Giedrė Matulaitytė-Stundžienė. Alegorinė Ka­zimiero Bilskaus odisėja

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_girdzijauskas.jpg

Girdzijauskas V. DANGUJE KITAIP. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Septyniolika skyrių, išdėstytų beveik penkiuose šimtuose puslapių – nemenkas iššūkis šiandieniam skaitytojui, pratusiam prie kur kas sparčiau suvartojamos produkcijos. Kita vertus, įrašas knygos gale byloja, jog „rašytojas praskleidžia pažeidžiamas teisingumo utopijas ir galingus melo, išdavystės, prievartos mechanizmus, groteskiškai transformuoja dabarties medžiagą". Susipažinus su grandioziniais autoriaus užmojais, apimties kvestionavimą kol kas galima atidėti bei pasinerti į šiek tiek siurrealistinį, šiek tiek istorinį, o labiausiai –­ alegorinį pasakojimą, vedžiojantį skaitytoją klaidžiais istorijos ir žmogaus sąmonės labirintais.

Romaną atidaro prologas, pavadintas „Vietoj prologo". Mėgstantiems praleisti tokio tipo įžangas šįkart vertėtų susilaikyti: ši dalis ne tik bendrai atspindi viso kūrinio kalbėjimo stilių (ironija, dažnas reikšmės perkėlimas), bet ir nubrėžia idėjinę-vertybinę romano trajektoriją: pompastiškas, beveik narciziškas filosofavimas egzistencinėmis temomis, bendri pasvarstymai, pereinantys į eseistinę, jau aktualizuotą realybės refleksiją. Čia fiksuotina ir viena svarbiausių figūrų, galinčių atkoduoti gilumines kūrinio reikšmes: garbiojo Don Kichoto, kurio bruožais tam tikrais etapais pasižymės pagrindinis romano veikėjas, ginklanešys.

Pagrindinė siužeto linija sutampa su veikėjo Kazimiero Bilskaus perėjimais iš vienos erdvės į kitą. Pozavimas studentams dailės institute, tremtis Sibire, atsiskyrėliškas gyvenimas namelyje miške, darbas sostinėje prisidedant prie rezistencinio judėjimo, kelionė į dangų ir kt. –­ situacijos, kurių pats veikėjas nesirenka, o yra į jas tarytum įmetamas. Kiekvienoje iš minėtųjų erdvių veikėjas nepraranda modelio-objekto pozicijos, t. y. visuomet atsiduria dėmesio centre, visuomet atlieka kokį nors vaidmenį: suvedžiotojo, išmintingo senolio, biurokrato...

Kazimieras Bilskus iš pradžių pasirodo kaip modelis, pozuojantis studentams Dailiųjų menų institute. Anot instituto profesoriaus, tai harmoningų proporcijų objektas, atitinkantis antikinius grožio kanonus ne tik kūnu, bet ir protu, nepraradęs „nei fizinės, nei dvasinės darnos", išlaikęs „gamtinę harmoniją". Kaip paaiškėja vėliau, tai tik dar viena Bilskaus kaukė, tačiau kaip tik šis epizodas paaiškina fizinį ir dvasinį veikėjo sunykimą antrojoje romano pusėje: nesugebėdamas prisitaikyti prie naujų sąlygų ir perprasti žiaurios bei visokeriopai nuviliančios naujai sukurtos valstybės –­­ Palemonijos karalystės – logikos, laisvės ir tiesos, iliuzionistas yra pasmerktas pražūčiai.

Romane svarbus visapusiškai plėtojamas rezistencijos motyvas. Nors veikėją nedvejojant būtų galima pavadinti savotišku hipiu, gebančiu egzistuoti šalia sistemos savo susikurtame pasaulyje, kuriame viešpatauja meilė ir taika, vyraujantis režimas vis randa būdų su juo susidoroti. Kazimieras Bilskus dukart ištremiamas į Sibiro glūdumas, o keičiantis santvarkai prieš savo valią įtraukiamas į visuotinį pasipriešinimo judėjimą. Būtent iš rezistencijos paradokso gimsta veikėjo tragedija: kiekvienas jo veiksmas, pasakojimas ir netgi mintis nenoromis įtraukia jį į politiką, į kurią jis veltis nenori ir nesiekia: lietuviškų leidinių knygnešyste okupacijos laikotarpiu užsiima vien tam, kad pasirodytų išprusęs ir išskirtinis, apie savo dalyvavimą sukilimuose giriasi tam, kad pritrauktų klausytojų, o realių veiksmų imtis net neketina. Viduje Kazimieras Bilskus išlieka rezistentas viskam: jam nepriimtina nei buvusi, nei naujoji santvarka, nes nei viena, nei kita negarantuoja individo laisvės ir absoliutaus teisingumo.

Per idealistą veikėją Kazimierą Bilskų politinės realybės refleksija reiškiasi kaip abstrakti bet kokių valdžios struktūrų baimė. Laisvos prigimties žmogus įmetamas į pasaulį, kuriame viešpatauja sistema, iš kurios neįmanoma ištrūkti. Priešišką subjektui aplinką reprezentuoja kafkiški biurų labirintai, ciniški, siaurapročiai ir savanaudžiai valdžios atstovai bei jų vartojamas žodynas. Kitaip tariant, veikėjui galima diagnozuoti paskutinės stadijos biuro­kratofobiją: atvykęs į sostinę, Kazimieras Bilskus praranda erdvės pojūtį ir blaškosi tarsi J. Biliūno Juozapota, o susidūręs su valdžios institucijomis pasijunta kaip absurdiškame sapne ar netgi palaiko save literatūros kūrinio herojumi.

Kazimieras Bilskus – komplikuota ir nuolat kintanti, chameleoniškai prie aplinkos prisitaikanti figūra. Išspręsti donkichotiškojo Kazimiero lygtį galima bandant prisiminti po įvairias mokslo įstaigas besiblaškantį ir harmoniją gamtoje atrandantį Vaižganto Napalį, mergišių Don Žuaną bei aukščiausios prabos pagyrūną Baroną Miunhauzeną. Šifruojant Kazimiero Bilskaus figūrą nereikia pamiršti ir L. Carrollio Alisos bei M. Martinaičio Kukučio: herojus dažnai klajoja po svetimą erdvę jos neįsisavindamas, neperprasdamas jos logikos ir galiausiai panirdamas į keisčiausias dvasines būsenas, kada tarytum Orfėjas kerta žemiškąją sferą ir pereina į anapusybės erdves.

Nesunku suprasti, kad Palemonijos karalystės, kurios era ateina nuvertus senąją valdžią, prototipas –­­ naujai atkurta Lietuvos Respublika, išsilaisvinusi iš vienos sąjungos ir patekusi tiesiai į naujos, anot romano herojų, ne ką geresnės, nasrus. Politikavimas romane ES kritikavimu neapsiriboja. Nepaisant to, kurio veikėjo lūpomis kalbama, reiškiamas besąlygiškas nusivylimas atkurtąja karalyste („niekas nepakeista, niekas nepanaikinta, tik apdaras išsivertė, o anoji velniava sugrįžo"; „Pasikeitė retorika, šūkiai, pavadinimai, formos, o esmė liko ta." (p. 413). Galiausiai padedamas lygybės ženklas tarp SSRS, JAV ir PAR. Šis sugretinimas, kaip ir kai kurie kiti eseistiniai nukrypimai, įsiterpiantys į veiksmą, gali būti suvoktas nebent mėginant remtis vidine kūrinio logika.

„Danguje kitaip" greičiausiai galima laikyti alegoriniu romanu, mat pastarajame apie istorinius įvykius ar kultūros veikėjus kalbama iškraipant (užkoduojant) pavardes, komplikuotai pateikiant faktinę informaciją. Savaime suprantama, iškyla klausimas, koks yra tokio kalbėjimo tikslas. Kalbėjimas alegorijomis šiuo atveju pasitarnauja tam pačiam tikslui, kaip ir Vakarų politikos kritika: nors cenzūros pavojaus nebėra jau gerus du dešimtmečius, pasakotojas tarytum baiminasi, jog neužkoduotą žodį sutraiškys dabartinio režimo represinės mašinos krumpliaračiai. Taip sukuriama įtampa, skaitytojas tarytum įtraukiamas į tam tikrą sąmoks­lą su pasakotoju.

Kalbėjimo tonas romane nenoromis nukelia į lietuvių literatūros klasikų laikus. Skaitymą apsunkina grubios konstrukcijos, šių laikų akimis žvelgiant, ne visai lankstus kalbos vartojimas, pompastiškų frazių, žinomiausių lotyniškų citatų gausa, ne itin aiškiai artikuliuotas filosofavimas egzistencinėmis temomis. Neužbaigtumo įspūdį sukuria ir akivaizdūs pasikartojimai ne tik minties, bet ir žodyno lygmeniu („Ypač įspūdingai atrodė velionis (...) Velionės vaizdas dar įspūdingesnis" (p. 376), „triumfuos tiesa ir teisingumas, nes viskas bus grindžiama (...) teisingumu" (p. 141); „žvilgsnis ugningas, uždegantis" (p. 179). Atsižvelgiant į minties koncentracijos stygių ir pasikartojimų gausą norisi grįžti prie romano apimties klausimo: panašu, jog ji išsiplėtė būtent dėl daugžodžiavimo. Į pastarąjį įeitų ne tik minėtieji pasikartojimai, bet ir tam tikri epizodai (išplėtoti prisiminimai, itin išsamūs kai kurių veikėjų ir erdvių aprašymai), kurių reikšmė bendram pasakojimo stuburui taip ir lieka neaiški.

Bandant mąstyti apie potencialų „Danguje kitaip" skaitytoją, didesnių sunkumų tarsi neiškyla. Žvelgiant jauno skaitytojo akimis, nesunku pasijusti, lyg paskutinę naktį prieš atsiskaitymą skaitytum kūrinį iš privalomosios literatūros sąrašo. Senosios mokyklos kalbėjimas, sovietmečio aktualizavimas, didaktiški pasvarstymai apie žmogų, meną ir žydrąją planetą patys savaime nėra kritikuotini, tačiau jaunam žmogui greičiausiai pasirodys beviltiškai nuobodūs. O štai vyresnioji skaitytojų karta romaną gali perskaityti su įkvėpimu ir empatija: juk romane iš naujo aktualizuojama tai, apie ką nebuvo galima kalbėti ištisus dešimtmečius.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_2014-01-10_nr._3456_virselis.jpg

2014-01-10 nr. 3456

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai