Ugnius Babinskas. Kolektyvinė meditacija dangaus stebykloje

Lapkričio 21–24 dienomis Vilniuje įvyko šiuolaikinės elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Ahead", kurio metu surengti trijų skirtingų muzikinių programų koncertai, viena konferencija bei dvejos kūrybinės dirbtuvės.

Išties ne be reikalo festivalis taip pavadintas, – „Ahead" reiškia į priekį, pirmyn, – būtent šia kryptimi buvo orientuota specialiai festivaliui sukurta muzika. Koncertų erdvės netradicinės: dvelkiančios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pusrūsio drėgme, slegiamos apleistos Vilniaus universiteto observatorijos skliauto.

Būtent observatorijoje įvyko pirmasis festivalio koncertas, kurio metu klausytasi LMTA magistrantų darbų, taip pat dviejų užsienio kompozitorių kūrybos.

Tik besiruošdamas keliauti į festivalio atidarymą sužinojau, kad Vilniaus universitetas, be istorinės, centrinių rūmų ansamblyje įsikūrusios observatorijos, M. K. Čiurliono gatvėje prie Medicinos ir Gamtos mokslų fakultetų turi ir kitą dangaus stebyklą.

Čia nuo aukštumos atsiveria vakarinio Vilniaus panorama. Tamsu, dulksnoja. Observatorija nedidukė, sutrešusi, aprašinėta. Žengiu vidun ir atsiduriu ankštoje senų kabinetinių baldų ir metalinių konstrukcijų saugykloje. Senos komodos, aprūdiję lauko žibintai, sulūžę stalai... Kažkur už tų rakandų slepiasi garsiakalbiai, mat užgirstu paslaptingą skambesį. O gal jis sklinda iš viršaus? Tyliai banguojantys, monotoniškai besikartojantys garsai sukuria malonią įtampą.

Antrame observatorijos aukšte žvilgsnis krypsta viršun – imu dairytis po mėlyna neonine šviesa apšviestą medinį skliautą, kuriame apskritimais sukabinti garsiakalbiai. Mažytė erdvė po skliautu apsupta šildytuvų, didžiąją jos dalį užima suolai. Pačiame centre sėdi žilo plauko močiutė ir pagyvenęs vyriškis su sovietinio dizaino akiniais. Abu susidomėję, bet jaučiasi nepatogiai, žvalgosi aplink, tarytum klausdami: kas gi čia vyks?

Patalpa prisipildo sausakimšai. Matthias Kronlachneris, austrų garso inžinierius ir vizituojantis LMTA lektorius, paskelbia koncerto pradžią ir paaiškina, kad ši nedidelė erdvė yra 24 kanalų garso instaliacija, skirta ypatingam apsupties efektui išgauti. Panašios sistemos jau kurį laiką konstruojamos Vakaruose. Kaip vėliau sužinosiu iš festivalio organizatoriaus, klasikinės kompozicijos studento Dominyko Digimo, tokią pačią sistemą jau kitų metų pradžioje ketinama įrengti būsimame LMTA Muzikos inovacijų studijų centre. Tokio padalinio įkūrimas byloja apie augantį akademinės bendruomenės susidomėjimą elektronine muzika bei garso menu. Tiesa, pasak D. Digimo, LMTA yra nedaug muzikų, galinčių profesionaliai dėstyti elektroninės muzikos teoriją. „Pas mus užsilikusios senos tradicijos", – jis pasakys vėliau.

M. Kronlachneris sėdasi prie kompiuterio. Ausų būgnelius iš lėto pradeda virpinti Helenos Hedsund, garso menininkės iš Švedijos, specialiai šiam koncertui adaptuotas kūrinys „Miškas". Pavadinimas ne be reikalo lietuviškas: kompozitorė jį sukūrė prieš metus, viešėdama Druskininkuose. Kompozicijos garsinę žaliavą sudaro apylinkių miškuose įrašyti ir programine įranga apdoroti lauko įrašai (field recordings). Užsimerkiu. Girdžiu paukščių čiulbėjimą, žingsniais kedenamo žvyro šiugždėjimą, tolumoje gaudžiančius automobilius, medžių ošimą... Iš lėto tolstu nuo parko girios link. Pasiklystu. Nebematau vakaro saulės, aplinkui tamsu. Garsai ima švytėti ir...

Atsimerkiu. Pasijuntu tarsi grupinės meditacijos seanse – aplink vien užsimerkę, sustingę žmonės. Vieni įsitempę, kiti atsipalaidavę, bet visi susėdę ratu, visi scenoje. Užkulisių čia nėra. Ši klasikinės muzikos renginiams priešinga patirtis svarbi visam koncertui.

„Man, negera, aš nusižudysiu, aš krentu (...) Aš negaliu prisiminti to kelio. Aš krentu, nes žuvis neturi burnos", – ėmė suktis ratu merginos balsas, lydimas pianino ir elektronikos garsų. Lukrecijos Petkutės kūrinyje „Dvi burnos" skambėjo poetiniai Žilvino Andriušio tekstų fragmentai. Kompozicija harmoninga –­ tekstas neužgožia garso, ar atvirkščiai.

Transo būseną daugumai klausytojų sukėlė Juliaus Aglinsko drone ambient kūrinys „Within". Lygiai 12 minučių trukusio kūrinio pagrindas – monotoniškai besi­kartojanti garsinė struktūra, panardinusi sąmonę į šaltas vandenyno gelmes, kur nėra saulės šviesos, nėra jokių objektų. Tik supratimas, kad esi. Ir klampi tamsaus garso masė.

Įdomiausia ir konceptualiausia pasirodė 18 minučių ištrauka iš vokiečio Gerrieto K. Sharmos garsinės kompozicijos „I_LAND". Sferinei apsupties sistemai pritaikytas kūrinio fragmentas reikalavo daugiausia intelektualinių pastangų. Pats autorius „I_LAND" suvokia kaip garso skulptūrą. Didžiausią įtaką jos sukūrimui turėjo ne tiek Zilto salos (Šiaurės Vokietija) garsovaizdžiai (soundscapes), įrašyti 2007–2009 m., kiek šių vietų kultūriniai kontekstai.

Kitaip nei kitų autorių kurtas skambesys, Domo Ruškio kūrinys „In my circle" buvo nukreiptas ne į poetinę pajautą, meditatyvias sąmonės būsenas ar grynai intelektinę patirtį, o greičiau į malonią estetinę garso pagavą. Kompozicija vos per keturias minutes visą observatoriją pripildė paukščių čiulbesių, besikartojančių pianino natų ir takių sintetinių garsų, simuliuojančių šviesias, jaukias kiekvieno klausytojo erdves. Erdves, kurias vaizduotė, susipynusi su atmintimi, užpildė asmeniniais vaizdiniais.

Trumpiausias, kiek daugiau nei dvi minutes trukęs koncerto kūrinys – Aistės Vaitkevičiūtės „Spheral Motions". Kaip galima spėti iš pavadinimo, tai daugiausia pretenzijų į sferinio garso pojūtį turėjusi kompozicija, kuriai pritrūko išbaigtumo. Kūrinys įtraukė, užbūrė besitrankančiais į menamas, abstrakčias sferas garsais ir... baigėsi.

Toldamas nuo observatorijos ir žvelgdamas į rūke iš lėto skęstantį naktinį miestą nejaučiau jokio poreikio apmąstyti tai, ką patyriau. Galvoje tik kirbėjo nugirsta žilosios senolės replika: „Turbūt aš per sena." Tą pačią programą išklausęs dar ir kitą dieną, pats kone kiekvieno klausinėjau: patiko? įdomu? gražu? Atsakymų sulaukiau įvairių, tačiau dauguma žmonių sakėsi negalintys suprasti to, ką girdėjo. Atrodė, kad jiems tai kelia diskomfortą.

Garsai – dirbtiniai ar natūralūs, įrašyti ar simuliuoti, abstraktūs ar konkretūs –­­ kalba universalia kalba, dirgina tą pačią juslę, pirmiausia yra girdimi, o tai reiškia, kad gali kelti estetinį pasigėrėjimą. Bet ar suprasime jais perteikiamas prasmes, priklausys nuo to, ar klausome ir, svarbiausia, ar norime įsiklausyti. Šiuolaikinė elektroninė ir elektroakustinė muzika dažnai kuriama sąmoningai atmetant tradicinę muzikos sampratą. Daugelis tokių kūrinių yra nukreipti į neįprastus garsinius potyrius. Tokia muzika pasižymi didele entropija, taigi –­ mažu apibrėžtumu, kuris sukuria daugybę įsijausti neleidžiančių barjerų. Įveikti šiuos barjerus galima tik vienu būdu: iš pasyvaus klausytojo virstant į aktyvų veikėją. Šis virsmas išlaisvina vaizduotę. Muzika tampa ne tik klausymo objektu, bet ir abstrakčia, visapusiška jusline patirtimi.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai