Astrida Petraitytė. Mažoji Lietuva – kaip ištikęs likimas

b_200_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_dkaunas.jpgDomas Kaunas. Mažosios Lietuvos knygų link: dokumentinio paveldo socialinėje aplinkoje sakytinė ir vaizdinė istorija. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. – 279 p.

Paimta į rankas naujoji Domo Kauno knyga nenustebino nei ne tokia jau dažna mūsų padangėje tematika (juk seniai Profesorių žinome kaip knygių, įsigilinusį į Mažosios Lietuvos raštijos, knygų leidybos istoriją), nei puikia poligrafine kokybe, iliustratyvumu (juk jo autorystei jau priklauso ne vienas dailus, vaizdus leidinys). Tuo labiau, kad leidinio solidumas (dailininkas Alfonsas Žvilius) pritinkamas solidžiam projektui: parengtas, kaip sužinome vos jį atsivertę, pagal Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto vykdomą mokslo temą „Dokumentinių medijų fundamentiniai ir taikomieji tyrimai".

O vis dėlto beskaitant ištiko malonus netikėtumas – nusiteikusi dalykiškam, nors ir ne sausam, bibliofilo tekstui, staiga nuo pirmų sakinių išgirdau asmeninio atsivėrimo gaidas. Na, suprantama, „pikantiškų" epizodų šioje knygoje nėra ko ieškoti – visa kalba sukasi tik apie senųjų mažlietuviškųjų knygų paieškas. Tačiau ją galima pavadinti ir autobiografiniu pasakojimu: autorius patikliai patiki skaitytojui ir „asmenines aplinkybes", kuriomis vyko ši kolekcionieriaus-tyrėjo veikla. Jau įžanginėje knygos dalyje prisipažįstama, kad ji gimusi iš užrašų, prieš kelis dešimtmečius darytų kolūkinių ekspedicijų vakarais – tuomet jaunam dėstytojui vis tekdavę viršininkauti studenčių bibliotekininkių būriui... Nusakant iš įsigyvenimo kilusį susidomėjimą Klaipėdos kraštu ir visa Mažąja Lietuva, autoriui gal ir įmanu būtų išvengti, tarkim, šeiminio gyvenimo detalių, bet šįkart (bent jau man, ne visas Profesoriaus knygas, studijavusiai, – pirmąkart) jų nevengia. Turiu prisipažinti, kad man šie atsivėrimai, nesyk ir su humoru iš privatumo sferos ištraukta detalė (tėvo po mišiose nugirstų Dominus vobiscum pranašystė: Duomė bus vyskups, p. 18) sukūrė intriguojantį, sentimentaliai nuteikiantį memuaristinį lauką – o juk žinome, kad šis žanras yra vienas populiariausių. Tad prof. Kaunas šįkart išties gebėjo nušauti du zuikius –­ mokslinio traktato vertą informaciją pateikti lengvai skaitomos literatūros forma. O ir pasakojama gyva vaizdinga kalba, neretai sukirbinančia dažniau grožinio kūrinio talkininkę – skaitytojo vaizduotę: „Buvo jau tolokas pavakarys, rūškana, oras drėgmės pritvinkęs. Bridau tiesiai per arimą, sunkiai traukdamas kojas iš kone tešla virtusios žemės" (p. 85).

Pats autorius išsako lūkesčius, jog šio jo darbo rezultatas – „trijų siužetų istorinis naratyvas: fiksacinis (1978 m. tekstas), kontrolinis (2011–2013 metais atlikta situacijų ir artefaktų būklės patikra ir liudytojų apklausa) ir vizualizacinis (vaizdų visumos pavertimas loginiu ir orientuotu siužetu)" (p. 7). Savu, skaitytojos, žvilgsniu transformuodama leidinio atramines konstrukcijas, regiu tokią triadą: 1. Autobiografinis pasakojimas (tiesa, lakoniškais štrichais brūkštelimas tik vaikystės ir jaunystės metas, nebeužgriebiant solidaus, „profesoriško" amžiaus – tieji pastarųjų metų patikros duomenys dažniausiai pateikiami išnašose, jau be asmeninių „nukrypimų"); 2. Mažosios Lietuvos raštijos materialūs liudijimai (platesniame istoriniame kontekste); 3. Mažlietuviškojo krašto sovietinės Lietuvos kontekste (koncentruojantis į XX a. 8-ą dešimtmetį) realijų liudijimai.

Galima sakyti, likimo įgeidžiai nulėmė visą Domo Kauno – dar mažojo Domuko, kažin ar palankiai vertinusio vaikystės likimines pervartas –­ profesinį kelią, atsidavimą Mažosios Lietuvos knygai. Taip tyliai krepšteli klaustukas: o jei tėvai nebūtų „išsivaikščioję" kas sau, jei šeimos lizdelis būtų metai iš metų tvirtintas Žemaitijoje?.. Bet nutiko taip, kad mama su mažuoju Domuku persikėlė į Klaipėdos kraštą –­ knygos pasakotojas ir herojus, matyt, tik gerokai vėliau įsisąmonins, kad taip vadinasi šis arealas, į kurį įsirašo kaimai, kuriuose kurtasi (pasakojime išnyra ir patėvis, ir brolis), lankyta tai Ketvergių, tai Agluonėnų aštuonmetė, vėliau Priekulės vidurinė mokykla, kur ir vėliau sugrįžta kaip į tėvų namus atostogoms... Susidūrimas su kitokiu pasauliu, kitokia gyvensena, net ir kalbėsena –­ štai paveikslėliai vadinami bilderukais –­ buvo neišvengiamas: juk ankstyvoji vaikystė prabėgo jau, žinoma, karo pabaigos srautui iššlavus didžiąją vietinių gyventojų dalį, bet – dar iki 7-o dešimtmečio, kai ir likučiai, radusis naujiems tarptautiniams susitarimams, pakilo „repatrijuoti" į Vokietiją. Matyt, ir kitiems (kaip man), bent protarpiais susiduriantiems su profesoriumi Kaunu, žinantiems jo profesinę veiklą ir su ja kone suaugusią knygų (pirmiausia –­­ Mažosios Lietuvos) kolekcionavimo aistrą, bus netikėta patirti, kad šis kelias sąmoningai ir aiškiai nesirinktas jaunystės apsisprendimo kryžkelėje: pirmiausia stota į Kauno politechnikos institutą... Tik pasijutus ne savose rogėse, ieškota kitų vėžių, tada jau sėkmingai atrastos – bibliotekininkystės studijos Vilniaus universitete. Autorius akcentuoja dalyvavimo Studentų mokslinėje draugijoje reikšmę, jos vadovo Vlado Žuko kreipiančią įtaką: juk tuomet ir formavosi mokslinis žvilgsnis į kaimynų namuose regėtas įmantrias knygas... Nieko keisto, kad iš gniūžtės visa sniego lavina randasi: taip ir prasidėjo iki šiandien tebesitęsianti Mažosios Lietuvos leidinių paieška. Mes susipažįstame su, galima sakyti, pirmojo etapo detaliu aprašymu: tai XX amžiaus 8-asis dešimtmetis, studijų metai ir dėstytojavimo Universitete pradžia, pradėjus tikslingai lankyti kaimynus ir pažįstamus, galiausiai užsibrėžta nepraleisti nė vienos gretimų ir tolimesnių kaimų sodybos, tad ir minta – dažniausiai dviračiu, belstasi ir pas nepažįstamus, kalbinta –­ neretai naujakurius stebinant šiuo dėmesiu palėpėje užmestoms niekam nebereikalingoms knygoms. Dar aptiktas vienas kitas ir iš senųjų lietuvininkų, galėjusių dosniau pasidalyti prisiminimais nei iš tėvų ir senelių paveldėtais giesmynais, psalmynais, Biblijomis (beje, neretai tekste aptinkama ir mažąja: „biblija" – matyt, tai laikytina korektūros klaida). Minėtoji vietinių repatriacija, regis, gerokai pagausino kolekcionieriaus neretai ir maišais gaunamas dovanas –­ mat išvykdami negalėję pasiimti didesnio bagažo jie knygų stirtas palikdavo kaimynų palėpėse... Ir tai ne vien solidžios liuteroniškos knygos, primenančios mums šią protestantišką konfesiją tiesiogiai susijus su lietuviškosios raštijos užgimimu ir puoselėjimu – tai ir labiau kasdienos gyvenimui taikyti skaitiniai (kalendoriai ir kt.), ir smulkieji spausdiniai –­ tarkim, konfirmacijos (Įžegnotuvių) blankai ar „burtikės" (atskirų Šv. Rašto sentencijų rinkinys)... Aukų misijoms blankai suteikia progos prisiminti liuteroniškosios misionierystės tolimuose „pagoniškuose" kraštuose tradiciją, susipažinti su ryškiomis asmenybėmis –­ Indijoje misionieriavusiu Kristupu Lokiu ar Afrikoje besidarbavusiu, vietinių pučiamųjų orkestrą subūrusiu Maksu Skvirbliu. O atvirukai, nuotraukos, paliudijantys būtuosius gyvenimus, gentis, papročius! Kuo toliau, tuo labiau autorių, regis, ima dominti įrašai tikybinėse knygose –­ dovanojimo dedikacijos, nuosavybės nuorodos (neretai ir su komišku, šiandienos akimis žvelgiant, persergėjimu nesąžiningiems radėjams pakliūti į peklą) ar ištisomis „šeimos kronikomis": kas kada gimė, mirė... Galiausiai autorius susivokia, jog aprašymo, saugojimo verti ir smulkieji radiniai pačiose knygose: džiovintos gėlytės, lapeliai, pasižymėjimui įdėti saldainių popierėliai ar bilietėliai ir t. t.

„Pagerintos giesmių knygos“ (Karaliaučius, 1897)
„Pagerintos giesmių knygos“ (Karaliaučius, 1897)

Taip mums kartu su pasakotoju keliaujant iš vienos sodybos į kitą susipažįstame su įvairiais personažais –­­ atsikėlėliai dažniausiai tik epizodiškai šmėkšteli (nors netvarkai, su kuria neretai susidurta, nepagailima kritiško žodžio), o keletas vietinių, sužinome, tampa nuolatiniais „informacijos šaltiniais", ir ne tik sausos faktografinės, bet ir, tarkim, būtojo mentaliteto (pavyzdžiui, Marija Kybelkienė iš Priekulės). Prisilietus prie mažlietuviškosios praeities neišvengiamai susirūpinęs žvilgsnis nukrypsta ir į gausias senąsias apleistąsias kaimų kapines: „Man Mažosios Lietuvos kapinės –­ muziejus, archyvas ir rašto saugykla po vienu stogu, kurį atstoja dangaus skliautas." (p. 12)

Per aptiktuosius leidinius, dokumentus autorius mus veda prie istorinių aplinkybių, bendresnio konteksto: štai, tarkim, primenamas spaustuvininkas Jurgis Traušys, kurio spaustuvėje Drukiuose pasirodė 268 knygos lietuvių kalba ir dar kelios vokiškai, ar kunigas Vilius Gaigalaitis, „Prūsijos landtago deputatas, pirmasis lietuvis, apgynęs lietuvių kalbotyros disertaciją ir Karaliaučiaus universitete 1900 m. įgijęs daktaro laipsnį" (p. 100). Arba štai skyrelis „Meijiškės škotai" –­ autorius su mumis dalijasi O'Gilvių giminės pėdsakais...
D. Kaunas, suprantama, pasidžiaugia ir brangiausiais savo radiniais: vienu atveju tai seniausia knyga kolekcijoje (Kiškių kaime surastas, nors ir apgadintas, bet vertingas konvoliutas – bendras dviejų knygų leidimas: „sudarytas iš vertėjų kolektyvo versto Naujo testamento [...] lietuviškai ir vokiškai (1727) ir Karaliaučiaus lietuvių bažnyčios Johanno Reehse's (kitos pavardės formos Raese, Roehse) pagal neskelbtą Jono Bretkūno Biblijos vertimo rankraštį parengto Psaltero Dovido lietuviškai ir vokiškai (1728)" (p. 212), kitu – „[i]švaizdžiausia ir meniškiausia Mažosios Lietuvos knyga Aš bei mano namai norim Viešpačiui šlužyti (Berlynas [1914])" (p. 110) ir pan.

D. Kauno leidinys, suprantama, gausiai iliustruotas. Ir pats senųjų knygų vaizdas – štai ištaigiai oda įrištos, metalo kabėm susegtos – mums liudija gilią protestantiškosios raštijos tradiciją, ir šalia pateikiami autoriaus parašai dažnai įglaudžia papildomą istorinę informaciją, tarkim, parašas po 1-ąja iliustracija: „Senųjų tikybinių knygų įrišai pasižymėjo archajiškumu. Jie masyvūs, sunkūs, nelankstūs. Įrišams naudota tamsiai dažyta, prastai išdirbta oda, mažai ornamentuota, nusagstyta vario gumburais, užsegama dirželiais su metalo sagtimis. Įrišų kokybė ir estetika ėmė gerėti nuo XIX–XX amžių sandūros" (p. 21). Paties autoriaus kelionėse nesiskirta su fotoaparatu, tad galime džiaugtis užfiksuotais ištikimiausių talkininkų atvaizdais.

Ir tarsi privalomi literatūriniu siužetu virtusio gyvenimo rėmai: gaisras, sunaikinęs ilgai kauptą jau gausią senųjų Mažosios Lietuvos knygų kolekciją: specialiai tam įsigytos dvi senovinės spintos, laikytos tėvų namų Kantvainiuose pagalbiniame pastate (laimei, troboje liko mažesnis pačių reikšmingiausių, meniškiausių knygų rinkinys). Jau tik išnašoje lakoniškai pažymima, kad sau duotasis pažadas rinkinį atkurti įvykdytas –­ patį pasakojimą tragiškasis gaisro motyvas ir užbaigia.

„Aš bei mano namai norim Viešpačiui služyti“
„Aš bei mano namai norim Viešpačiui služyti“

 

Komentarai  

 
+2 #1 edita barauskienė 2014-01-20 11:00
Domo Kauno knyga ,,Mažosios Lietuvos knygos link" buvo pristatyta Priekulės miestelio bibliotekoje.Kn yga ir jos autorius buvo priimti ypatingai šiltai, nes veik visi herojai, suguldyti drauge su jų turėtomis knygomis, yra iš Priekulės, Kintų , Agluonėnų apylinkių... Ši knyga liudija, kokie šviesūs ir tikintys buvo šio krašto kaimų žmonės, kurie pirko ir skaitė lietuviškas knygas, tokiu būdu išsaugodami savo kalbą,tikėjimą ir papročius.Jauna m mokslininkui tai puiki dirva. Knyga parašyta su bibliofiliška meile knygai ir jos šeimininkui.Ast rida Petraitytė savo str. aukštame lygyje pristato knygos ,,Mažosios Lietuvos knygos link" autorių, prof. Domą Kauną, jo mokslinio darbo objektą, o tuo pačiu ir knygos herojus. Dėkui abiem - knygos autoriui ir straipsnio autoriui.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_2014-01-10_nr._3456_virselis.jpg

2014-01-10 nr. 3456

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai