Beata Baublinskienė. 59 kartus į Wagnerio sveikatą

b_200_265_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-12-20_nr._3454_Wagner_2.jpg

„Šis bičas nuostabus. Šis bičas yra diskusijų objektas. Šis bičas yra nuostabus diskusijų objektas" – taip Richardo Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms skirtos knygos recenziją pradeda „Leipziger Internet Zeitung" apžvalgininkas Ralfas Julke. Jis rašo apie Leipcigo universiteto Muzikologijos instituto profesoriaus Helmuto Looso išleistą 480 puslapių foliantą „Richardas Wagneris. Asmenybė, kūryba ir poveikis"1, turėdamas minty, žinoma, didįjį jubiliatą.

Įspūdingo dydžio knygoje publikuojami 59 tekstai apie Wagnerį – tai 2013 m. gegužės 19–25 d. Leipcige vykusios Tarptautinės muzikologų konferencijos išplėstiniai pranešimai. Šią konferenciją galima vadinti gimtadienio konferencija –­ mat Wagneris gimė 1813 m. gegužės 23 d. Leipcige. Beje, galbūt įsivaizduojame, kad visa Vokietija yra Wagnerio kraštas, tačiau paradoksas – tik jo 200-ųjų gimimo metinių proga savo muzikinėmis tradicijomis garsėjantis Leipcigas nutarė... susigrąžinti Wagnerio miesto vardą. Šį keistą miesto ir jame gimusio genijaus atotrūkį lėmė, viena vertus, meistro bio­grafija (jis gimė Leipcige, bet čia gyveno neilgai ir jokių kūrybinių aukštumų nepasiekė), kita vertus – pačios Vokietijos istorija. Buvusiame Rytų Vokietijos mieste nacionalsocialistų išaukštinto kompozitoriaus operos nors ir statytos, tačiau jo paveldo, kultūrinės atminties puoselėjimas (kaip kad Bacho arba Mendelssohno) Leipcige nebuvo pageidaujamas, ką jau kalbėti apie išsamesnius mokslinius tyrinėjimus. Artėjant didžiajam jubiliejui Leipcige įsteigta Wagnerio draugija (kokių yra dešimtys Vokietijoje, o visame pasaulyje gal net šimtai), ji ne tik padėjo surengti jubiliejų (teminiai koncertai, parodos, renginiai, spektakliai), bet ir parėmė knygos leidybą.

Kiek kitaip nei įprasta mums, knyga buvo išleista dar iki konferencijos. Į puslapius sugulė išsamūs tekstai apie Wagnerį įvairiais aspektais – nuo jo estetikos, pažiūrų, kompozicinės technikos naujo permąstymo iki kūrybos recepcijos įvairiuose kraštuose. Kaip taikliai pažymi knygos recenzentas, straipsniuose apie recepciją Rytų Europoje daugiausiai telkiamas dėmesys į Wagnerio muzikos atlikimo istoriją, mat vėlgi dėl politinių istorinių priežasčių Wagnerio atlikimo klausimas daugelyje šių kraštų (Čekijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovėnijoje) nebuvo paprastas. O vakariečiai (Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Valstijų muzikologai) daugiau susitelkė į dvasinių ir intelektualinių Wagnerio muzikos aspektų tyrinėjimus. Pastarieji, žinoma, ypač intriguoja. Turbūt nenuostabu, kad didžiausią konferencijos pranešėjų ir knygos autorių dalį sudarė vokiečių mokslininkai (tarp kurių buvo ne tik muzikologai). Kieno, jei ne jų, priedermė yra įvertinti savojo genijaus kūrybą ir reikšmę? Būtent įvertinti. Kaip knygos įžangoje rašo sudarytojas prof. H. Loosas, liaupsinti ir propaguoti – tai kitų profesijų, kitų bendruomenių (pvz., Wagnerio draugijų) reikalas, o mokslinis dėmesys visuomet turi išlikti kritiškas, tyrimų išvados gali būti ir nepatogios.

Vis dėlto iš jų, anot knygos recenzento R. Julke's, „galima kai ko pasimokyti. Jei norisi. Ne kiekvienas to nori. Vokietija yra didelių stalčių šalis. Taip mokoma mokykloje. Bet yra atskirų individų, kurie daro klaidų ir turi silpnybių – viso to, kas žmones skiria nuo netikrų stabų. Retai Richardui iš Leipcigo teko būti tiek žmogumi, kiek 2013 m. gegužę."

Taigi jubiliejinė knyga nėra Wagnerio pašlovinimo leidinys. Ji veikiau siūlo intriguojančią kelionę ne tik po Wagnerio, bet apskritai po Europos ir ypač Vokietijos pastarųjų 200 metų dvasinės raidos pasaulį.

Antai politologo, Hamburgo universiteto profesoriaus emerito Udo Bermbacho apybraiža „Chamberlaino Wagneris" nagrinėja aistringo Wagnerio gerbėjo, jo žento ir hagiografo, biologo pagal išsilavinimą Houstono Stewarto Chamberlaino argumentaciją, kurią pasitelkęs šis britas sukūrė nacionalsocialistinę Wagnerio kūrybos interpretaciją. Pasak Bermbacho, Chamberlainas nuolat pabrėžė, kad savo raštuose remiasi tik tais „faktais", kuriuos galima patikrinti, tačiau Wagnerio pažiūrų reinterpretavimas atgaline data (netgi kompozitoriaus straipsnio „Žydai muzikoje") su moksliniu korektiškumu neturi nieko bendra. Tačiau iki šiol nekritiškai kartojami kai kurie Chamberlaino į pasaulį paleisti teiginiai.

Muzikologas dr. Richardas Kleinas iš Freiburgo publikacijoje „Iki Adorno buvo Paulis Bekkeris" rašo apie bene įtakingiausio XX a. pradžios vokiečių kritiko Paulio Bekkerio idėjas, analizuojant Wagnerio kūrinius bei stilių 1924 m. išleistoje jo knygoje „Wagneris. Gyvenimas kūriniuose"2. Nors Bekkeris šiandien yra tarsi iškritęs iš muzikologinės „apyvartos", tačiau būtent jo teiginiai tapo atspirties tašku (nebūtinai pozityviu) garsiajam Theodorui W. Adorno, prikišusiam Wagneriui akivaizdų jo kūrinių antisemitizmą.

Bekkeris rašo, kad Wagnerio estetika glaudžiai susijusi su idealaus pasaulio poe­tiniu pavidalu, į kurį nukreipti visi jo teigiamų herojų siekiai. Tačiau tam, kad idealiosios vizijos taptų sceniškai apčiuopiamos, o pozityvūs veikėjai matomi, kaip atsvaros reikia negatyvių personažų. Ir ne tik Bekkeris savo analizėje yra pastebėjęs, kad šie Wagnerio blogiukai turi daugelį savybių, Vokietijos imperijoje (1871–1918) kaip klišės priskiriamų žydams. Taigi Wagneris, vaizduodamas negatyvius personažus, rėmėsi – sąmoningai ar ne – antisemitiniu šališkumu. Ko Bekkeris visiškai nelaikė tokiu pasibaisėtinu dalyku, kaip mes šiandien. Jo teigimu, kurdamas personažus Wagneris kaip įgudęs dramaturgas turėjo pasinaudoti bruožais, atpažįstamais publikos. Ir praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje šios konotacijos publikos buvo puikiai perskaitomos.

Kitoje jubiliejinės knygos dalyje, skirtoje Wagneriui-rašytojui, Helmutas Loosas nagrinėja temą „Richardo Wagnerio meno kaip religijos žinia. Kompozitorius kaip dievas, genijus ir herojus". Loosas taip pat nurodo Wagnerio poliariškumą: „Teigiamų herojų antagonistai savo neišpasakytu bjaurumu, pagieža rodomi lyg gryni neapykantos objektai." Taip Loosas, pasak jubiliejinės knygos recenzento R. Julke's, įvardija esminę vokiškosios estetikos problemą – atkaklų laikymąsi „gėrio, taurumo, tiesos ir grožio" idėjų kaip „aukščiausių" kategorijų (kitaip tariant, esama ir „žemųjų" kategorijų – B. B.). Loosas teigia, kad tokios nuostatos Wagnerį, kaip ir kitus to laiko menininkus, nuvedė savęs išaukštinimo, susidievinimo link. O tai, savo ruožtu, lėmė visišką savęs nevaržymą – genijus pats sau yra dievas ir įstatymas.

Tačiau šie genijaus susikurti idealai dar ir susiejami su senu geru vokišku „tikruoju moralumu" – taip atsiranda Wagnerio herojai, nebežinantys, kas yra užuojauta. Dėl „aukštesniosios misijos" galima aukoti kitus, ypač kai šie neatitinka naujojo „moralinio lygmens". Pavyzdžiui, „Parsifalyje" Kundri miršta. Beje, ne kiekvienas šiuolaikinis režisierius leidžia jai numirti, nes Wagnerio veikėjų interpretacijos keitėsi, atsirado daug skepticizmo. Juk, pavyzdžiui, „Parsifalio" simbolika Trečiojo reicho laikais ypač sklandžiai įsiliejo į Hitlerio kultą. Apie tai, beje, labai įdomiai rašo Ilinojaus universiteto profesorius Williamas Kindermanas straipsnyje „Wagnerio „Parsifalis" kaip menas ir ideologija".

Paminėjau tik keletą iš 59 knygos tekstų. Tačiau joje nagrinėjami ir Wagnerio komponavimo principai ir jų analizės klausimai (Christianas Thorau „Votano mirtis, arba: ar esama pažangos analizuojant Wagnerį? Apie „Valkirijos" antrojo veiksmo monologo formos sudarymo principus"), operų pastatymai kaip jo kūrybos interpretacijos (Johanna Dombois „Miegas Wagnerio teatre. Tipologija–dramaturgija–scenografija"), religiniai ir filosofiniai jo kūrybos motyvai (Hansas Otto Seitschekas „Dekadencija prieš išganymo idėją Wagnerio kūryboje").

Leipcigo dailės muziejus, kur eksponuota R. Wagneriui skirta paroda. Melitos Milin nuotrauka iš autorės archyvo
Leipcigo dailės muziejus, kur eksponuota R. Wagneriui skirta paroda. Melitos Milin nuotrauka iš autorės archyvo

Lietuviškąjį temos aspektą knygoje atstovauja šių eilučių autorės straipsnis „Wagnerio recepcija Lietuvoje 1863–2013 m. Nuo jo atvykimo į Mėmelį (Klaipėdą) iki Richardo Wagnerio šventinės savaitės Vilniuje". Pirmoje publikacijos dalyje aptariau lietuviškus Wagnerio operų pastatymus ir jo kūrybos vertinimą (šią straipsnio dalį kiek patrumpintą galima rasti žurnale „Bravissimo", 2013, Nr. 1–2, „Richardas Wagneris Lietuvoje"). Teužsiminsiu, kad pirmoji Lietuvoje pastatyta Wagnerio opera buvo „Lohengrinas" 1926 m. Valstybės teatre Kaune, bet koncertiškai Wagnerio muzikos fragmentai Vilniuje skambėjo jau nuo XIX a. septintojo dešimtmečio. Taip pat Lietuvoje pastatyta „Tanhoizeris", „Skrajojantis olandas" ir „Valkirija", pagal „Tristano ir Izoldos" muziką sukurtas baletas, gastrolierių parodytas „Parsifalis". (Nesame matę likusių trijų „Nibelungo žiedo" operų „Reino auksas", „Zygfrydas" ir „Dievų žūtis", „Tristano ir Izoldos", „Niurnbergo meisterzingerių" bei jo ankstyvųjų veikalų „Riencio", „Meilės draudimo" ir „Fėjų" pastatymų.) Tačiau šiais technologijų (įrašų, transliacijų) laikais reiškinio paplitimo masto vien teatro pastatymais matuoti nevertėtų. Pagaliau, mums reikšmingas yra Violetos Urmanavičiūtės kaip ryškios pasauliniu mastu Wagnersängerin fenomenas. Beje, kitų Rytų Europos kraštų (ypač mažųjų) panoramoje Lietuva pagal dėmesį Wagneriui tikrai nėra pakraštyje.

Antroji pranešimo dalis – „Wagnerio recepcija lietuvių kompozitorių kūriniuose: Tristano akordo apžavėti". Šį aptarimą pradėjau Jurgio Karnavičiaus opera „Gražina" (1933), kurios tiek muzikoje (harmonijos plėtotė, vokalinių partijų rečitatyviškumas), tiek siužete (ar kunigaikštienė Gražina neprimena Brunhildos?) bei pačiame pastatyme (Adomo Galdiko scenografija ir kostiumai) galima įžvelgti Wagnerio įspaudų. Vis dėlto akivaizdesnis lietuvių kompozitorių dėmesys Wagneriui pasireiškė tik XX a. pabaigoje. Aptariau Osvaldo Balakausko trio „Tristanas" (1998), Thomo Manno festivalio užsakymu Mindaugo Urbaičio sukurtą „Der Fall Wagner" (1999), Ričardo Kabelio miniatiūrą „Tan-Tris-Tan-Tris / Tris-Tan-Tris-Tan" (2009) ir tris bene didžiausio Wagnerio gerbėjo tarp Lietuvos kompozitorių, garso ir vaizdo menininko Arturo Bumšteino kūrinius. 2001 m. jis parašė meditatyvų opusą fleitai, klarnetui ir smuikui „What Happened Between Tristan and Isolde" („Kas įvyko tarp Tristano ir Izoldos"), 2010 m. išleido elektroakustinės muzikos plokštelę „My Own Private Bayreuth" („Mano asmeninis Bairoitas"), į kurią sugulė jo Amsterdamo Kunstvlaai mugėje vykdyto projekto rezultatas, o 2011 m. sukūrė „Cornell / Wagner" fortepijonui arba fortepijonui ir juostai (2011), kuriame Josepho Cornello metodu perdirbama (sukarpoma ir vėl sumontuojama) ankstyvosios Wagnerio operos „Das Liebesverbot" („Meilės draudimas") uvertiūra.

Beje, po paskutinio „Gaidos" festivalio į lietuviškosios vagneriados sąrašą galima būtų įtraukti ir elektroakustinę Ryčio Mažulio kompoziciją „Septem Sermones". Čia savaip įprasminama begalinės melodijos idėja, vagneriškai elgiamasi su laiku – kai išsisakymas, kad ir kokia būtų jo trukmė, yra svarbesnis už kūrinio formą klasikine prasme, pagaliau, kūriniu apeliuojama į tam tikrus anapus sąmonės esančius dalykus.

Taigi bene įtakingiausio lietuvių prieškario kritiko Vlado Jakubėno, savo rašiniuose nemažai dėmesio skyrusio Wagneriui, pranašystės, kad Wagnerio muzika, persmelkta „vidinio įtempimo", „liguistai romantinės" atmosferos („Tristanas ir Izolda") ir „neuropatologinio erotizmo", priklauso pasauliui, kuris „vargu ar begali būti atgaivintas"3, nepasitvirtino.

Turėčiau pažymėti, kad dalyvavimą konferencijoje ir publikacijos rengimą knygai „Richardas Wagneris. Asmenybė, kūryba ir poveikis" parėmė Lietuvos kultūros ministerija. O grįžtant prie jubiliejinės Wagnerio knygos visumos, galima apibendrinti, kad tai iš tiesų didelis vokiečių muzikologijos, o konkrečiai prof. Helmuto Looso – beje, didelio lietuvių muzikos draugo – darbas, teikiantis ne tik daug informacijos, bet ir peno apmąstymams apie meno reikšmę ir poveikį apskritai.

1 Richard Wagner. Persönlichkeit, Werk und Wirkung. Leipziger Beiträge zur Wagner-Forschung. Sonderband. Leipzig: Sax Verlag, 2013. ISBN: 978-3-86729-113-2
2 Paul Bekker. Wagner. Das Leben im Werke.
3 Cituoju iš: Vladas Jakubėnas. Straipsniai ir recenzijos. Sud. Loreta Venclauskienė. – Vilnius: 1994.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai