Virginija CIBARAUSKĖ. Metų atradimai

Gyvenime būna (ir, sakyčiau, gana dažnai), kad didžiausios viltys sudūžta – tai, iš ko tikiesi žibėjimo ir fejerverkų, ima ir nesužiba: šią banalią tiesą nori nenori patvirtina itin laukti poe­zijos debiutai – geros, bet niekuo neypatingos Ramunės Brundzaitės, Laimos Kreivytės poezijos knygos, pusžalis Sandros Bernotaitės romanas ir monotoniškas Mariaus Plečkaičio poezijos „Spektras". Tačiau tuo maloniau atrasti ką nors iš tiesų vertą dėmesio. Šiais metais tokiais atradimais tapo radikaliai skirtingus poetinio kalbėjimo būdus pasirinkusių Dainiaus Dirgėlos ir Vytauto Kazielos poezijos knygos, kiekviena savaip mezgančios vaisingus santykius su tradicija.

b_200_283_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-12-20_nr._3454_dirgela_virselis.jpg

Dainius Dirgėla. „Ste­bėto jo užrašai". –­ „Naujas vardas", 2013.

Visiems teigiantiems, kad Facebook.com –­ nieko gero, tvirtinu: ne visada. Nuorodą į „Naujo vardo" elektroninės leidyklos tinklalapį, kuriame visi norintieji gali nemokamai parsisiųsti Dirgėlos „Stebėto jo užrašus", vieną niekuo neypatingą vakarą atradau Ramūno Liutkevičiaus „Facebooko" profilyje (ačiū Tau, Ramūnai). Knygą parsisiunčiau epubo formatu ir, tiesą sakant, apie epubą savo nuomonės nepakeičiau – man jis nepatinka. Skaitant knygą kompiuteryje negali nei komentarų palikti, nei įdomesnių vietų pasibraukti. Kadangi mėgstu braukyti, paišyti ir komentuoti, knygos pasipriešinimas mano valiai ganėtinai erzina. Kitas nemenkas trūkumas – nenumeruojami puslapiai; ši problema ypač aktuali tampa cituojant. Bet kai eilėraščiai geri, tai nelabai ir pikta.

Dirgėla debiutavo gūdžiais 1994 m. kaip vienas iš „Svetimų", po metų išleido debiutinę knygą „Pavojingi žaidimai" ir pritilo. „Stebėto jo užrašai" – antroji knyga, tačiau skaitant akivaizdu, kad rašytojas žino, ką, kam ir kodėl daro, ir tai negali nežavėti. Viena vertus, tęsiama pirmosios knygos linija – pagrindinės temos tos pačios: dievoieška, rašymas, mirtis, mylimoji. Tačiau „Stebėto jo užrašuose", kitaip nei „Pavojinguose žaidimuose", lyrinis subjektas nei poezijos, nei poeto, nei dievoieškos, nei efemeriškos mylimosios, virtusiosios kiek patvirkusia moterimi, ir savo santykio su ja nebesureikšmina ir pats nesusireikšmina. Iš pažiūros lengvi tekstai nėra nei lėkšti, nei tušti. Gal šį įžvalgų lengvumą galima būtų sieti su šmėstelinčiu žolės rūkymo motyvu („tarytum rūkas virš žolės o gal dūmelis", „rugpjūčio 15 d. žolinė lietuvoje" ir kt.). Bet kuriuo atveju pirmenybė teikiama jau ne (tragiškajam) lyriniam subjektui-poetui, jo savirefleksijoms, o žodžiui – „aš", pasirodo, žodžio pasekmė, o ne priežastis: „iš pradžių buvo žodis / paskui buvau aš / ir tų žodžių prikurta / tikrai į valias // aš staiga išėjau / žodžiai liejas toliau / kaip pavasario drumstas vanduo / kiaurai galvą kurią / stipriai spaudžia vardinis akmuo."

Poetas, jo kančios ir džiaugsmai tampa stebėjimo objektu, stebinčiajam tiek pat svarbiu, kaip ir visi kiti jį supantys objektai. Dirgėlos eilės demonstruoja, kad pagyvenusio (t. y. gyvenimo ragavusio) stebėtojo užrašai, šiek tiek sukompromituoti kito pagyvenusio stebėtojo, – Sigito Parulskio paskutiniosios poezijos knygos iš tiesų nuvėsusios, –­ gali būti net labai gyvybingi. Apskritai santykis su Parulskio egocentrišku egzistencialistiniu eilėraščiu Dirgėlos rinkinyje aktualizuojamas įdomiai, produktyviai ir visais lygmenimis – ne tik paviršiuje (eil. „neparašyta recenzija: komentarai paraštėse: perskaičius Sigito Pa­rulskio Pagyvenusio vyro pagundas"; „neparašyta recenzija: komentarai paraštėse: perskaičius pokalbius su Sigitu Parulskiu"), bet ir giliuosiuose struktūros kloduose, kaip dialogas su Parulskio pasaulėvaizdžiu apskritai. Šis dialogas ne tik žaismingas, bet ir itin vaisingas, nes šiaip jau stiprų ir charizmatišką partnerį Dirgėlai apžaisti pavyksta mikliai ir subtiliai.

Tarsi ir nužeminti, desakralizuoti, bet vis tiek giliai patetiški Parulskio pagyvenusio lyrinio subjekto išgyvenimai čia, išlaikant tą pačią stilistiką (maksimaliai prie kasdienės kalbos priartėjusi leksika, pernelyg neapskabytas, bet ir išvešėti nelinkęs verlibras), išverčiami tarsi nudirto gyvūnėlio kailis; kur Parulskio subjektas siekia susilieti su poetu, demonstruoja savo autobiografišką prigimtį, ten Dirgėlos kalbantysis demonstruoja esantis ne kas kitas, o tekstinis konstruktas; kur pirmasis kenčia, ten antrasis juokiasi; erotika Parulskio kūryboje rimta, tragiška ir iš esmės ne kūniška, bet kontrasto principu dvasios būsenas ryškinanti, o Dirgėlos – nesivaržanti, kartais grubi (gerąja prasme, t. y. gyvybinga, nesuliteratūrinta) ir žaisminga. Apskritai Dirgėlos didžiausias privalumas yra gebėjimas kasdienybę (nesvarbu, ar lūpas besidažančios moters troleibuse, ar seivinamų failų, ar plepėjimo apie meilę pavidalu) pamatyti naujai, be patoso ir tragiško stenėjimo, tačiau ir nepaversti anekdotais: „kai myli ausimis / skauda neskauda be prisilietimų / be grubių ar švelnių judesių // viskas tik žodžiai: / kaip muzika / kaip aštrūs peiliai / arba kaip liepų medus / / kartais akys sudrėksta / kartais pūtė drėgna nuo jų / / atrodo tik žodžiai / tik tiek ir nieko daugiau / bet taip norisi apsilaižyti / džiūstančias lūpas."

Bandant atsakyti į klausimą, kaip rašydamas tokiomis iš pažiūros banaliomis temomis kaip dievoieška, kalboieška ir poetinis neišsipildymas, Dirgėla geba pasakyti ką nors nauja, gali būti svarbi skirtis tarp romantinės ironijos, kai reflektuodamas savo skilimą ir atsietumą lyrinis subjektas per groteską, nešvankybes ir komizmą tik dar labiau pabrėžia savo tragizmą ir gilumą (chrestomatiniai pavyzdžiai – Antanas Škėma, Parulskis), ir egzistencinės ironijos, kai subjektas, nors ir būdamas sau svetimas, virsta savo stebėtoju, save (tiek stebinčiojo, tiek stebimojo rolėje) traktuoja ne kaip išimtį, ypatingą anomaliją, o kaip patį natūraliausią reiškinį: ironija čia nėra išskirtinumo ženklas, greičiau atvirkščiai – tai visuotinumo matmuo: visi mes ironiški, nes toks yra ir pats gyvenimas. Į patosą, skausmingas refleksijas linkusioje lietuvių poezijoje toks nedramatiškas santykis su savimi ir pasauliu – retas ir dėmesio vertas.

b_200_327_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-12-20_nr._3454_kaziela_uzklumpa_sviesa.jpg

Vytautas Kaziela. „Užklumpa šviesa". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Kazielos kūryba, pasak anotacijos, „labiau žinoma Aukštaitijos skaitytojams", o sostinėje išleista aštuntoji poeto knyga „Užklumpa šviesa" turėtų „normalizuoti jo kūrybos vertės supratimą". Perskaičius tokią anotaciją, daugumai tikriausiai kils mintis nedelsiant šią neįvertinto kaimo poeto knygą dėti atgal į lentyną –­ Viktorijos Daujotytės pratarmė, kad „eilėraščių įspūdis – lyg važiuotum per Aukštaitiją iš Dusetų, Utenos ar Molėtų Vilniaus linkui", taip pat didelio entuziazmo nekelia. Tačiau akimis permetus kelis pirmojo skyriaus eilėraščius tampa aišku, kad Aukštaitija čia niekuo dėta, o Kazielos atvejis tik patvirtina taisyklę, kurios dauguma jau normalizuotų ar intensyviai besinormalizuojančių poetų nei už ką nepripažins: kūrybos vertę dažnai lemia ne tekstai, o asmeninis žavesys, komunikabilumas, gebėjimas susirasti įtakingų mokytojų, įsiteikti globėjams – trumpai tariant, amžinojo veiknio (nuo žodžio veikti) fenomenas. O geros, neretai – ir išskirtinės, tačiau mažiau veiklių poetų knygos taip ir lieka nepastebėtos.

„Užklumpa šviesa", lyginant su ankstesniais rinkiniais, tiek tematiškai, tiek stilistiškai pernelyg nepakitusi, tačiau kokybės prasme šis rinkinys iš tiesų išskirtinis. Ir šiandienos literatūros kontekste Kaziela išsiskiria dėl savo poezijos atvirumo, atsisakymo žaisti, meistrauti, dangstytis kaukėmis ir ironizuoti. „Užklumpanti šviesa" yra tarsi grįžimas atgal, prie lyrikos ištakų –­ dainos, beveik vaikiško kalbos paprastumo, atvirumo, ir tai ne skelbiamas, o iš tiesų įgyvendintas kalbėjimas be metaforų, „be odos ir drabužių" (p. 20). Šiandienos kontekste toks kalbėjimas atrodo beveik provokacija ir iš skaitytojo reikalauja tam tikro nusiteikimo, net tam tikros erdvės –­ vargu ar pavyks Kazielą iš tiesų perskaityti sėdint kavinėje ar troleibuse – čia idealiai tiktų Dirgėlos „Stebėto jo užrašai", o Kazielą verčiau skaityti tyloje ir vienatvėje (tiek vidinėje, tiek išorinėje), kai neskubi ir nieko nelauki, mat skaitymo situacija reikalauja dėmesio ir laiko tiek eilėraščiui, tiek sau, kaip skaitančiajam subjektui. Vienas iš rinkinio leitmotyvų – nuotolis ir kelionė, kaip galimybė šį nuotolį įveikti. Toks yra ir skaitymas – kelionė per tekstą, su tekstu savęs link, skaitymas kaip nusigręžimas nuo savęs tam, kad nutolęs save iš tiesų sutiktum ir pamatytum: „vaikštau / visai netoli savęs / atsigręžęs / save atpažįstu (...) // einu visada ratu / lyg eitum kartu / bet bandau nepavyti" (p. 27).

Jei reikėtų rinkinį apibūdinti keliais žodžiais, tinkamiausi būtų pozityvus negatyvumas. Paradoksalią pozityvaus negatyvumo jungtį puikiai nusako mirties semantika prisodrintas netikėtai pasirodančios, užklumpančios šviesos vaizdinys, simbolizuojantis ir pabaigą, mirtį, ir tobulumą, ekstazę, išsipildymą: „tenai / nėra nei vakaro / nei ryto // lygi šviesa / kuri / užpildo / viską // tai tarsi muzika / mes susiliečiame / paviršiais / ir viskas dingsta" (p. 110). Mirties, ištuštėjimo, išsiskyrimo, prasilenkimo, senatvės, žiemos, sąstingio motyvai vyrauja visuose trijuose rinkinio skyriuose. Iš esmės jokios vilties nėra („mano Dievas sako / nėra ir nebus / kito gyvenimo", p. 12; „po visko yra tuštuma / nevalingas / kritimas į tuštumą", p. 112), tačiau kitaip nei, pavyzdžiui, Rimvydo Stankevičiaus poezijoje, mirimas, nykimas čia apvalytas nuo patoso, baimės, blaškymosi. Kazielos lyrinis subjektas nerėkia, nedejuoja; jis kalba, ir nuo visiško skaidrumo ir aštrumo („adatos dūrį artink / neleisk jam įsmigti", p. 39) apsaugo tik kartkartėm prasimušantis neatsiejamas lyrikos palydovas – truputį seilėtas salstelėjęs sentimentalumas. Kita vertus, net ir šis sentimentalumas rinkinio kontekste įgyja pozityvią vertę kaip poetinės drąsos išraiška: pasirinkimas būti pažeidžiamam, nesidangstyti ir nesislėpti, drąsa būti sentimentaliam, kai nieko baisiau už sentimentalumą dauguma poetų įsivaizduoti negali.

Eilėraštis be metaforų – rizikingas reikalas, ir tikrai ne visi rinkinio eilėraščiai vienodai pavykę. Tačiau tie gerieji, o tokių bemaž pusė rinkinio (palyginkime: normalia knyga laikau rinkinį, kurioje yra bent du-trys dėmesio verti, įsimintini tekstai), atlieka kasdienybės, kasdienių situacijų ir kasdienės kalbos susimbolinimo, pakylėjimo judesį, kurio dėka triukšmas ir plepalai nutyla, ir atsiveria švari, šviesi ir šalta beveik beribių prasminių galimybių erdvė: „užmigęs tikriausiai buvau / pjovėjai prisiartino / prie manęs per žingsnį // nebuvo netgi šešėlių / lyg viskas iš stiklo švaraus / ir tai kas ištirpo // sausomis perštinčiomis akimis / žiūrėjau į juos ir atrodė / lyg būtų beprasmė dėmė // nei veidų nei akių nei žodžių" (p. 7).

Kita vertus, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad Kazielos eilėraščiai nėra intelektualūs ir intertekstualūs – visą knygą galima laikyti itin sėkmingu ir sudėtingu dialogu su lietuvių lyrikos tradicija, simbolistiniu eilėraščiu, daiktiškąja poezija. Arba: atrodo, kas gi nėra žaidęs su Henriko Radausko lietaus stikliniais batais – šis topas pamažu virsta tam tikru blogo skonio signalu, alergenu, tačiau Kazielai pavyksta jį įtraukti į savo poetinį pasaulėvaizdį ir prisodrinti naujais, nei Radauskui, nei jo parafrazuotojams, rekonstruotojams ir dekonstruotojams nebūdingais aspektais (eil. „dabar mirusieji ateina", p. 66). O juk kūrybingas, pagarba ir sveika distancija grindžiamas santykis su tradicija ir yra vienas esminių gero teksto požymių.

Komentarai  

 
+4 #2 311 2015-01-03 12:45
"kūrybos vertę dažnai lemia ne tekstai, o asmeninis žavesys, komunikabilumas , gebėjimas susirasti įtakingų mokytojų, įsiteikti globėjams – trumpai tariant, amžinojo veiknio (nuo žodžio veikti) fenomenas."

:D
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -2 #1 K. 2014-01-08 15:37
Laimos Kreivytės poezijos knygos nevadinčiau "niekuo neypatinga", juolab, kad ši autorė išties ypatinga - puiki dailės kritikė, ir knyga - subtili, jautri, neįprasti minčių, žodžių sąskambiai, patiko
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai