Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Don Alfonsas. Trojanas „Traviatoje“

„Traviatos“ transliacijos iš La Scalos kadras
„Traviatos“ transliacijos iš La Scalos kadras

Prisipažinsiu, kad mane sužavėjo ankstesniame „Literatūros ir meno" numeryje paskelbta tokio D. Antanavičiaus chuliganiškai mėgėjiška impresija apie W. A. Mozarto operą „Visos jos tokios". Ir pagalvojau sau: kodėl neįvedus atskiros rubrikos „Mano opera ir baletas", kurioje į jį ir mane panašūs tipai galėtų pasidalyti savo įspūdžiais iš konkrečių operos ar baleto spektaklių. Juk dabar apie juos rašoma arba premjerų proga, arba pasirodžius kokiam nors didesniam ar mažesniam scenos korifėjui. Ir rašo dažniausiai tie, kurie pelnosi iš to duoną arba vienaip ar kitaip susiję su teatriniu gyvenimu, todėl yra linkę glostyti, kai reiktų gerai užtvoti, arba tyli, nors reiktų trimituoti. Kas vyksta per paprastus performansus, profesionalūs kritikai nelinkę kalbėti, o gal nelabai ir stengiasi, nes vardo iš to nenusikalsi.

Šių metų gruodžio 7–14 d. savaitei seniai buvau susidaręs tokį planą: gruodžio 7 d. maniausi tyliai atsliūkinsiąs į „Ozą", o gruodžio 14 d. išsidabinęs visu gražumu iškilmingai pats sudalyvausiąs meno mišiose. Proga – pati tinkamiausia, nes buvo rodoma ta pati G. Verdi „Traviata", tik gruodžio 7 d. – ant garsiausių pasaulio laiptų La Scaloje, o gruodžio 14 d. –­ mūsų operhauze. Tad knietėjo palyginti. Bet, kaip kunigai (ne meno, o tie tikrieji) porina, homo proponit, sed Deus disponit (lietuviškai būtų maždaug taip: žmogus siekia, Dievas riekia).

Gruodžio 7 d. vakarą patekus į pinigų, laiko ir energijos rijiko nasrus, šit (galima skaityti ir shit) paaiškėjo, kad nėra ryšio. Tiesa, ne wi-fi, o tiesioginio, metafizinio ar kokio tik norit, ir „Traviata" „Multikine" neįvyks. Visi, atgavę savo pinigėlius, bet nukabinę nosis ir pabrukę uodegas, spūdiname kas sau: vieni bandydami pakeisti neįvykusį eventą kokiu nors surogatu greta šurmuliuojančioje mugėje, kiti –­ tiesiai namo.

Televizoriaus neturiu, vienintelis ma­no telepatinis ryšis su meno pasauliu vyksta per youtube'ą. Po kelių dienų iš smalsumo panaršau, kas gi vyko madų sostinėje. Tai, žinoma, katino ašaros, palyginti su normalia transliacija, bet vis šis tas bendram vaizdui susidaryti. Pastatymas, aišku, modernus, Alfredas, antrame veiksme demonstruodamas savo meilę Violetai, virtuvėje prie stalo žongliruoja kočėlu ir peiliu. Hm, pamanau, gal ir nieko, ypač tai turėjo patikti Violetai, kuri per taliją ir aukščiau tiesiog tryško sukauptais riebaliukais ir visai nesiruošė mirti nuo džiovos. Šia scena rusų režisierius turbūt reinterpretavo savo tėvynėje paplitusį posakį „Į vyro širdį per jo skrandį", dabar skaityk: „Į moters širdį per jos skrandį." Bet ko norėti iš amžinai alkano ruso, bala jo nematė. Apie dainavimą, nenorėdamas apsijuokti, suprantama, nekalbėsiu, juk ko gyvai negirdėjau – iš viso negirdėjau, nes televizinės transliacijos, kaip žinia, net silpną balsą gali perteikti kaip stiprų (kad tuo įsitikintum, užtenka išgirsti lietuviškų „auksinio balso" savininkų pasirodymus ne televizijoje, o gyvai teatre). Kuo mane visada žavi italų operinė kultūra, yra prieš premjeras ir per jas pačias sukeliama įtampos atmosfera: tai teatro personalas pagrasina streikuosiąs, tai kokie nors gatvės rėksniai priešais teatrą rengia alternatyvias politines traviatas, tai paprasti žiūrovai (o ne baltų apykaklaičių ir storų piniginaičių savininkai, pasirodantys teatre ar veikiau parodantys teatrui save kartą per metus sezono atidarymo proga) išbūbija kokį garsų tenorą ar sopraną ir t. t. Panašiai buvo ir šiais metais: vieni demonstravo aikštėje prieš spektaklį, kiti būbavo salėje po spektaklio. Ypač kliuvo minėtam rusų režisieriui, kurio „inovacijos" vienus, atrodo, sužavėjo, o kitus papiktino, ir abi pusės stengėsi tai viešai išreikšti. Šiame kontekste savo ego nustebino lenkų tenoras P. Beczała, kuris po jam nutaikytų skystų „bū", paleistų, regis, daugiau iš sportinio azarto (bent jau jų nepalyginsi su tuo, ką teko išklausyti į sceną išėjusiam režisieriui), jau spėjo įsižeisti pareiškęs, kad daugiau važiuos į Italiją tik atostogauti.

Šiaip ar taip, pirmam blynui prisvilus, dar liko gruodžio 14 d. „gyvas" spektaklis Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Neslėpsiu, kad visus mūsų teatro spektaklius skirstau į tris grupes: 1) „ačiū, daugiau nereikia", 2) pažiūrimus ir 3) daugkartinio naudojimo, t. y. mylimus. Atnaujintą „Traviatą" mačiau gal kokiais 2010 m. ir tada ji paliko nekokį įspūdį. Pirmame veiksme erzino trumpomis sportinėmis kelnikėmis po sceną lakstančios mergos, antrame – neoniniai ragai, o visuose –­ dainavimas. Kas dainavo, mano atmintyje neišliko, bet gal ir gerai. Tada nutariau, kad daugiau nekelsiu kojos į šį spektaklį, nebent įvyktų kas nors tokio, kas priverstų dar kartą ateiti.

Ir tas „kas nors" buvo dviejų kviestinių solistų pasirodymas Vilniaus padangėje. Ne paslaptis, kad teatrui šiuo metu neturint skardžiabalsių lyrinių tenorų, vien E. Montvido vardas masina grįžti į salę. Vis dėlto neturėdamas atitinkamos Violetos „Traviatoje" jis stebuklų nepadarys, juoba kad jo vaidmuo nėra pagrindinis. Tai buvo ryšku pernai, kai jis dainavo su viena tokia partnere. Dabar labiausiai mane domino kitas vardas –­ Raminta Vaicekauskaitė. Praeitų metų spalio mėnesį atsitiktinai išgirdau ją Kaune dainuojant Margaritą Ch. Gounod „Fauste". Iš karto dėmesį prikaustė salės erdvę kiaurai skrodžiantis sopranas, savo jėga drebinęs teatro sienas. Tada pagalvojau, kaip būtų puiku išgirsti ją Vilniuje, didesnėje erdvėje. Ši proga pasitaikė gruodžio 14 d.

Jau po pirmos scenos tapo aišku, kad tapsime reto įvykio mūsų teatre liudininkais ir nereikės dirbtine šypsena pro sukąstus dantis iškošti, kad buvo paklausoma. Tąvakar buvo ne paklausoma, o tiesiog puiku ir nuostabu. Prieš žiūrovų akis pagaliau stojo tai, už ką ir mylime šią operą: abu jauni (nūnai pas mus dažniau pasitaiko atvejis, kai Alfredas ateina ieškoti meilės pas damą, kuri jam tinka į mamą), abu žavūs ir balsingi. E. Montvidas savo pasirodymu dar kartą patvirtino, kad šiuo metu Lietuvoje tarp lyrinių tenorų jis – be konkurencijos. Balsas stiprus ir galingas, pilnas įvairiausių atspalvių, puikiai sklinda salėje. Sceninė išvaizda – kilni ir pasigėrėtina. Vaidyba –­ ekspresyvi.

Vis dėlto vakaro žvaigždė, kaip ir dera pagal siužetą, buvo ne jis, o R. Vaicekauskaitė. Seniai Violeta nebuvo tokia, kokia ir turi būti: jauna, graži ir erotiška. Visa tai R. Vaicekauskaitė turi ir net per akis, todėl tik statytojų inercija galima aiškinti tas bjaurias rožines pėdkelnes, kurias jai, kaip ir kitoms anksčiau, teko dėvėti pirmame veiksme: kam papildomai pabrėžti tai, kas ir taip akinamai spindi? Jau pirmi jos pasažai liudijo, kad mažoje Kauno salėje susidarytas įspūdis manęs neapgavo ir Vilniuje nereikės įtempti ausų norint išgirsti žemesnes natas ar kęsti spygavimą Dievo aukštybėse: viskas buvo išdainuojama vienu sykiu, be didesnių regimų pastangų ar rėkavimo. Ansambliuose galingas R. Vaicekauskaitės sopranas lengvai pleveno virš visų kitų balsų. Artistė pasižymėjo ir puikia scenine vaidyba. Žodžiu, „geriausias Lietuvos teatro vadybininkas" turi rimtai pasukti galvą, kaip persivilioti ją iš Kauno arba bent sudaryti sąlygas dažniau pasirodyti Vilniuje, nes kam jai konservuoti savo talentą ir jaunystę operečių rojuje, ji neabejotinai verta daugiau.

Pats pagavau save už rankos: o kaip su scenografija, kuri prieš keletą metų rėžė akį? Keista, bet šįkart ji visai netrukdė, o pamačius virtuvę all'italiana su bagetėmis, pasta ir salotomis, visai pakeičiau nuomonę ir turiu pasakyti, kad vilnietiškas variantas yra geresnis nei milaniškas, o dainuojant tokiam puikiam pagrindinių veikėjų duetui – tiesiog nuostabus. Gaila, kad būrai, nors kai kuriose parterio eilėse ir pasidabinę varlytėmis, o po spektaklio, matyt, susėdę į prie teatro lūkuriavusią dar nematytą baltutėlaičių limuzinų virtinę pratęsti vakarėlį dūzgėse, per patį spektaklį plojimais visai nedūzgė, savo aktyvumą demonstravo tik fotografuodamiesi prie žibančios dirbtinės eglutės ir, regis, nelabai suprato, kokio nepaprasto spektaklio liudininkais buvo.

Raminta Vaicekauskaitė „Traviatoje“. Martyno Aleksos nuotrauka
Raminta Vaicekauskaitė „Traviatoje“. Martyno Aleksos nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai