Pseudolietuviškas peizažas ukrainietiškos revoliucijos fo­ne

2013 m. gruodžio 12 – 2014 m. vasario 8 d. Kijevo (Ukraina) galerijoje „Cech" veikia Lino Liandzbergio tapybos paroda „Pseudolietuviškas peizažas". Ši galerija – jau pažįstama Lietuvos meno publikai. Ne kartą dalyvavusi mugėse ARTVILNIUS, 2013 m. ji tapo mugės nominante – „Cech" pristatytas ukrainiečių tapytojas Mikola Bilousas pripažintas geriausiu mugės užsienio menininku.

Mugėje ARTVILNIUS kalbintas galerijos vadovas Aleksandras Šelušenka atviravo, jog nestabili politinė padėtis Ukrainoje verčia kurti ir gana drastiškus galerijos ateities scenarijus – galbūt net palikti prokomunistinės valdžios kontroliuojamą šalį. Kaip tik šiuo metu Ukraina atsidūrė apsisprendimo kryžkelėje. Audringų įvykių sūkuryje – ir lietuvių tapytojo paroda... Apie ją kalbamės su Linu Liandzbergiu.

Iš parodos ekspozicijos. Nuotrauka iš galerijos „Cech“ archyvo
Iš parodos ekspozicijos. Nuotrauka iš galerijos „Cech“ archyvo

Linai, numanau, kad Tavo paro­da šioje galerijoje – ne atsitiktinumas. Su jos vadovu Aleksand­ru Šelušenka buvai pažįstamas jau anksčiau, tiesa?

Su Aleksandru susipažinau daugiau nei prieš penkerius metus. Galerijoje „Cech" jau yra tekę rodyti savo darbus, o 2013 metais Aleksandras pristatė mano kūrybą ARTVILNIUS, „Cech" stende. Tačiau personalinė paroda šiose erdvėse – pirmoji. Aleksandras – šiuolaikinio meno parodų kuratorius, nuo seno lojalus Lietuvai. Mes esame jam įdomūs. Jis domisi ne tik lietuviška tapyba, bet labai vertina ir lietuvišką tekstilę, kitas šiuolaikinės dailės raiškos formas. Šioje galerijoje buvo surengtos kelios įdomios lietuvių dailės parodos, kurias organizuojant daug prisidėjo ir Lietuvos ambasada Ukrainoje, konkrečiau – tuometė kultūros atašė Gabrielė Žaidytė. Esu dėkingas Lietuvos ambasadai už paramą rengiant mano personalinę parodą –­ čia daug padėjo ambasadorius Petras Vaitiekūnas, kultūros atašė Daiva Dapšienė.

Žinoma, abipusės ukrainiečių ir lietuvių simpatijos – visai logiškas reiškinys. Juk jie kaip tik dabar atsidūrė ant išsivadavimo slenksčio, kai mes šį kelią jau praėjome ir nūnai susiduriame su kitais iššūkiais. Šiuolaikinis Ukrainos menas taip pat labai „jaunas", gal net jaunesnis nei mūsų. Čia tiesiog ore tvyro troškimas kažko naujo, modernaus, netradicinio... Turiu omenyje ne tik tarpdisciplinines meninės raiškos formas –­ instaliacijas, objektus, performansus, bet ir novatoriškumą tapyboje. Žinoma, naujumo sąvoka šiuo atveju sąlyginė –­ Vakaruose visa tai seniai „suvirškinta", o posovietinės šalys tokį meną ėmė plėtoti visai neseniai. Šelušenka, mano manymu, propaguoja novatorišką, intriguojančią, netradicinę kūrybą. Tokia yra ir garsiausio „Cech" dailininko Mikolos Bilouso tapyba –­ joje svarbi ne tik atlikimo technika, bet ir konceptualusis matmuo.

Kokius įspūdžius parsivežei iš šios galerijos? Ar galėtum ją lyginti su lietuviškomis?

Mano manymu, ši galerija atitinka visus šiuolaikinės parodinės erdvės standartus – 6–8 m aukščio lubos, geras apšvietimas. Galerijos plotas – apie keletą šimtų kvadratinių metrų. Tai tikrų tikriausias loftas – tokių galerijų mes kol kas neturime, bent jau aš nežinau – juk pas mus veikia vos kelios didesnės institucinės parodų erdvės, o visa kita – ypač senamiestyje įsikūrusios galerijos – tai maži „urveliai", tinkami kameriniams menams demonstruoti. „Cech" lyginčiau nebent su mūsų ŠMC (žinoma, galerijos plotas mažesnis). Ji įsikūrusi buvusiame pramoniniame kvartale, Podolėje –­ vadinamajame žemutiniame Kijeve, kur anksčiau buvo išvystyta pramonė –­­ alaus daryklos, duonos kepyklos ir t. t. Šis rajonas vos keletą kilometrų nutolęs nuo Kijevo centrinės dalies. Kijevo mastais – tai visai nedidelis atstumas. Įsikūrusi būtent čia galerija įgijo keletą svarbių privalumų – tai šiuolaikinei dailei parankios lofto tipo erdvės, kurių nerastum miesto centre, kartu – viskas greta, ranka pasiekiama. Žodžiu, galerijos logistika apgalvota ir tikslinga.

Tavo parodos anotacija, pateikta pačių galerininkų, suintrigavo. Ji pradedama nuo standartinių klišių, kuriomis dažnai apibūdinamas lietuviškumas –­ esą visi lietuviai yra romantikai, o Lietuva – tai dailininkų ir poetų respublika, kur gamtos apdainavimas giliai įaugęs visiems į kraują, nes didelė Lietuvos teritorijos dalis tebėra apaugusi miškais, be to, prisimintas ir faktas, jog apsikrikštijome paskutiniai Europoje... Tačiau teksto pabaigoje aiškinama, kad Tavo darbų tema –­ galbūt visai ne peizažas, ir anaiptol ne lietuviškas...

Galerijos vadovas lankėsi mano dirbtuvėje ir pats atsirinko darbus parodai, suformulavo jos koncepciją, kuri yra man priimtina, logiška. Supratau, kad jis mąsto kryptingai, strategiškai, iš anksto numatydamas būsimos parodos struktūrą, jos idėjinį pamatą. Rodžiau jam daug įvairių laikotarpių žanrų darbų, tačiau jis atsirinko būtent peizažinius motyvus, ir tik tokius, kuriuose „realus" gamtovaizdis supriešinamas su dekoratyviais „inkliuzais". Konceptuali, išgryninta parodos idėja Aleksandrui svarbi ne tik formuojant parodos visumą, bet ir eksponuojant kūrinius. Man atrodė, kad jie gali būti demonstruojami ir kontrasto principu, kaip dažnai matome įvairiose parodose – didelis darbas greta mažo, ir atvirkščiai, išgaunant dinamišką, pulsuojančią, kiek teatrališką ekspozicijos visumą. Tačiau vadovas pasielgė kitaip – iš pat pradžių mano darbus jis ketino eksponuoti tam tikromis grupėmis, skirstant juos pagal formatą, kad formų, dydžių konkurencija nenustelbtų atskirų kūrinių ir visos parodos pasakojimo. Kadangi „Cech" erdvės išties nemažos, darbams sočiai užteko vietos – išlaikyti atitinkamus atstumus tarp jų, sukurti pauzes žiūrovo žvilgsniui.

O dėl peizažo – taip, gamtovaizdis man greičiau metafora, tam tikras plastinis kodas, kuriame „lietuviškumo" ar kokių nors kitų konkrečių užuo­minų beveik nėra. Bent jau šiame kūrybos etape...

Parodoje pristatei 11 darbų. 5 iš jų – visai nauji, sukurti 2013 metais. Visus juos vienija atpažįstamas Tavo braižas –­ idiliški peizažai ir jų harmoniją suardantys ryškūs, dekoratyvūs intarpai, arba lipdukai, kaip pats vadini. Kada tavo kūryboje įsivyravo tokia stilistika? Ar tęsi ją toliau?

Panašūs darbai mano kūryboje intensyviau iškilo prieš keletą metų, ir tai man tebėra įdomu. Jaučiu, kad ši išraiška man dar paranki. Man tai tarsi dviejų pasaulių jungtis ir kontrastas, arba šiuolaikinio pasaulio, dabarties individo buvimo ženklai istorijoje, kultūroje, gamtinėje aplinkoje. Taigi, čia telpa ir socialiniai, ir meniniai, ir ekologiniai diskursai.

Nors ši paroda – tai tam tikras kūrybos etapas, „pažymėtas", užbaigtas ir visapusiškai įgyvendintas. Man šioje plastinių ir prasminių kontrastų, akibrokštų teritorijoje vis dar patinka veikti... Žinoma, kaip ir daugelis menininkų, nesu „užprogramuotas" atlikti tam tikrą darbų skaičių arba „išsemti" vieną ar kitą temą, raišką, kad imčiausi kitos. Galbūt mano darbuose sustiprės konkretumo, naratyvo pozicija, gal peizažus keis kitas žanras – pavyzdžiui, natiurmortas. Arba vaizduojamos teritorijos taps konkretesnės ar net atpažįstamos. Tačiau aštrūs, šaižūs šiuolaikinio pasaulio ženklai, dviejų pasaulių susidūrimas, kontrastas tikrai dar kurį laiką mano tapyboje išliks. Beje, laikas lekia greitai – artėja videomeno projektas „Arkoje", taip pat ir paroda Užutrakio dvaro sodyboje. Tai skatina kurti, mąstyti apie naujus darbus, temas.

Šie Tavo darbai dažniausiai dvelkia popmeno stilistika, o kai kuriuose galime aptikti beveik atpažįstamas A. Warholo, D. Hockney'aus, R. Hamiltono kūrinių parafrazes.

Standartizuota klišė, įkyrus mąstymo simuliakras man įdomus pats savaime. Bendriausiu aspektu – masinės kultūros atspindėjimu – popmenas man yra artimas. Tačiau ieškau čia savo asmeninių ženklų, individualios išraiškos, supriešindamas juos su kultūra, priversdamas šiuos du kūrinio sandus polemizuoti, prieštarauti. Kokį nors buitinį banalų elementą supapras­tinu, perkeliu į savo plastinę kalbą ir „režisuoju" jį paveiksle, laisvai keisdamas mastelį, sujungdamas su peizažu, aplinka, kuri ateina iš kultūros pasaulio. Nors kartais interpretuoju konkrečius personažus ar istorijas, mane dažniausiai domina ne faktai, atskiram individui būdingi bruožai, bet dėsningumai, elgesio modeliai. Štai kad ir tie du šiuolaikinio meno apologetai iš to paties pavadinimo darbo, sukurto 2011 m. Tai tarsi dvi formos, „telpančios" pačios savyje, skriejančios atskirose orbitose ir visiškai „atšokusios" nuo realaus pasaulio... Juk neretai tai būdinga kokios nors srities žinovams, o meno – juolab... Šie personažai neturi konkretaus veido, tai veikiau ženklai, simboliai, metaforos.

Papasakok apie patį parodos atidarymą, apie Kijevo publiką. Kokia ji, kokie jos lūkesčiai?

Parodos atidarymas galerijoje „Cech" orientuotas į rinktinę publiką – tai kviestiniai svečiai, tarp kurių neprasprūs joks atsitiktinis lankytojas: menininkai, žurnalistai, meno kritikai, kolekcininkai, mecenatai, galerininkai. Tai tarsi pirmasis parodos atidarymas, kuris įvyko gruodžio 12 d. O plačiajai publikai paroda buvo atidaryta po kelių dienų, gruodžio 14 d.

Įdomu, kad atidarymas, kuriame dalyvavau, truko keletą valandų. Čia taip priimta – bendrauti su parodos svečiais, atsakyti į jų klausimus. Mano manymu, Ukrainos publika, palyginti su parodų lankytojais Lietuvoje, yra kur kas smalsesnė. Juntama ir tai, kad slaviškas mentalitetas, mąstymas, matyt, nesąmoningai trokšta kūrinyje matyti pasakojimą, siužetą ir jį „įminti". Jiems įdomi kiekviena paveikslo detalė, jie aiškinasi, ką reiškia vienas ar kitas elementas, jo forma, koloritas ir pan. Čia nelabai pasiteisinsi, jog nutapei šitaip, nes buvo tokia nuotaika ar tiesiog taip norėjai. Tavęs greičiausiai paklaus, o kodėl nuotaika buvo tokia, kodėl norėjai padaryti būtent šitaip... Lietuviai, ko gero, bent jau balsiai, analizuoja ir komentuoja kur kas mažiau, savo įžvalgas pasilikdami sau. Maloniai nustebino mano darbais besidomintys labai jauni žmonės – jie taip pat klausinėjo, aiškinosi, interpretavo...

Parodos atidarymas „išpuolė" keistu, neramiu laiku – čia štai susirinkusi publika diskutuoja apie meną, o už lango kone revoliucija griaudėja... Kaip tik naktį prieš atidarymą Kijeve gatvėse vyko aršiausi susirėmimai.

Atmosfera, atvykus į Kijevą, atrodė rami – oro uoste visai nesijautė, kad pusė milijono žmonių išėjo į gatves, protestuodami prieš Viktoro Janukovyčiaus politiką. Tačiau atkeliavus į miesto centrą, viską matai savo akimis –­­ tuos degančius, ryžto ir entuziazmo kupinus žmonių veidus, taip primenančius sausio įvykius Lietuvoje –­­ tik Ukrainos protestai daug didesnio masto... Miestas alsavo tikrų tikriausia revoliucija. Buvo be galo įdomu – tarsi pergyvenau savo praeitį... Menas tokių įvykių fone tarsi kiek nublanksta, tai atrodo ne taip reikšminga. Kita vertus, tokie įspūdžiai niekad neišblės – surengti paro­dą istorinę akimirką, kai iš pagrindų keitėsi Ukraina...

Kalbino Kristina Stančienė

L. Liandzbergio „Žaidimas baigtas" –­ čia

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_2014-01-10_nr._3456_virselis.jpg

2014-01-10 nr. 3456

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai