Andrius JAKUČIŪNAS. Lapkričio skaitymai

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Šį labai ilgą mėnesį (išėjo net penki savaitraščių „Literatūra ir menas", „Šiaurės Atėnai" numeriai) tenka pradėti nuo... spalio mėnesio „Nemuno" (Nr. 36), kuriame publikuotas tris Reginos Jasukaitienės noveles per skubėjimą ir neatidumą, apgavus atminčiai, „Spalio skaitymuose" priskyriau Loretai Jastramskienei. Atsiprašau autorių, ypač Loretos Jastramskienės, kuriai teko priimti kritikos strėles už svetimą kūrinį, bei viliuosi, kad klaida neturės pasekmių sveikatai ir nesumažins autorės savivertės. Vis dėlto, trokšdamas šiek tiek reabilituotis, norėčiau atkreipti skaitytojų (ir pačių autorių) dėmesį į vieną, mano galva, svarbų niuansą: faktas, kad aš pernelyg nesismulkindamas ir neabejodamas vienos rašytojos kūrybą priskyriau kitai, liudija ne tik mano neatidumą (kuris, sutikime, irgi yra nemažas), bet ir tekstų, kuriuos šios autorės maloniai viešina, neįsivaizduojamą, neaprėpiamą pilkybę, –­ tikiu, kad jeigu ponių Loretos ir Reginos rašiniuose būtų daugėliau individualumo, išskirtinumo, tokia slogi istorija niekuomet nebūtų galėjusi nutikti!

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad mėnraštis „Metai" šįsyk nebus apžvelgtas –­­ jį pasilikau „Gruodžio skaitymams", o „Naujosios Romuvos" fondo leidžiamą „Pašvaistę", kuri vis nepakliūdavo į mano akiratį, artimiausiu metu aptarsiu atskirai – tekstas bus joje ir publikuojamas. Nuo bendresnių įžvalgų ir pamąstymų šįsyk irgi susilaikysiu – jau nemažai esu primąstęs ankstesnėse apžvalgose, o visai netrukus – ir metų paskutinioji, kurioje vis tiek reikės kažkaip apibendrinti ankstesnius sakymus.

Prieš pradėdamas kalbėti apie lapkričio kultūrinės spaudos tekstus, turiu dar kartą grįžti prie spalio mėnesio rašinių – neaptartas liko spalio 24 d. „Nemuno" numeris, kuriame – V. Daškevičiaus poezijos publikacija. Tai tekstai, atsargiai, netgi droviai kalbantys apie ribines patirtis arba, –­ taip būtų net teisingiau, – apie jausenas, atsidūrus užribyje, ką išduoda jau pirmame eilėraštyje („Surūdijusi silkė") šmėstelėjęs šlagbaumo motyvas: „trenkia per kuprą šlagbaumas." Kone visuose eilėraščiuose prasimuša nutrūkusio šeiminio gyvenimo perspektyva, – poetas tarytum stengiasi nubrėžti ribą tarp savęs ir praeities, kurios jau nebesugrąžinsi, nebent parėjęs į namus „gali iš dulkelės atkurti vakarykštį kūną" („nuotolis"). Tenka atleisti („Padedu akmenį") ir susitaikyti – ne tik su tuo, kad žmona nebegrįš, bet ir su savo lemties baigtinumu: „jeigu rytoj nepabusiu / ir nepažvelgsiu pro langą / nebus / jokios tragedijos" („jeigu rytoj").

Po Daškevičiaus nuoširdžių ir, reikia pasakyt, paveikių eilių visai nepavyksta skaityti poetiškos Rasos Jeskelevičienės prozos. Žodį „poetiškos" vartoju pačia blogiausia prasme – tai tokia proza, kur siužetą (jei tarsime, kad tokio apskritai esama) užgožia filosofiški paistalai ir neva gudrios mintys „apie gyvenimą", o kažkokio spįstelėjimo, blyksnio, apšviečiančio esmę – nėr. Susidaro toks įspūdis, jog autorė pasinaudojo sudėtingu primityviausių simbolių (paukščių plunksnos, sniegas etc.) raštu, kad pasislėptų ne tik nuo skaitytojo akių, bet ir nuo savo pačios išgyvenimų, kurie jai turbūt atrodo negana gilūs ir dvasingi – antraip argi reikėtų juos šitaip dangstyti?

Savaitraštis „Literatūra ir menas" publikuoja kauniškio poeto Stanislovo Abromavičiaus poeziją... jau publikuotą „Šiaurės Atėnuose" (Nr. 35) – apie ją rašiau „Rugsėjo skaitymuose" („Literatūra ir menas", Nr. 39), todėl čia nebesikartosiu. Proza – Dainiaus Vanago (kurį nūn jau žinome „Literatūros ir meno" apsakymo konkurse laimėjus antrąją vietą ir 500 Lt) apsakymas „Pasiutligė" – tai trečia jaunojo rašytojo publikacija savaitraštyje šiais metais. Bene pastarasis kūrinys, drauge su „Redaktorės diena" (Nr. 24), –­ šmaikščiu farsu, kuris renčiamas kaip redaktorės J. Visockaitės susirašinėjimas su (turbūt) fiktyviu Zigmantu Miškiniu, – ir bus palenkęs savęsp vertintojų širdis, nes metų pradžioje publikuotas apsakymas „Skaitymai" (Nr. 1), menu, buvo gerokai užtemptas. „Pasiutligė" persiskaito lengvai ir maloniai, ir nors stiliaus nepavyksta apibūdinti žodžiu „grakštus", nes keliose vietose jis pademonstruoja stebėtiną nelankstumą, pastanga tokiu būti tikrai yra. Aišku, kūrinys, pasakojantis apie žmogaus, kurio dviratį pavogė, kerštą pasauliui, slapčia prirakinant niekuo dėtų piliečių dviračius papildomom spynom, o jų raktelius išmetant, galėtų būti dar šiek tiek apkarpytas ir supaprastintas, nes realybę nuo filosofinės dimensijos (buvo tas dviratis ar nebuvo?) skirianti riba rodosi kiek per plona, o epizodas, kuriame nusivylęs pramoga herojus dar apmulkina svetimą automobilį užkliudžiusią moteriškę ir išsireikalauja iš jos „kompensaciją", – išvis nereikalingas. Reikėtų pakalbėti dar apie vieną problemą, kurios galbūt ir nėra: internetinis komentatorius užsimena, esą tekstas parašytas sekant filmu „Dviračių vagys". Įdomu, kaip yra iš tikrųjų?

Sakyčiau, kad Agnės Kardelytės („Šiaurės Atėnai, Nr. 41) tekstams, kurie man pasirodė šiek tiek silpnesni už anais metais spaudoje publikuotus (gal tai ir iliuzija – atmintis gali apgauti), būdingas žaismingumas, tačiau autorė tikriausiai dėl nepatyrimo pati jį mielai apaugina pelėsiais ir kerpėm, viską naiviai sudvasina, – arba netgi sukvailina kokiu tariamai šmaikščiu minties posūkiu: „Bet tylėsiu, kol nusilenks tavo dūšia / Prie kojų benamio ir tada gal – / Tada jau galbūt kitaip išvarysiu" (eil. „Išeik"). Tuo tarpu Tomui Norkaičiui žaismingumo reikia nebent kaip meninės priemonės parodyti save dar rimtesnį: „laukčiau savo šventėjimo, / savo šventės, / savo laukimo // laukinio savęs, / sugrįžtančio atgal į laukus". Patekęs į uždarą „amžinųjų poezijos temų" ratą, jis kalba apie vienatvę, išbandymus, miestą ir t.t., ir kalba taip nuspėjamai, kaip būtų sunku tikėtis iš jauno žmogaus. Gaila būtų, jei, kaip matyti, talentingas jaunuolis neišbandytų savęs aprašinėdamas netaurius ir nešventus, – ir būtent todėl amžinus, –­ dalykus. Verta!

Rūta Mataitytė, savaitraštyje publikuojanti apsakymą „Mantija", vedžioja skaitytoją už nosies, nes iki pat kūrinio pabaigos nesužinome, kas ir kodėl (ne)sieja svetimo miesto viešbutyje drauge atsidūrusius advokatą ir (turbūt) jo padėjėją. Pagal visas standartines klišes čia turėtų užsimegzti romantiškas ryšys, ir autorė netgi skatina taip manyti, pasirūpindama, kad kiekvienoje situacijoje skaitytojui būtų patogu įsivaizduoti herojus sugulant (sakykim, nemažai veiksmo vyksta viešbučio kambariuose). Bet užuot užsimezgus ryšiui, pabaigoje yra atskleidžiama intriguojanti detalė, paaiškinanti, kodėl dar visai nesenas teisėjas (o gal veikiau advokatas) yra žilas: pasirodo, mergina, kurios iš skutelių sudėliota nuotrauka greta kitų dokumentų guli aplanke, nusižudė savo naujo meilužio (t. y. jo) lovoje dėl to, kad šis buvo kito, prieš metus ją išžaginusio, gynėjas. Visą apsakymą įrėmina bažnyčios, bausmės atpirkimo motyvas. Autorė susitvarko su pasakojimu, stilius galėtų būti savitesnis (bet tai nereiškia, kad esamas –­ kažkoks netikęs). Apskritai originalumo tekste pristinga, todėl jį šlovinti neužtenka motyvų, bet jis man pasirodė daugiau ar mažiau nepriekaištingas ir, – turbūt svarbiausia, – mielas, o šia savybe pasižymi tikrai ne kiekvienas kultūrinėje spaudoje publikuojamas kūrinys.

„Literatūra ir menas" pristato Julijos Jakentaitės poeziją – žodžių srautą apie tėvynę, prisotintą neva lietuviškų motyvų, kuriame aidi banalus kelionės įvaizdis. Nelabai ką yra sakyti apie šį tekstą, todėl tiesiog pacituosiu kelias (man šypseną sukėlusias) eilutes: „užauga visa ir didžion kelionėn / palydi kelias vienišas ir liūdnas / kiekvieną žemės pakeleivį / ir šilo uogą ir gyslotį."

O štai Vydo Asto apsakymas apie sovietinio šulo dukrą Antigonę, kuri pamėgina pagrobti savo mylimojo – miškinio „bandito" Gedimino – kūną, yra muilo opera (muilo opera sakau ne neigiama prasme –­­ juk ir senovės graikų teatras iš esmės buvo muilo opera; veikiau, sakyčiau, vaizduojamas kančios tipas, kurį būtų patogu perkelti į televizijos ekraną), tiesa, pasibaigianti tragiškai, – ir ne tik Antigonei, kuri, nepaklausiusi ją išgelbėjusio įtakingo tėvo, atbėga prie palaikų antrąsyk ir krinta nuo sargybinio (?) kulkos. Tragedija ištinka ir jos tėvus (gražu, kad Astas pavaizdavo nomenklatūrininkus žmogiškus, – t. y. ne kokius siaubūnus, apskritai neturinčius jausmų): mama išsikrausto iš proto, o tėvas pasikaria. Visos tos aistros sukuria, matyt, tikrovišką anuometės Lietuvos – susiskaidžiusios, nevienalytės, kenčiančios – paveikslą. Tiesa, aš nežinau, ar toks gana šabloniškas pasakojimas ką nors dar pasakys šiuolaikiniam skaitytojui, tačiau negaliu paneigti, kad jis toks turi teisę egzistuoti, juoba kad, –­ regis, dar neminėjau, – tekstas parašytas visai sklandžiai, įtaigiai, paprastai. Erzina nebent sąsaja su antika – vardas Antigonė jau savaime nemažai reiškia, todėl literatūros pamokų mokykloje nepramiegojęs skaitytojas iškart sumos, kame čia reikalas, o akylesniems netgi kils įtarimų, kad antikos realijomis gali būti maskuojamas kūrinio brokas (tam tikra prasme taip ir yra). Tai atrodo dirbtina ir neskoninga, verčiau autorius herojei būtų davęs kokį paprastą lietuvišką vardą, tarkim, Marytė ar Danguolė.

Agnės Alijauskaitės novelė („Šiaurės Atėnai", Nr. 42) gana sentimentaliai atskleidžia poros susvetimėjimo procesą, panaudodama, – neslėpkime, – kiek nuvalkiotus, banalokus įvaizdžius. Mįslinga, juodą paltą vilkinti elegantiška nepažįstamoji su puokšte spalvotų gėlių rankose, – pats „rudens veidas", – tarsi deus ex machina atveria herojei akis (sąsiuvinį), ir ji išeina, palikusį Liudviką (toks partnerio vardas) ties suskilusia druskine žiūrintį televizorių, čia, matyt, simbolizuojantį beprasmybę ir tuštumą, kurią herojė jaučiasi praaugusi. Būtų galima priekaištauti autorei ir dėl tų įvaizdžių, ir dėl pernelyg didelės koncentracijos į „gražų" vaizdą, netgi pamirštant, kad reikia pasakoti, ir dar dėl galybės priežasčių – bet nesinori, nes juk esant Agnės amžiaus, taip ir galvojasi, toks pasaulis veriasi priešais akis; tai reiškia, kad Agnė nemeluoja sau, nesimatuoja svetimo subrendėlio rūbo, – ir tai yra gerai. (Poetei A. K. kaip tik neseniai guodžiausi, kad nesuprantu jaunų merginų, rašančių apie bobulių ir senukų vargus – kam joms to reikia? Būkim atviri: dvidešimtmečiui senatvė ir senoliai išvis neegzistuoja, ką jau kalbėti apie kažkokius jų išgyvenimus – jie visad aprašomi schematiškai, geriausiu atveju, nusižiūrėjus nuo kokio Granausko ar Baltušio.) Neišžvalgius teritorijos, kuri lemta konkrečiam amžiui, sunku judėti į priekį – tokių teritorijų literato kelyje likti negali, vadinasi, ką nors praleidus, tenka sustoti, –­ arba gaišti laiką, ieškant to, ką kiti seniai patyrė ir išgyveno.

Jono Rustemo piešinys
Jono Rustemo piešinys

Nijolės Kliukaitės-Kepenienės tekstas neprisileidžia artyn – tarp raizgių poetiškumų ir vingriai aptakių, kibių sakinių, supintų tarytum vien iš asociacijų, gali pasimesti net ir įgudęs skaitytojas. Labai daug priklausys nuo to, kiek jis bus geranoriškas, nes juk aiškaus siužeto čia nėra (ir jo nesiekta sukurti) – yra tik fragmentai, užuominos, nutylėjimai, spalvos, – t. y. viskas, kas būtina fonui, o štai pirmą planą kiekvienam teks susikurti pačiam (tai gali būti ir privalumas, ir trūkumas). Paprasčiau kalbant, tuos kelis skyrelius, kurie sudaro publikaciją, neprisirišant prie smulkmenų, galima bandyti mintyse sieti į kažkokį padūmavusį, bet visgi apčiuopiamą gyvenimo story, – bet galima juos perskaityti ir kaip visiškai hermetiškas miniatiūras, kurių kiekviena stengiasi atverti vis kitokios patirties bedugnę. Tiesą sakant, šiuose rašymuose prasimuša panašios temos, kaip ir Alijauskaitės novelėje (tą galima suprasti ir iš pavadinimo –­ „Laiko rankovė"), tik čia vaizdingumas toks daugiaaukštis, jog nebejusti gyvo nervo pulsavimo (lygiai kaip neįmanoma įsitikinti, ar jo išvis esama).

Savaitraštyje „Nemunas" (Nr. 38) randame S. Lipskio, neseniai išleidusio labai ginčytiną V. Mykolaičio-Putino (tariamai) biografinę knygą, tekstą apie Stalino anūką Aleksandrą Burdonskį (matyt, į autoriaus akiratį šis pateko, nes buvo lietuvių režisierės Dalios Tamulevičiūtės vyras) „Anūkas". (Beje, žodis „anūkas" kalbininkų reabilituotas visai neseniai. Įdomu būtų sužinoti, ar tekstas taip pavadintas / parašytas iki reabilitacijos, ar po jos?) Jo itin skurdus, primityvus stilius, be to, daug pasikartojimų – tiesą kalbant, tiek daug, kad vietomis net pasidaro nebeaišku, apie ką kalbama, –sunku suprasti, kaip autoriui tai pavyksta, nes juk tai visiškai lėkštas, plynas tekstas, kuriame nėra jokių psichologinių niuansų ir nesistengiama atskleisti jokių išgyvenimų. Kita vertus, nors toks tekstas nelabai turi literatūrinės vertės, jis gali šiek tiek praplėsti akiratį, tai vis šis tas, nors kaip parodė vadinamasis romanas apie Mykolaitį-Putiną ar dar ankstesnis (2010 m.) kūrinys „Amžiaus audrų paviliotas" apie Stalino saulę į Lietuvą parvežusį Justą Paleckį, kurioje jis „taip stipriai nupudravo pagrindinį herojų – patikimą sovietų agentą nuo 1928 m., – kad šis tapo stačiai neatpažįstamas tiems, kurie gana gerai jį prisimena" (cit. V. Terlecko), abejoti Lipskio pateikiamais faktais oi, kaip reikia.

Kitame šio savaitraščio puslapyje šniokščia Inezos Juzefos Janonės eilių verpetai – kalbu vaizdžiai, nes ir pačios poetės tekstai tiesiog trykšta, taškosi beprasmiu, vietomis netgi vulgaroku vaizdingumu: „nemeluojantis laikas / (...) / (...) rietus ant galo visai pastatys / šitą išdėvą seną / jeigu reikalas spiria / myžalais dar pakrapins", ir t. t. Šiurpą kelia sąskambiai, primenantys legendinio J. Steikūno „rimą" („priešo kariuomenė – avių banda / turiu įveikti šiandien dar ją"), stačiokiškos asociacijos, autoironija, nuo kurios dvelkia desperatiška arogancija. Paguodai derėtų pasakyt, jog Janonės publikacijose beveik visuomet randu daugiau negu tikėjausi, –­ jeigu ne gero, tai bent tokio, nuo ko vis tiek užima kvapą ir lieka įspūdžių; tai pavyzdys, kas būna, kai žodis „nuoširdumas" kūryboje įkūnijamas absoliučiai tiesiogiai – išpliauškiant viską, ką galvoji ir net ko negalvoji.

Kur kas santūresnis, taiklesnis, įtikinamesnis yra „Literatūroje ir mene" (Nr. 42) publikuojamas šios autorės velionio vyro Jurgio Buitkaus kūrinys „Kristė". Čia apie jį nekalbėsiu, nes lyg ir laikausi nuostatos minėti tuos, kurie patys galės mano samprotavimus paskaityti, bet netikėtai atsiradęs kontekstas priverčia kitaip (atlaidžiau) pasižiūrėti ir į Janonės, tiesiog springstančios vyro netektimi, rašymus, –­ nors, žinoma, ne mažiau teisinga būtų pripažinti, kad tai yra publikacijų teroro, kurį Janonė vykdo kultūrinėje spaudoje, dalis – panašu, niekuo dėtas skaitytojas nuo šiol bus kankinamas ne tik jos pačios, bet ir jos velionio vyro kūriniais. Lieka tik pasiguosti, jog pastarieji – visai šaunūs.

Didžiulė Jono Zdanio publikacija savaitraštyje atsiveria sunkiai – nors esama aiškaus naratyvo ir skaitytojas gana nesunkiai gali sudėlioti siužetus, kai kas tuose eilėraščiuose lieka sunkiai apčiuopiama, sugaunama. „Kai kas" – tai net ne visybės medžioklė akimirkoje, kaip gali iš pradžių pasirodyti (ir kas gal būtų banaloka), bet paties laiko, istorijos kūrimas joje, taigi –­ kažkuria prasme – atvirkštinis įprastam procesas (nors negali sakyt, kad Zdanys čia yra pionierius). Akimirkoje įlydyta laiko tėkmė yra tai, kas atstoja kiekvieno eilėraščio kūną, ir toji laiko statika yra netgi tapybiška (o abstraktybė – apčiuopiama): „Stebėjau, kaip jis sunkiai ėjo dulkėtu lauku, / uždusęs, ant pečių nešdamas mėlynas duris. / Kelias suko kairėn, ir dangus išsilygino / kaip vidurvasario pilnatis."

Lapkričio 15-osios dienos „Šiaurės Atė­nų" (Nr. 43) svarbiausia publikacija, be abejo, yra Kęstučio Navako esė „Monika", kurioje jis, pasitelkdamas intymų toną ir asociacijas, kalba apie buvusį meilės ryšį. Nesu didelis meilės lyrikos (pačia plačiausia prasme) mylėtojas, bet Kęsto pasakojimai, kuriuose jis sugeba pereiti iš asmeninio į žmogiškąjį lygmenį (o tai padaryti nebanaliai retai kam pavyksta), nušiurpina situacijos, kurioje tie prisiminimai, – tarkim, šeimininkui albanui nebeišmetant pro langą išties tinkamų raktų ar pan., – būtini kaip oras, šiaura. Rašydamas pagalvojau, kad gal visai be reikalo pavadinau šį rašinį „esė", nes „esė" paprastai vadinu tai, kas yra aptaku, beprasmiška ir nekokybiška, kas gal jau nebe visai literatūra, o šis tekstas, priešingai, yra kuo tikriausia literatūra, kuri neduoda savimi nė sekundę suabejoti, todėl gal geriau jį laikyti tiesiog laišku, nors jis niekam ir neadresuotas. (Aišku, meluoju, – jis adresuotas, ir daug kas iš mūsų puikiai žino, kam). Numanydamas, kad autorius skaitys šią apžvalgą, taip pat norėčiau pasiguosti, kaip niršau pasimetęs tarp jo „Lorelei" lankstinukų –­ mielas Kęstai, nebereikia daugiau tokių eksperimentų! Tai žiauriai nepatogu! (Aš netgi sakyčiau, kad jei tiražas, kaip tvirtina pats autorius socialiniame tinkle „Facebook", tikrai išpirktas, vertėtų paleisti tą knygą į internetą. Skaitmeninis formatas išspręstų didžiulę problemą – apsaugotų knygą nuo išsibarstymo ir palengvintų gyvenimą tiems, kurie ją skaitys ne vien dėl to, kad ji – apie meilę.)
Šiame pačiame numeryje publikuojamos Saros Poisson „Nemandagios istorijos" priverčia gūžtelėti, nors nieko iš esmės netikėto, kas būtų nebūdinga Saros kūrybai, čia nerasime. Kūrinėliai pašiepia žmonių bendravimo klišes ir visuomenės papročius: štai tekste „Šunys" pasakojama paradoksali situacija, kai žmonėms susvetimėjus („žmogui tapus vilku kitam žmogui" ar pan.), vis labiau linkstama bendrauti su šunimis. Aprašomas lojimo įsigalėjimas visose srityse, plačiau aptariant viešbučius, kur (tarkim, nesant tikrų šunų) lojimo garsus netgi pradėta leisti iš magnetinės juostelės... Kitos istorijos („Skrybėlė") herojus – Dramblys, į darbą atėjęs su „pabaisiška pliurze ant galvos". Peteris (kuris pirmuoju asmeniu ir pasakoja istoriją) su Žiūrafa nusprendžia išsiaiškinti, kas tai yra – „kepurė, skrybėlė, ar tiesiog nauja šukuosena"...

Nesu tikras, ar didelio dėmesio nusipelno Ingos Sanakojevaitės poezija, bet minutėlę jai galima skirti, juoba kad autorė jau kitados įvertinta – yra tapusi konkurso „Augame kartu su eilėraščiu" viena iš laureačių. Tačiau aš, skaitydamas jos tekstus, supratau pamažu prarandąs nuovoką, kas jaunimo (turiu galvoj jaunimą tikrąja to žodžio prasme, ne perbrendėlius –­ iki kokių 22) poezijoje yra gerai ar tiesiog „normalu", o kas jau laikytina yda. Iš savo „susireikšminimo aukštumų", bet iš tikrųjų, – nebeturint laiko (nei didelio noro) domėtis kūrybos ankstyvoje jaunystėje niuansais, – Ingos tekstai man pasirodė mieli ir gana subtilūs, ypač kai tenka pabalansuoti ant žaismingumo/šmaikštumo ribos: „(...)mano sienos visos / pliušinės ir / po velnių / ką per tokias / galima girdėti".

Domanto Tamošaičio tekstą „Ruduo" savaitraštyje „Nemunas" (Nr. 39) pradėjau skaityti su skepsiu, nes jis pasirodė (ir iš tikrųjų – yra) pilnas filosofiškų pasvarstymų apie gėrį ir blogį, tikėjimą ir netikėjimą, gyvenimą ir mirtį – jais protagonistas dosniai ir netgi, pasakyčiau, pernelyg dosniai dalijasi su savo Geriausiu Draugu, aiškindamas, kodėl jis neseniai atsisakė pakeisti savo gyvenimą (išeiti su paslaptingąja „ja"). Savaime tokie svarstymai nėra nieko blogo, o tai, kad jie sukasi jauno žmogaus galvoje, apskritai turėtų džiuginti, bet literatūros kūrinyje didesne vertybe vis dėlto laikytina, kai reikšmės ir prasmės natūraliai atsiskleidžia siužete, – t. y. herojams nereikia paraidžiui išpyškinti, ką jie mąsto ir kaip jaučiasi. Vis dėlto šiuo, kaip ir Agnės Alijauskaitės atveju, privalumu laikyčiau drąsą nebandyti pabėgti nuo savo amžiaus diktuojamų patirčių ar jas aplenkti – rašytojams neretai tenka išradinėti dviratį, ir tai paprastai išeina jiems į naudą. O Domanto kūrinys dar turi ir tą privalumą, kad turbūt gali sujaudinti kokią bendraamžę (mano laikais dvasingas kankinių kaukes užsimetę jaunuoliai turėdavo pasisekimą...).

Lauros Kromolcaitės (beje, jeigu neklystu, rašančios ir prozą) eilėraščiai, kaip ir dera, bylojantys apie jaunos merginos patirtis (čia ir meilė, ir santykiai su tėvais, ir gyvenimo prasmės paieškos / beprasmybės pajauta), yra labai nevienodo lygio. Šalia puikių tekstų (tokiais laikyčiau „neneigsiu", „lotosai keroja katės skrandy" ar net, su labai didelėm išlygom, „neišnešiotas") – primityvoki ir dar labai naivūs („sąstingis", „dvasinėj tremty"), eilėraštis „trumpam, tik trumpam atgal" padvelkia falšu – kokie dar vaikystės prisiminimai, kai ji dar beveik ir nepasibaigusi? Kad ir kaip ten būtų, publikacija vertintina labai teigiamai, ir aš manau, kad iš Lauros ateityje galime tikėtis tikrai nemažai.

O štai Dominyko Norkūno poezija „Literatūroje ir mene" (Nr. 43) nuvylė –­ manieringi, arogantiško tono eilėraščiai, kurių eilutę paprastai sudaro vienas žodis, skamba šiek tiek desperatiškai, – panašu, poetui ir pačiam nelengva patikėti to, ką kalba, tikrybe. Bandymus kurti šiek tiek gotišką atmosferą (basiliskas, procesijos etc.) juokingu farsu paverčia klaikios klišės („miesto virškinamajam trakte"), keisti palyginimai („nuorūkos, / kaip mažyčiai / meteorai, / kaip savižudžiai, / besitrenkią į šaligatvio / transcendentinį / portalą"), o vietoj taurios melancholijos, kuria aiškiai norėta kaip vėliava pamojuoti – „bereikšmės inkrustacijos metaforos lede", paties autoriaus žodžiais tariant. Kita vertus, man įkyriai atrodo, – ir tai netgi turėtų paguosti, – kad tokį abejotiną rezultatą lemia ne talento stygius, bet kažkokie vidiniai velniai, kurių čia aš nelabai galiu aptarinėti – juk ne psichologas.

Panašiai nuvilianti yra Donatos Marčiulionytės (Londone gyvenančios, kaip ji pati save pristato, „meninio rašymo studentės") proza – apsakymas „Vieta, kurioje niekas nenori gyventi". Autorė aprašo pušų rezidenciją, taip vadinamą dėl nuolat atklystančio svaigaus pušų kvapo, į kurią patekti gali anaiptol ne kiekvienas –­ rezidencija pati pasišaukianti tą, kuriam lemta joje būti. Taip atsitinka ir Lizai, kuri, užuot džiaugusis rezidencijos privalumais, – o ten siūloma viskas, ko tik galėtum užsigeisti, net ir skrydžiai į kosmosą, – ima dairytis į praeitį... Netrukus paaiškėja, kad mįslingoji rezidencija – tai tiesiog poetiškas nesugebėjimo džiaugtis ir vertinti gyvenimą įvaizdis. Žinoma, tai viską sugadina. Sakinys valdomas gal ir neblogai, bet oi, kaip norėtųsi, kad autorė išeitų iš mokyklinio rašinio problemų lauko, kalbėtų nuoširdžiai apie tai, kas jai iš tikrųjų aktualu. Galų gale, konkretumo, aiškaus siužeto stygius negali būti maskuojamas vaikišku filosofavimu, kurio čia irgi nestinga – iš situacijų reikia suktis kitais būdais.

„Šiaurės Atėnuose" – nepaprastai juokingas ir smagus (kaip įprasta) Mikalojaus Vilučio tekstas iš rašomos knygos „Meilė". Tiesa, žodis „tekstas" šiuo atveju yra kiek klaidinantis, nes visa publikacija sudaryta iš atkarpėlių, kurių kiekviena yra tarytum toks išplėtotas aforizmas. Nemažai vietos skirta asilams ir vištoms, todėl netgi dingtelėjo, bene Vilutis bus koks užsislaptinęs hokitas, žinąs trejopos žmonių kilmės (iš asilų, kiškių ir vištų) teoriją; kad ir kaip ten būtų, pasažas apie asilą yra pacituotinas visas: „Lipau į kalną, o priekyje lipo asilas su mūsų kuprinėmis. Stačiose vietose plonos ir stiprios tarsi nukaltos iš spyruoklinio plieno asilo kojos judėjo tiesiai prieš mano veidą. Jeigu asilas būtų spyręs man į galvą, jis būtų mane užmušęs. Mano gyvybė buvo asilo rankose. Kadangi esu talentingas menininkas, tai ir tautos kultūros likimas buvo asilo rankose. Nieko naujo."

Aldonos Ruseckaitės ištrauka iš spaudai ruošiamo romano „Kaip žaibas" savaitraštyje „Nemunas" (Nr. 40) pasakoja apie šeimos pirmąjį susitikimą su kalėjime atsidūrusiu Luku. Gana įtikinamai aprašinėjamos sudėtingos procedūros, kurias turi atlikti kalėjimo lankytojai, motinos jaudulys. Problemos prasideda, kai autorė pabando atskleisti Luko širdyje vykstančią psichologinę dramą, apsakyti jo troškimą atsukti laiką atgal. Čia atsiranda daug tiks­lių Biblijos citatų (dargi su nuorodom), proto aptemimas darant nusikalstamą veiklą priskiriamas šėtono veiklai, – trumpai tariant, vos susidūrusi su sudėtingesniu uždaviniu, autorė pasuka pačiu lengviausiu įmanomu keliu, ir tekstas tampa nebeįtikinamas, nerangus. Šioje publikacijoje tie dievoti apmąstymai, tiesa, užima ne kažin kiek vietos, todėl įmanoma juos pražiūrėti, bet jeigu knygoje jie bus išplėtoti, ji bus nepaskaitoma. Žodžiu, kol ne vėlu... (ar jau vis dėlto vėlu?)

Poezijos skiltyje Jolanta Sereikaitė yra suporuota su nobelistu Tomu Tranströmeriu, bene todėl jos tekstai atrodo netgi prastesni negu yra iš tikrųjų. Tiesą sakant, tai gana giedri tekstai, kuriais įmanoma pasimėgauti, jei neturėsime ambicijos rasti juose ką nors daugiau, negu nuotaiką / būseną, išreiškiamą gamtos ir religinių vaizdinių kalba: „Plačiuose tavo rankų tyruose / Medalionas su kūdikiu / Žvilgsnis, raibuliuojantis kaip vanduo / Begalinis."

Algirdo Pociaus novelei „Kas greitesnis?" didelių priekaištų neturiu, tik įsivaizduoju, kad kūrinį apie tai, kaip medžiotojo Nabažo skalikas Cimbalis vaikėsi kiškį, labiau pritiktų skaityti ne „Literatūros ir meno" skaitytojams, bet jaunesniojo mokyklinio amžiaus (pagal sovietinę sistemą) vaikams, juoba kad istorija turi pamokomą potekstę: pavargusį kiškį iš nusivariusio Cimbalio panosės nustveria visą laiką būdoje gulėjęs nevikrus ir negreitas šuo Striukis. Ypač turint galvoj, kokie baisūs ir beviltiški buvo balandžio mėnesį savaitraštyje publikuoti šio autoriaus tekstai („Antanai, duok suvilgyti lūpas", „Miško paslaptys", „Senelio draugai", Nr. 15), ši novelė atrodo tarytum šedevras – bent jau ta prasme, kad yra istorija, ji logiška ir pasakojama nuosekliai, išlaikoma tam tikra veiksmo dinamika. Aukščiau minėtuose tekstuose nieko panašaus nebuvo.

Petro Rakštiko „Galvoje telpa viskas" yra vienintelis originaliosios lietuvių literatūros tekstas „Šiaurės Atėnuose" (Nr. 45), todėl jam natūraliai tenka daugiau dėmesio. Kita vertus, Rakštiko kūriniams ir šiaip jo gailėti nereikėtų, nes šmaikštūs, provincijos gyvenimą įspūdingais štrichais vaizduojantys jo kūriniai po iškankintų tradicinių apsakymų arba įvairiausio plauko „grafomanijų", kurių čia nuolat pilna, yra tikra atgaiva. Neatsitiktinai paminėjau „štrichus" – Rakštiko kūriniai, taigi ir šis kūrinys, yra labai vizualūs, ir tai nenuos­tabu – Petras yra ne tik rašytojas, bet ir dailininkas.

Gražina Cieškaitė „Nemune" toliau publikuoja „Teofanijas" – trumpus trieilius, kuriuos, – perregimus, neapibrėžiamus, – kaip rašiau vasario mėnesį, „akys (ir mintis) tiesiog praslysta kiaurai". Taip pat tąsyk minėjau, jog „tai tekstai, kurių skaitymas labai nedaug skiriasi nuo neskaitymo, todėl iš tiesų nelabai svarbu, kas bus ir ar bus (ne)perskaityta. Šitokios poezijos didysis palikimas skaitytojui yra jo paties vyzdžių švysčiojimas virš / šalia teksto, akių obuolių judėjimas akiduobėse..." Nelabai ką galėčiau prie šių žodžių pridurti, – nebent tai, kad ne menkesnė, o kai kuriais aspektais netgi ir vertingesnė patirtis būtų užverčiamo laikraščio čežėjimas, ūmus nusižiovavimas.

Vis dėlto kur kas labiau apgailėtinas yra Manto Bytauto apsakymas „Ji" – tai praktiškai nieko nesakanti apmąstymų apie tai, kas yra moteris, lavina, kurią lyg ir bandyta įsiužetinti (tie apmąstymai, – o jie vėliau nuves mąstytoją į patį durnyną, – prasideda, kai protagonistas aptinka kolegos dienoraštyje, – sprendžiant iš konteksto, tai ne dienoraštis, o socialinio tinklo profilis, – merginos aprašymą ir supranta, kad tą pačią moterį kolega mato visai kitaip nei jis), bet nesėkmingai. Apgailėtinas ir manieringas filosofavimas kūrinį paverčia tiesiog nepaskaitomu, ir aš, tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kaip autoriui nenusibodo jo rašyti, nors, atlaidžiai žvelgiant, galima pasakyti, kad mąstyti apie lyčių santykius yra bene rimčiau ir protingiau negu švaistyti vėjais laiką, mąstant apie poeziją – pastaruoju metu tokių humoristinių svarstymų į kultūrinės spaudos lauką nemažai išmetė Tadas Tomas.

Pabaigoje – pražiūrėtieji autoriai, jų šįsyk yra keletas. Vienas iš jų – Giedrius Mickūnas, kurio daugelis eilučių, išplėšus jas iš konteksto, skamba tiesiog linksmai: „Kas pažins, kai prieblandoj sugrįšiu / vieversiu virš svastikų ir kryžių? // Vyleis, kad esi į puotą kviestas, / jaunas prieše, čia ne tavo miestas" (eilėraštis „Nerimas"). Susidomėjusieji savo smalsumą gali patenkinti atsivertę savaitraštį „Literatūra ir menas" (Nr. 44), kur yra didelė šio poeto publikacija. Na, o tie, kurie gal jau prisijuokė anksčiau, ir dabar tenori su šypsena padūmoti, – Jurgos Jasponytės (publikacija –­ „Šiaurės Atėnai", Nr. 44) kelios eilutės:

ir man atsirado vietos

tam kaime
su lojančiom gervėm
kraujo raudonužio vandeniu
skalbiamos dažytos
vilnos likučių

Jono Rustemo piešinys
Jono Rustemo piešinys

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai