Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Elvina Baužaitė. Gyvenimas Paryžiuje ir Vilniuje – koks

b_200_288_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_melnikas.jpg

Melnikas J. PARYŽIAUS DIENORAŠTIS. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Jaroslavas Melnikas – literatūros kritikas, filosofas, ne vienos knygos autorius, sulaukęs pripažinimo ir Lietuvoje, ir užsienyje. 2008 m. gauta Jurgio Kunčino literatūrinė premija, 2009 m. pelnyta pirmoji premija už geriausią metų apsakymą, 2007 m. „Pasaulio pabaiga" ir 2009 m. „Tolima erdvė" įtrauktos į Metų knygos penketukus, 2011 m. „Kelias į rojų" Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto buvo paskelbtas tarp dvylikos kūrybiškiausių 2010 m. knygų. Tais pačiais metais kūrinys nominuotas Europos literatūrinei premijai (Le prix du livre européen). 2012 m. geriausi tekstai iš „Rojalio kambario" ir „Pasaulio pabaigos" spausdinti rinkinyje ukrainiečių kalba „Skambink man, kalbėk su manimi", kuris sulaukė teigiamų vertinimų ir buvo nominuotas 2012 m. Metų knygai Ukrainoje.

Knyga „Paryžiaus dienoraštis" –­­ eseistinio pobūdžio straipsnių rinkinys. Autoriaus žodžiais, tai kūrinys apie Paryžių ir prancūzų sielą, o drauge ir tam tikras išgyvenimo Lietuvoje vadovėlis. Rašytojas prisipažįsta šią knygą parašęs dėl to, kad labai myli, brangina Lietuvą ir nori ją matyti visiškai vakarietišką, nori didžiuotis tuo, kad čia gyvena.

„Paryžiaus dienoraštį" sudaro trys dalys: „I. Iš prancūzų mokytis mylėti save (2009)", „II. Prancūziškos laimės įminimas (2011)" ir „III. Paryžiaus magijos paslaptys (2012)". Kaip matyti iš pavadinimuose nurodytų datų, jose pateikiami dvidešimt devyni skirtingu laiku rašyti straipsniai, kuriuose apimama plati temų paletė – nuo kainų Paryžiaus parduotuvėse ir jų atidaus lyginimo su esančiomis Lietuvoje iki bendravimo kultūros ypatybių ar garsų, šviesų žemėlapių miestui teikiamų privalumų. Dalydamasis asmenine patirtimi, subjektyviais pastebėjimais, įžvalgomis, J. Melnikas, kaip pats prisipažįsta pratarmėje, gyvendamas tarp Lietuvos ir Prancūzijos, stengiasi atrasti būdus, kaip suteikti Vilniui Pary­žiaus žavesio, daugiau vakarietiškumo ir Lietuvą praturtinti Prancūzijos privalumais, laimėjimais. Be to, autorius nori paveikti lietuvius: pakeisdamas mąstymą paversti juos laimingais žmonėmis.

Sklandžia, gan glausta kalba, į kurią įpinta prancūziškų žodžių, pvz., boulangerie (duonos parduotuvėlė, kepyklėlė), bonne journée (geros dienos), rašytojas pasakoja apie prancūzų mentalitetą, jų savitumą atskleidžia pateikdamas iliustruojančias situacijas. Viena tokių – apie ponią (knygoje papras­tai vartojami prancūziški kreipiniai –­ madam, mesjė, tiesa, vyrus dažniau įvardija lietuviškai), kuri, būdama nepatenkinta padavėjo elgesiu, numetė žemėn meniu ir iškart sulaukė malonaus aptarnavimo. Trumpą pasakojimą keičia įžvalgos, atskleidžiančios elgsenos priežastis ir padarinius: „(...) aš mėginu įsivaizduoti panašų atvejį Vilniuje. Ne, tokie dalykai neįmanomi. Čia nėra tokio elgsenos kodo kaip Paryžiuje. Paryžiuje viskas vaidyba, viskas užmaskuota, viskas migla. (...) Kai prancūzą kas nors žeidžia, jis tampa pabrėžtinai mandagus: jei jūs ką ne taip padarėte, užgavote jį, būkite tikri, prancūzas ims be perstojo jus vadinti ponu." (p. 35).

Autoriaus pastabumas ir įžvalga leidžia išvysti reikšmingą, nors iš pirmo žvilgsnio, rodos, niekuo neypatingą, elgsenos, gyvenimo būdo detalę ir kontrastų principu išryškinti prancūziškos ir lietuviškos pasaulėjautos, kultūrinių pamatų, veikiančių elgesio modelių skirtybes. Būtent smulkmenos, taip mano J. Melnikas, ir sukuria kerintį Prancūzijos žavesį.

Vertas dėmesio gyvensenos paprastumo ypatybės aptarimas: „Pasikvietę aperityvui prancūzai dažnai vaišina žaliomis pjaustytomis morkomis, brokoliniais kopūstais... Jokių sūrių, riešutų, bulvių traškučių. Mūsuose tokį šeimininką palaikytų šykštuoliu. Prancūzijoje krimsti morką, kaip triušiui, – prabanga" (p. 43). Taiklus, vaizdingas palyginimas kelia šypseną ir verčia prisiminti, jog genialumas slypi paprastume.

Nors knyga persunkta asmeniškumo, visa pateikiama iš pasakotojo pozicijos, tačiau neretai J. Melnikas nesiima spręsti, vertinti: „Štai kokia ji, Prancūzija. Ar norėtumėte gyventi tokioje šalyje, spręsti jums. (...) Pary­žiuje spaudos kioske vokai neparduodami. Nepatogu? Jūsų bėdos. O ir pašto ženklo spaudos kioske nusipirkti negali. Būtinai ieškok pašto. Aš nenoriu nei girti, nei peikti Prancūzijos – noriu parodyti ją tokią, kokia ji yra." (p. 37–38).

J. Melnikas griauna mitus apie lietuvių skurdą, lygindamas prekių kainas, žmonių uždarbio Prancūzijoje ir Lietuvoje santykį. Pateikiami faktai rodo, jog didelio skirtumo nėra. Vėlgi viską lemia detalės – Prancūzijoje yra parduotuvės turtingiesiems, viduriniajai klasei ir vargšams, tačiau, kaip pažymi autorius, specialiose parduotuvėse emigrantams, neturtingiesiems pigesnė tik prancūziška produkcija, be to, jose trūksta tvarkos, švaros. Anot eseisto, Lietuvos vargšai galėtų pavydėti Prancūzijos socialinės apsaugos sistemos, kuri padėjo išgyventi prasidėjus krizei. Kaip teigiama, Prancūzija leidžia neturtingiems gyvetojų sluoksniams gyventi, o Lietuvoje nepaliekama sąlygų oriai būčiai –­­ vargšas negali gerti kavos kavinėje, nusipirkti knygų ar šokolado, priešingai negu neturtingas prancūzas. Tokią sistemą rašytojas metaforiškai pavadina oro pagalve. Visgi vargšai ir Prancūzijoje vargšai, o ypač nepavydėtina yra neturtingo, dažniausiai juodosios rasės jaunimo, paprastai gyvenančio savotiškuose getuose, neturinčio galimybių gauti normalų darbą ir įsilieti į socialią visuomenės terpę, padėtis. Taigi knygoje atvirai kalbama ir apie problemas, kurių esama gana nemenkų. Šiek tiek pasigestina informacijos šaltinių nuorodų, kurios sustiprintų autoriaus autoritetą ir neleistų abejoti faktų tikrumu, pvz.: „Labiausiai nukentėjo turtingieji: iš jų atėmė pusę pajamų, kad išdalintų vargšams (progresinis mokestis), 3 proc. pačių turtingiausių prancūzų užtikrina 55 proc. šalies biudžeto" (p. 40).

O štai dauguma Lietuvoje vešančių ydų, J. Melniko nuomone, yra sovietmečio palikimas, tačiau kalbėdamas apie šventišką atmosferą Paryžiuje, kur parkuose, vadinamuose sodais, groja gyva muzika, vyksta šokiai, publicistas prisimena, jog kažko panašaus būta ir sovietinėje Lietuvoje: „Kas gyveno tais laikais, prisimena žvalius maršus, skambėjusius iš visų pusių (...). Parkuose taip pat buvo estrados, ir ten savaitgaliais grodavo vietinis orkestras –­ ir žmonės šokdavo (...)... Kur (ir kodėl?) dingo tos estrados ir ta nuostabi (ne sovietinė, o bendražmogiška) tradicija?" (p. 137).

Kritikos, ironiško žvilgsnio sulaukia ne tik Lietuvos valdžia, bet ir paprasti gyventojai ar netgi autoriaus pažįstami. Straipsnyje „Prancūziškas mano namai – mano tvirtovė ir lietuviškas „bendrabutis"" narstomas prancūzų ir lietuvių privatumo suvokimas. Lygindamas namų ir asmeninės informacijos apsaugos sis­temas, būdus, J. Melnikas pastebi didžiulį kontrastą. Prancūzai brangina privatumą, todėl į jų namus patekti gali tik laukiami žmonės, o privatūs telefono numeriai, elektroninio pašto adresai neviešinami elektroninėje erdvėje ir, juo labiau, ten neegzistuoja telefonų knygos, anot autoriaus: „Jei kas drįstų išleisti tokį informacinį leidinį –­ jį užtampytų po teismus už neleistiną asmeninės informacijos paviešinimą." (p. 96). O Lietuvoje visiškai priešinga situacija, negana to, lietuviai netgi nenori nieko keisti, kad būtų saugesni. Tai byloja straipsnio ištrauka – iškalbinga J. Melniko pažįstamos frazė: „Tie prancūzai tiesiog nenormalūs, persigandę. Aš nenorėčiau gyventi tokiame name –­­­­ jausčiausi kaip kalėjime", –­ taip moteris reagavo į trigubą prancūzų namų apsaugos barjerą (p. 96). Ryškindamas kontrastą, autorius vaizdžiai nupasakoja lietuvės gyvenamą aplinką ir ją susieja su moters būdo ypatybėmis: „Ar žinote, kur ji gyvena Vilniuje? Laiptinėje, kurios laukujėse duryse nėra nė spynos su paprasčiausiu kodu: tenai užeina kas nori. Kartais ten dvokia šlapimu, o neseniai (...) pastebėjau ant žemės besimėtančius panaudotus švirkštus. Belieka pridurti, kad mano pažįstama labai nervingas, neharmoningas žmogus." (p. 96).

Straipsniai-skyreliai gana dažnai baigiami teiginiu-išvada, kad galbūt išryškintas elgsenos skirtumas ir yra mus nuo prancūzų skirianti ypatybė. Pavyzdžiui, trumputis nutikimas kavinėje, kur pusryčiavusi mergina nutarė nebegerti nusipirktos, tačiau dar net neragautos kavos, ir tiesiog priėjusi pasiūlė ją išgerti prie gretimo stalelio sėdinčiam pasakotojui. Šis padėkojo ir gerdamas merginos kavą pamėgino įsivaizduoti ką nors panašaus Vilniuje, deja, nepavyko. Rodos, paprastas malonus poelgis, bet nestebina Prancūzijoje ir yra beveik visiškai neįmanomas Lietuvoje.

Kaip jau minėjau, anot autoriaus, tai knyga apie Prancūzijos sielą, bet rašytojas daugiausia dėmesio skiria materialinei padėčiai ir kultūrinei, rasinei, lytinei diskriminacijai / tolerancijai aptarti. Vis dėlto, norint atskleisti sielą, tautinę dvasią, reikėtų daugiau paliesti kultūros – teatro, kino, koncertų, spaudos, sporto – sritį; apžvelgti mitybos, aprangos, laisvalaikio leidimo ypatybes, kurios sudaro tautinį, kultūrinį identitetą. Vienas iš, ko gero, labiausiai prancūzišką mentalitetą atskleidžiančių straipsnių, –­ „Gentillesse, arba savigarbos paslaptis", kur aktualizuojamas žmogiškasis orumas, kuris, autoriaus manymu, atsispindi, rodos, menkoje detalėje –­ kreipinyje ponia, pone: „Prancūzai taip priprato, kad juos dvidešimt (...) kartų per dieną pavadina ponia arba ponu, kad jie tokie ir jaučiasi. (...) Vadina dėl to, kad jei to nedarysi – pas tave į kavinę prancūzai nevaikščios ir tu bankrutuosi. (...) Lietuvoje vis tiek vaikščios! Tai kokia prasmė jus vadinti ponu? Esate niekas. Bet bėda ta, jog lietuvius tai užgauna –­ kad jie niekas, tačiau jie nesupranta, kur slypi to pojūčio paslaptis. (...) Čia, Paryžiuje, iš kur rašau, net gaunantys minimalų atlyginimą, net gyvenantys iš pašalpos (...) turi visus šansus pasijusti ponu. Nes su juo taip elgiamasi! Nes jame mato poną! (...) Kas nemoka susikurti atmosferos, kurioje žmogaus savigarba tampa didžiausia vertybe, tas neturi skųstis, kad jo kaimyną ir jį patį kankina menkumo kompleksas." (p. 90–91).

Vienas iš reikšmingų akcentų –­ gausybė nespalvotų iškalbingų nuotraukų, puikiai perteikiančių prancūzišką dvasią, tiesiog alsuojančių autoriaus minėtu Prancūzijos žavesiu. Jos ne tik papildo tekstą, bet neretai netgi daugiau už jį pasako.

„Paryžiaus dienoraštis" – turtinga tiek vaizdiniu, tiek kalbiniu aspektu knyga, tai patvirtina ši ištrauka: „Pary­žius – tai milžinas, vilkįs stilingą kostiumą ir stulbinantis savo laikysena, madinga išvaizda, visuomet šventiškai nusiteikęs. Jis visada jaunas, tas Paryžius. Matome jo gražų veidą ir žavimės. O kas ten po drabužiais, jo organizmo viduje, mūsų nedomina" (p. 121). J. Melniko kūrinį pravartu skaityti kiekvienam, ketinančiam vykti į Paryžių, tai objektyvus vadovas. Knyga kiek nuvilia tikrą frankofilą, nes joje dominuoja racionalumas, o Paryžiaus dvasia vos paliečiama. Norėtųsi tikėti, kad autorius pratęs šį dienoraštį ir leis skaitytojui ne tik paliesti, bet ir persismelkti prancūzišku šarmu.

Komentarai  

 
#7 Skaitytoja 2015-01-27 10:36
Puiki recenzija. Knyga - taip pat.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#6 Noė Kan 2014-01-22 17:11
Simuliakrai suveikė...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#5 kan Noe 2014-01-22 16:18
Rasiau pastaba po A. Siusos Simuliakrais. Kaip komentaras atsidure cia, galva neisnesa...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #4 Noė Kan 2014-01-21 08:59
Kur tas Petras, nematau?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #3 Jolanta 2014-01-20 14:07
Labai įdomiai parašyta knygos recenzija. Todėl manau, kad knyga yra įdomi. Būtinai perskaitysiu ją.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#2 Ieva 2014-01-18 20:11
O man labai nepatiko knyga. Joje yra ir daug netikslumu, kurie irodo, kad autorius vis tik nelabai pazista Prancuzija ir kasdieni jos gyvenima. Na o kai kurie lyginimai Lietuvos su Paryzium yra tiesiog juokingi. Vis tik svarbiausias minusas autoriui yra tai, kad jis absoliuciai neturi humoro jausmo... deja. Na o paskutine pastabele tokia - Paryzius tai ne Prancuzija, tai atskira salis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 kan 2014-01-18 14:55
Padejau Petrui minusa, nes jis - apsimetelis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_2014-01-10_nr._3456_virselis.jpg

2014-01-10 nr. 3456

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai