bet šito, tiesą pasakius, neišmoksi. Ironija kaip šliuzas nuleidžia visą tvenkinio vandenį ir įkvėpimo laivelis nebegali plaukti aukštyn. Vargas gražbylysčių meistrams.

Kai pagalvoji, tai žiauru būti moterimi humoriste visuomenėje, kurioje sovietmečiu prie humoro staklių dirbo vien vyrai, o dabartės – taip pat, tik dėl įvairumo kuris nors persirengia ponia Apolonija. Kodėl tai turėtų būti juokinga? Filme „Džiaze tik merginos" vyrai moteriškais drabužiais apsivilko iš būtinybės, mat nenorėjo būti bedarbiais, o mūsų humoristas –­ todėl, kad vyriškoji jo asmenybė blanki kaip sena kalkė. Gal sijonas pataisys reikalus.

Žilinskaitė puikiai parodo visus rašytojo Donaldo vyriškus kompleksus: nuo susireikšminimo iki paranojos (sekdamas išniekinto kūrinio pėdsakais, detales jis fiksuoja kaip skalikas kvapus), negailestingai ir sykiu jautriai, atskleisdama jo reakcijas, kurios kartais neadekvačios, ir vis per tą tuštybę ir įtarumą (pvz., ieškant įkalčių pas meistrą, taisiusį jo rašomąją mašinėlę –­ jis net nesuvokė, kad ne jo laukiama, ne prieš jį išsičiustijo ir ne jį sugundyti ketino erotiška šeimininkė). Puikus epizodas, kuriame aprašoma ponia Galinda ir jos visuomeninės bei politinės veiklos pobūdis: čia galima tiesiog džiaugtis kiekvienu taikliu sakiniu, ką ten džiaugtis, netgi nusijuokti galima, o tai jau šis tas.

Tiesą pasakius, pabaiga gali pasirodyti netikėta, nes joje tarsi nieko neįvyksta: taip ir nepaaiškėja, kas subjaurojo pono Donaldo kūrinį. Skaitytojas gali pasijusti apgautas. Tačiau kas gi būtų atsitikę, jeigu Donaldas būtų radęs niekšą, sudarkiusį „Ne tą drugį"?.. Kriminalinė dienos kronika praturtėtų keliomis eilutėmis?.. Vargu. Ne veltui kūrinio pabaigoje pasirodo dėdė Jeronimas iš ano pasaulio, nešdamasis lagaminą – relikviją. Donaldas, pagal literatūrinio mąstymo šablonus, aišku, laukia, kad relikvija bus perduota jam. (O kam gi kitam? Kas būtų vertas?). Simboliška, graudu, didinga. Bet dėdė lagamino neduoda – nusineša toliau, nesuprasdamas simboliškos perdavimo prasmės. Tuo jis labai įžeidžia Donaldą. Ir dar pasako: „Ne tas drugys".

Vėl tas nelemtas drugys!.. Vėl baisus įžeidimas!..

Ar čia neprasideda užburtas paieškų ratas? Įtariamaisiais paskelbiant anapusinio pasaulio gyventojus? O, tokių ten rastume pakankamai. Ne vienam romanui užtektų. Tik nežinau, ar satyriniam. Bet gal ir satyriniam.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai