Jonas KIRILIAUSKAS. Pieva

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Su tuo žiemos laiku taigi vakaro visai nebėra.
Šeštą popiet jau naktis ir ne bet kokia, o gilių giliausia, nors pirštu į akį durk, tokioje tamsoje ir ne su pirštu gali išsidurti.
Nesuprantu aš tų, sėdinčių ten aukštai briuseliuose, tų visų kopūstų, ką jie galvoja, su tuo laiko makalavimu, juk ne karas; sakė per radiją, kad per karą tą stebuklą su laiko kaitaliojimu sugalvojo bene anglai.
Kiek čia tos elektros dabar sutaupysi? Taupom ir taip, ir be anglų, ir be karo, o kai pamatai, kiek skaitliukas prisuka, tai norisi balaną užsidegti, bet terlenkis žmogau, paskui pamatys koks kaimynas, taigi iki autolavkės nebenueisi, pirštais užbadys, balanos gadyne pravardžiuos, nors patys irgi visi dejuoja, bet iš kito juoktis tai smagiau.
Va depresija tai gali įsitaisyti, o paskui sutaupytus pinigus vaistams išleisi.
Nors apie kokias santaupas gali kalbėti eilinis neprivilegijuotas pensininkas?

Aną dieną girdžiu, per radiją sako, ta depresija taigi gali būti naudinga, mat gali padėti atsisakyti nerealių svajonių, tikslų gyvenime, siekių.
Kokios svajonės dabar dažniausiai aplanko? Svarbiausioji būtų, kad pensija greičiau ateitų, kita, kad ilgai negulėčiau kur numiręs, kad kaimynai surastų ir palaidotų kaip žmogų, pasėdėtų prie grabo, kalnus sugiedotų ir viskas; nuo tokių svajonių depresija nesuims, nedaug jų ir nieko nekainuoja.
Nors, kai pažiūri, nesąmonė kažkokia, įsijungi televizorių –­ tai visa reklama arba televizinė dokumentika tik skatina siekti tų nerealių tikslų, tos depresijos.
Gal jaunimas ir išlėkė į pasaulius gaudyti tų svajonių, o kas neišlėkė, prasigėrė nuo depresijos, arba va žudosi jauni žmonės. Jiems vaikus auginti, o jie į žemę lenda. Ar žemėj geriau?
Sako, o kas iš tų vaikų, užaugo ir išlėkė, na ir kas – tegu laksto, ir mes jauni lakstėm, gal ne taip toli, iki gretimo kolchozo ar į rajono centrą, bet mums užteko.
Bet mes užauginom vaikus, nesižudėm, ir laikai sunkesni buvo, o dabar?
Atrodo, geriau nesijunk televizoriaus, radijo, sėdėk tamsioj savo troboj ir nieko negalvok.
O galvoji ir niekur nuo savo minčių nepabėgsi, kas bus kai išmirsim čia visi? Užaugs čia žemė berželiais, kaip mano pieva pradeda virsti į beržyną? Ar kinų privažiuos pas mus? Niekas apie tai, kas bus, nekalba, kaip niekas ir nepasako, kodėl mes vaikų nebegimdom, kodėl?
Iš kitos pusės, o kas man? Reikia nesijaudinti, gerai miegoti, saikingai gyventi. Tada būsi taupus, saikingas ir sveikas.
Ne, kad sveikas būtum, reikia išnešti visus daiktus, dėl kurių užmuša (žudo?) dabar pagyvenusius žmones, ir sudėti kieme, kur matomoj vietoj. Ant durų parašyti, kada mokama pensija ir kurioj vietoj kieme ją padėsiu.
Va tada jau būčiau taupus, saikingas, sveikas, saugus ir krikščioniškas.
Krikščioniškas, nes dalyčiaus savo apsiaustu, o pensija tegu būtų tas apatinis, kurį gerasis Dievulis savo išmintingose Evangelijose siūlo atiduoti tam, kas prašo apsiausto.
Bet jeigu taip padaryčiau, tai juk ne mūsų med. punkto seselė Angelė užeitų į svečius su savo švirkštais, bet visas automobilis iš durnyno atlėktų manęs išsivežti į savo mūrus.
Iškviestų jį, žinoma, kaimynas Antanas, nes jam reikia mano pievos, kurios jam nenuomoju.

Ir nenuomosiu, tegu ir jis būna pralaimėjęs nors kartą man, nes visada buvo nugalėtojų pusėje.
O dabar va, pievos reikia ir neturi.
Neišeis būti saugiam ir krikščioniškam vien dėl kaimyno.
Nors reikia mylėti savo artimą, bet ne Antaną.
Net ir žando jam atsukti negaliu, jis gi komunistas buvo, bedievis, kodėl aš su juo krikščioniškai turiu elgtis, geriau pakankinsiu jį iki savo smerčio, tegu būna jam čia pragaras ar skaistykla su ta mano pieva.
Per daug jo pripėduota mano gyvenime, per daug purvinais batais per mane vaikščiota.
Jis gi ir į bažnyčią uždraudė eiti dėl kažkokių ten ateistinių planų ar socialistinio lenktyniavimo, kuriame kolchoze mažiau į mišias vaikšto.
Klebonui kalėdoti draudė, naktim veždavau su dviračiu pats, kad tik partorgas nepamatytų, ir grįždavau apsimetęs girtu, kad neįtartų, kad galvotų, jog aš kažką išvežiau parduoti ir pragėriau pinigus miestelyje.
Meldžiau klebono atleisti, kad nebeateinu mišių, nes sekretorius budi pakelėje sekmadieniais ir gena visus namo, grasindamas nuimti tryliktą atlyginimą ir kitokiomis bausmėmis.
Klebonas tik peržegnojo pasakęs, kad viską supranta, palinkėjo neapleisti Dievo ir tikėti juo, ir kad ne visą laiką taip bus.
Netikėjau tada klebonu, o kaip išėjo. Gaila, kad klebonas nesulaukė to meto, kai mes vėl tapom laisvi nuo tokių Antanų ir jų beprotiškų svaičiojimų.

– Ar į kapus tą pievą nešies? – aną dieną metė man, kai susitikom.
– Padovanosiu kam.
– Taigi tu vienas kaip pirštas, kam tu padovanosi? Vaikai užsieniuose. Aš gi sakau, parduok, jei nenori nuomoti, litas juk niekam nemaišo.
– Rasiu kam, kad ir Angelei, gera moteriškė.
– Kur ji dės, ta daktarka, karvės taigi nelaiko?
– A kur nori, ten tegu deda, tegu parduoda kam nors, tik ne tau.
– Taigi tuoj miškas tavo pievoj užžels, pats bijosi nueiti, – toliau piktokai šaipėsi.
– Bus žabų iš mano pievelės, va žiemai prisikirsiu dar paauginęs ir tau galėsiu kokį vežimą parduoti, ar pirksi?
Vadinasi, pakalbėjom truputį kaip jau ne kartą ir ne du panašiai pasikeisdami nuomonėmis.
Antanas pyko jau keli metai, kai susigalvojo, kad jam reikia tos mano pievos.
Kam jam bereikia, trejetą metelių jaunesnis, vaidina jaunuolį, o vaistus, ko gero, irgi saujomis ryja kaip ir aš, kaip ir kiti dar gyvi mūsų metų vyrai irgi moteriškos.
Jam greičiau manija gyvenime yra užėjusi visur mane nugalėti ir dar pažeminti.
Tegu kankinasi dabar, neįveikdamas manęs, jo pergalės irgi jau praeityje. Nebe ponas dabar draugas Antanas, nebe partsekretorius mūsų kaime.
O anksčiau oho kokio vyro būta, atostogas Palangoje leisdavo kaip didmiesčio ponas, nuosavu „Žiguliuku" nulėkdavo ir po savaitės grįždavo įdegęs beveik juodai kaip negras. Per susirinkimus vis varydavo partijos liniją, vis ragindavo penkmečio planus viršyti, vis garbino savo vadus Maskvoje.
Rankos niekada nepaduodavo sutikęs, kad neišsipurvintų.
Kažkada, kai vėl prikibo dėl tos mano pievos, sakau, kaip tu, pirmas komunistas mūsų kolchoze, dabar pasidarei buože? Juk tai mirtinas klasinis priešas, kaip pats tauzydavai ir mums galvas kvaršinai ne vieną dešimtmetį galvas. Turėtum kur nors pogrindyje sėdėti, proklamacijas platinti, agituoti mus kovoti dėl geresnio gyvenimo, prieš prakeiktus ir supuvusius kapitalistus kovoti. O dabar įsikandęs mano pievos. Paaiškink man, durnam kaimo seniui, nes niekaip aš nesuprantu tų jūsų komunistų, patapusių bagotais ponais.
Mano mielas kaimynėlis Antanas akis tik išvertė ant kaktos, raudonai pamėlynavo, tarsi iš Palangos būtų grįžęs, bet nieko nepasakė, tik mostelėjo ranka ir sparčiai nuėjo šalin kaip nuo kokio raupsuoto ar niežais sergančio valkatos.
Taigi draugas sekretoriau, kas esi dabar, kai vėl įjungėm žiemos laiką, ką?
Niekas dabar šūdinom panagėm, kaip ir visi.
Kaime su pedikiūrais nepavaikščiosi.
Nevaikščioja ir tie, kurie nieko nebelaiko, nei gyvulio kokio, tik pašalpų laukia, ir tie solidariai murzini, nes vandentiekio nebėra, kam jo reikia, kai fermas visas nugriovė, pirtį ne kiekvienas turi, tai ir prausiasi bliūduose, o gal ir geldose, jeigu išvis prausiasi, tik sekretorius turi dar anais laikais įsirengtą vonią ir dušą, gal dar kas iš kolchozo vadų ir vadukų, kas yra išlikę kaime gyvi, o prasčiokai kaip buvo, taip ir liko prie bliūdo, nes anuomet bestatydami komunizmą nespėjo nieko panašaus įsirengti, o dabar nelabai ir yra už ką.
Viena tik gera yra, kad tokie kaip kaimynas Antanas nebemoko gyventi, o klaidžioja kaip komunizmo šmėkla purvinais batais po kaimą ir svajoja apie mano pievą.
Pasvajos ir praeis.
Anuomet garsiai svajojo apie šviesų rytojų, kuris tuoj tuoj turėjo išaušti, tik niekaip iš tos prieblandos neišsikapstėm, dabar va keli metai garsiai svajoja apie mano pievą.
Nematyt jam tos pievos, kaip nematė to savo komunizmo.

Reikia jau šviesą jungti, o tai troboj kaip pekloj tamsu, ką čia beištaupysi, durys užrakintos, kirvis po lova, katinas lovoj.
Visa mano šeimyna namie, laikas vakarienei ką nors sugalvoti.
O čia, žiūrėk, jau metas ir gulti bus.
Kai miegi, ne taip ilgu.
Rytoj nueisiu pas savo Marikę ant kapų, pasimelsiu už jos dušią, papasakosiu apie Antano nepraeinančius norus dėl pievos, ir depresijos kaip nebuvę.
Depresija ne taip kamuoja ir šį vakarą, ir nemokam, ko gero, mes, seniai, ja sirgti, ilgu mums vieniems, pasilikusiems ant žemės. Visą gyvenimą ne vieni, o senatvėj, žiūrėk, ir reikia vienam dienas skaičiuoti, kur čia tai depresijai rastis. Ilgu ir tiek.

Rytą anksti keltis, Angelė visada tokia ankstyva. Jei ne ji, aš jau seniai nebenervinčiau Antano, o su ja gal dar ilgai, ką čia gali žinoti. Padeda jos tie švirkštai, padeda jos šypsena ir šiltos rankos bei geras žodis, kartais ir kavos atsigeriam, kai po pensijos būnu turtingas ir saldainį kokį nuperku.
Pasikalbam. Kambarys pakvimpa jaunyste, atrodo, kad ir senatvė nuima nuo pečių savo sunkią ranką, kad pasižiūrėtų iš šalies, koks čia senas jaunuolis flirtuoja su angeliško vardo sesele Angele.
Nu va kaip šviesu.

Sekretoriau, kis, kis, kis, ateik senas komuniste, įpilsiu tau lėkštę pieno, tu jos nusipelnei, tu juk ne mano kaimynas, tu mano vienintelis artimas troboj, su katruo nugaras surėmę miegam...

Jono Rustemo piešinys
Jono Rustemo piešinys

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai