Raminta Važgėlaitė. Graffiti: žvilgsnis į Romos imperijos kasdienybę

Gladiatoriaus karikatūra
Gladiatoriaus karikatūra

Itališku žodžiu grafito (mažytis įbrėžimas) vadinami įvairūs dažais ar  rašalu nupiešti, išbraižyti ar kitaip atlikti piešiniai, įrašai ant statinių sienų, kitų paviršių. Dažniausiai tokius reakcingus ir spontaniškus įrašus priskiriame moderniai epochai, siejame juos su 8 dešimtmečio Niujorko pramoniniais kvartalais ir šiuolaikiniais grafičiais.

Tačiau grafičiai kurti nuo seno. Vienas seniausių – El Kastiljo oloje Ispanijoje, manoma, nupieštas prieš 40 tūkst. metų. Piešinys ypatingas tuo, kad pasižymi daugeliu grafičio ypatybių: nors tiksli paskirtis nežinoma, atrodo, kad jam būdingas reakcingumas – medžioklės scena, galbūt vaizduojanti išskirtinį įvykį, palikusį įspūdį to meto žmonėms. Be to, nepanašu, kad tai ilgai ir kruopščiai tapytas piešinys, –­ veikiau spontaniškas.

Panašių piešinių, kuriuos galėtume priskirti grafičiams, aptinkame ir ant Egipto piramidžių, Heladės poliuose ar senovės Romos imperijos laikų miestuose – tai reakcingi įrašai, piešinėliai, keverzonės katakombose, ant miesto sienų, durų staktų, kolonų, kapų. Didžiausias lotyniškų įrašų šaltinis – 79 m. Vezuvijaus sustingdyti Pompėjų ir Herkulanėjo miestai, kuriuose rasta apie 8 tūkst. įvairiausių įrašų. Jie tyrinėjami keliose neseniai išleistose studijose, įdomesnius atvejus paminėsime ir mes.

El Kastiljo olos piešiniai
El Kastiljo olos piešiniai

Antikiniai grafičiai dažniausiai – mėgėjų darbas: vergų, mokinių, dykinėtojų ir veltėdžių, tačiau jie leidžia pasimėgauti žaviais literatūrinės kritikos pasažais ir žodžių žaismais, pažvelgti į imperijos miestų kasdienybę, pajusti miesto pulsą, sužinoti, kas yra (buvo) kas mieste, patyrinėti miestiečių įpročius ir ydas, sužinoti naujausias madas, požiūrį į namų apstatymą baldais ir taip toliau.

Ant sienų cituojamos ne vieno garsaus poeto eilės, ypač mėgstami Ovidijus ir Propercijus, kartais ironiškai pakeistas. Greta atsiduria menkaverčiai eilėraštukai, keiksmai, įžeidinėjimai, užgaulūs žodžiai, karikatūros, populiarūs posakiai, meilės prisipažinimai. Pasitaiko ir skelbimų, teatre rodomų dramų ar gladiatorių žaidynių reklamų, rinkiminių pranešimų, sveikinimų, perspėjimų vergams, burtų ir kerų formulių – gausus laukas visuomenės veido tyrimui.

Gladiatorių kovas vaizduojantys piešiniai
Gladiatorių kovas vaizduojantys piešiniai

Tokius sienų įrašus gali sudaryti vien tekstas, vien grafinis elementas ar abiejų jungtis. Įrašai (lot. inscriptiones) dažniausiai daryti aštriu instrumentu, galbūt stiliumi, kartais piešti (lot. dipinti) anglimi ar raudona kreida, vartojamos net keturios Pietų Italijoje paplitusios kalbos – graikų, lotynų, oskų ir etruskų. Dipinti buvo daugiau skelbimų, pranešimų pobūdžio, o inscriptiones – visiškai spontaniški įrašai, labiau atitinkantys grafičio prigimtį.

Vienas įdomesnių pavyzdžių yra Vergilijaus „Eneidos" pirmosios eilutės citata, rasta ant vienos Pompėjų sienos. Ji atskleidžia, kad ne itin išsilavinusiems žmonėms kartais būdavo sunku iš klausos skirti raides L ir R: ALMA VILVMQVE CANO TLO, –­ sako įrašas. O juk iš tiesų turėtų būti: Arma virumque cano („Ginklus ir vyrą apdainuoju"). Dėmesį patraukia ir pakeista poeto Propercijaus citata: CANDIDA ME DOCVIT NIGRAS ODISSE PUELLAS –­ „Baltaplaukė mokė mane nekęsti tamsių mergaičių". Originalas skamba taip: Cynthia me docuit castas odisse puellas – „Kintija mokė mane nekęsti tyrų mergaičių". Taigi pakeista citata turi pasitarnauti aukštinant blondinių grožį.

Vyno parduotuvės piešiniai
Vyno parduotuvės piešiniai

Kartais įrašai netikėtai atskleidžia ir žemiausių imperijos sluoksnių atstovų raštingumą. Pompėjuose (CIL IV, 4706–85) rastas 83 dalių grafitis: peristiliniame kieme, kaip tik rekonstruojamame architekto Crescenso Vezuvijaus išsiveržimo metu, aptikta statybininkų meistro ir jo darbininkų paliktų įvairiausių įrašų. Kitas pavyzdys mus pasiekė iš Pompėjų viešnamio (CIL VII, 12, 18–20), jį sudaro daugiau nei 120 dalių. Kai kurie tekstai rašyti pačių prostitučių, kai kurie jų klientų. Trečiasis rastas gladiatorių mokykloje (CIL IV, 4397): mokyklos auklėtinis Celadas Crescensas rašo: „Celadas trakietis verčia mergaites dūsauti." Ketvirtasis – tai piktas atsiliepimas ant tavernos sienos apie jos savininką ir prastą vyną:

Šeimininke, tegul tavo pikti melai
Užtraukia tau pražūtį!
Pats gerk neskiestą vyną,
Užuot vandenį pardavinėjęs savo svečiams.

Malūno vergo įrašas
Malūno vergo įrašas

Populiari įrašų tema – meilė. Vienas Pompėjų miesto sienų įrašas pasakoja apie Virgulos ir jos mylimojo Tercijaus ginčą: VIRGVLA TERTIO SVO: INDECENS ES („Virgula sako savo Tercijui: neištikimas esi"). Kitas įrašas (Regio I. ins. X. n. 4; 8356) greta Menandro namo vestibiulio nurodo Novelijos Primigenijos iš Nucerijos, garsios savo grožiu ir itin populiarios Pompėjų prostitutės, namų adresą: „Iš Nucerijos dairykis Novelijos Primigenijos greta Romos vartų, prostitučių pamėgtame rajone". Trečiajame vaizduojamas didelis falas ir įrašas: MANSUETA TENE („Laikyk rūpestingai"). Pirklių namuose (Regio VII. ins. II. n. 18; 3117) veikiausiai įpykusi ant sprunkančio meilužio moteris ant sienos išrėžia: „Atimetas privertė mane pastoti." Astylo ir Pardalo smuklės (Regio II. ins. II. n. 1; 8408) įrašas gerokai švelnesnis: „Meilužiai yra kaip bitės, nes gyvena medumi aptekusį gyvenimą", o Caecilijaus Iucundo name (Regio V. ins. I. n. 26; 4091) sakoma: „Tam, kuris tik myli, leisk žydėti. Leisk išnykti tam, kuris nemyli. Dukart leisk išnykti tam, kuris tik uždraudžia meilę." Pasitaiko ir nusivylimo kupinų įrašų, tarkime, Inulo ir Papilijaus viešnamyje (Regio I. ins. II. n. 20; 3932): „Verkite, mergaitės. Mano penis išdavė jus. Dabar jis skverbiasi į vyriškas sėdynes. Sudie, nuostabus moteriškume!" arba (CIL IV, 1284):

Kad ir kas myli, tegu eina po velnių. Noriu sulaužyti Veneros šonkaulius
Lazdomis ir suluošinti deivės klubus.
Jeigu ji gali sudaužyti švelnią mano širdį
Kodėl gi aš negalėčiau sudaužyti lazda jos galvos?

Scena Pompėjų amfiteatre
Scena Pompėjų amfiteatre

Pompėjų freskose taip pat įamžinta daugybė kasdienio gyvenimo scenų: 1877 m. atrastos vyno parduotuvės (Regio VI. ins. XIV. n. 36) freskose vaizduojamos kelios įsimintinos scenos: pirmoje jaunuolis mėgina pabučiuoti moterį, ji sako: „nereikia! eik pas Mirtalę". Antroje ši moteris kalbasi su Mirtale ir abi rodo į trečiąją, atnešančią vyno ąsotį ir puodelį bei klausiančią: „kas nori gerti? Okeane, ateik, atsigerk". Trečioje du lošėjai prie žaidimo lentos, pirmasis meta kauliuką ir sako: „išeinu", antrasis, rodydamas į kauliuką: „čia ne trys, tik du". Ketvirtoje scenoje šiedu susikauna, pirmasis: „ne taip. Išmečiau tris. Buvau", antrasis atsako „Kelkis, melagi. Aš buvau". Taigi šie vyno parduotuvės piešiniai ima pasakoti istoriją vaizdais ir tampa tarytum antikiniu komiksų prototipu.

Pasitaiko ir atsiliepimų apie gladiatorių žaidynes. Vienas tokių skirtas dažnai įrašuose minimam Epafrui: EPAPHRA PILICREPVS NON ES („Epafrai, nesi žaidėjas kamuoliais"). Įdomu dar ir tai, kad kažkam, matyt, nepatiko tokia Epafro kritika ir jis ryžosi perbraukti tris paskutinius įrašo žodžius. Nemažai sienų papuošė ir jaunieji Pompėjų mokiniai: aptinkame ilgus abėcėlės raidžių, veiksmažodžių asmenavimo, daiktavardžių linksniavimo stulpelius, kartojamus vis iš naujo ir iš naujo. Matyt, kartais namų darbai buvo atliekami ir taip.
Vienas įdomesnių III a. grafičių pavyzdžių – 1857 m. tėvo Garrucci rastas Romoje, vienoje iš požeminių Palatino patalpų, šiuo metu laikomas Kircherijaus muziejuje, Romos jėzuitų kolegijoje. Įraše išjuokiamas nukryžiavimas ir, matyt, krikščioniškasis tikėjimas. Kažkoks Aleksamenas vaizduojamas garbinantis nukryžiuotą figūrą asilo galva. Greta graikiškas užrašas: ΑΛΕΞΑΜΕΝΟΣ ΣΕΒΕΤΕ [ΣΕΒΕΤΑΙ] ΘΕΟΝ („Aleksamenas garbina savo dievą").

Politikas Anėjus
Politikas Anėjus

Dar vienas Palatino sienos įrašas sako: LABORA ASELLE QVOMODO EGO LABORAVI ET PRODERIT TIBI („Dirbk, mažyti asiliuk, taip, kaip dirbau aš, tau tai gali atnešti daug gero"). Manoma, kad veikiausiai įrašo autorius yra koks nors vergas, už bausmę turėjęs sukti malūną ir dabar su džiaugsmu to linkintis gyvuliui – darbiniam asilui.

Vienas įrašų pasakoja apie Pompėjų amfiteatre kilusias grumtynes tarp pompėjiečių ir nuceriečių. Dėl šių neramumų imperatorius Neronas nusprendė uždaryti amfiteatrą dešimčiai metų. Grafityje vaizduojamas besileidžiantis į areną ginkluotas vyras, laikantis pergalės šakelę. Kitoje pusėje – grandinėmis surakintas kalinys, traukiamas į viršų. Įrašas šone atskleidžia šios karikatūros esmę: CAMPANI VICTORIA VNA CVM NVCERINIS PERISTIS („Kampanijos gyventojai, iškentėte pergalę drauge su nuceriečiais!"). Taigi išjuokiama pergalė, atnešusi kartėlį abiem pusėms.

Apie šį Nerono laikų (59 m.) sambrūzdį tarp miesto gyventojų ir naujakurių kolonistų iš Nucerijos pasakoja romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas „Analuose" (Tac. Ann. XIV. 17):

Tuo pačiu metu po lengvos pradžios kilo žiaurios žudynės tarp kolonistų nuceriečių ir pompėjiečių gladiatorių žaidynėse, kurias surengė pašalintas iš senato Livinėjus Regulas. Žinoma, (abi pusės, – aut. past.) su miestietišku užgaulumu pakaitomis ėmė laidytis gėdingais užsipuolimais, tuomet akmenimis, ir galų gale ginklais pranašumą įgavo pompėjiečiams, kurių mieste ir buvo surengtos žaidynės. Taigi į Romą buvo atgabenti daugelis iš nuceriečių, suluošintų žaizdų, daugelis vaikų arba tėvų mirtis apverkė. Šio reikalo sprendimą princepsas patikėjo senatui, o senatas perleido konsulams. Ir vėl jis buvo senatoriams atgal atiduotas; uždrausta dešimt metų viešumoje šios rūšies susiėjimus (žaidynes, – aut. past.) rengti, o visos sąjungos, įsteigtos prieš įstatymus, buvo išformuotos; Livinėjus ir visi susirinkę į sukilimą buvo išsiųsti į tremtį.

Tarp žaviausių Pompėjų grafičių pavyzdžių verta paminėti dar kelis. Vienas jų vaizduoja labirintą. Užrašas sako: „Labirintas. Čia gyveno Minotauras." Antrasis –­ tai Pompėjų politiko, vainikuoto laurų vainiku, karikatūra „Tai yra Anėjus", ant miesto sienų atsiradusi, matyt, rinkimų kampanijos metu.
Pasirodo, nuo antikos laikų pasikeitė ne tiek ir daug. Išliko noras spontaniškai užrašyti, pasižymėti, išsakyti tai, kas rūpi, erzina, palikti ateičiai savo vardą ir ženklą. O antikos grafičių tradiciją vainikuoja lordas Byronas, pats tapęs spontaniško įrašo autoriumi ir palikęs savo žymę ant Poseidono šventyklos Sunijaus kyšulyje Atikoje. Įrašas darytas veikiausiai per pirmąjį vizitą į Graikiją 1810–1811 metais. Patį Sunijų Byronas mini poe­moje „Don Žuanas" („Graikijos salos"):

Padėk mane ant Sunijaus marmurinių laiptų,
Kur nieko nėra, tik bangos ir aš,
Ten gali girdėti, kaip veržiasi mūsų
                                       bendras murmesys.

Ir nuvykęs į Sunijų ant tų pačių marmuro laiptų lordas Byronas pasirašo „BYRON" – pagautas akimirkos žavesio palieka savo atminimą mūsų laikams, kaip paliko Pompėjų, Romos, Atėnų ir kitų antikos miestų žmonės, leisdami žvilgtelėti į anų laikų kasdienybę.

Labirintas
Labirintas

Informacija ir iliustracijos:


1. Aldrete Gregory S. „Pompeii: A Time Capsule of Daily Roman Life", in: Daily Life in the Roman City Rome, Pompeii, and Ostia, London: Greenwood Press, 2004.
2. Davis, William Stearns. A Day in Old Rome – A Picture of Roman Life, Biblo-Moser, 1959.
3. Peck, Harry Thurston. Harpers Dictionary of Classical Antiquities, New York: Harpers & Brothers, 1898.
4. Presuhn E. Les decorations murale de Pompei, Leipzig: Weigel. Unnumbered table.
5. Wallace, Rex E. An Introduction to Wall Inscriptions from Pompeii and Herculaneum, Wauconda, Illinois: Bolchazy-Carducci Publishers, Inc., 2005.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai