Apie M. Ivaškevičiaus ir M. Karbauskio „Kantą“

plakatas.jpg

Maskvos V. Majakovskio dramos teatras, pjesės autorius – M. Ivaškevičius, režisierius – M. Karbauskis, spektaklio premjera – 2013, gruodis.

„Karbauskis šįkart paėmė savo tėvynainio, jauno, bet jau garsaus lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Kantas". Didžiojo vokiečių filosofo figūra, žinoma, jau buvo patraukusi scenos meistrus – austrų rašytojo Thomo Bernhardo pjesę yra puikiai pastatęs lenkas Krystianas Lupa. Ivaškevičiaus pjesė – visai kitokia. Tie, kas ją skaitė (šitokių yra mažai, tekstas yra saugomas po septyniais užraktais, kad informacija nenutekėtų), teigia, kad naujame kūrinyje suderinti klasikinės komedijos, kostiuminės-istorinės dramos ir šiuolaikinės intelektualinės pjesės bruožai. Veiksmas vyksta prieš 200 metų provincijos mieste Kenigsberge, garsaus filosofo svetainėje, –­ Kantas su svečiais pamažu, kaip įpratęs, pietauja, bet pasirodžiusi jo tariama dukterėčia sudrumsčia įvykių tėkmę. Bandymai įspėti, kas ji tokia, pietaujančius stumia į filosofinę tankmę, į samprotavimus apie viso, kas gyva, esmę, apie tolimą žmonijos ateitį".

Roman Dolžanskij. „Kommersant"

„Tokių prinokusių ir skanių spektaklių (ne tik perkeltine, bet ir gast­ronomine prasme) labai trūksta mask­vietiško teatro erdvėje. Tai tikras delikatesas su puikiai dirbančiais aktoriais.

Delikatesas taip pavadintas dar ir todėl, kad jis ne kiekvienam tinka. „Kantas" – prabangus valgis, apskaičiuotas trims su puse valandos. Spektaklyje permaišyta viskas, ir filosofas I. Kantas, studentų filologų naktinis košmaras, apsireiškia prieš mus visai žmogišku, mielu pavidalu. Nemanykite, kad jus ims spausti su „Grynojo proto kritika". Abejoju, ar visa kūrybinė grupė perskaitė šitą fundamentalų filosofo veikalą – gal tik pats Ivaškevičius. Ir tai yra pirmoji Karbauskio apgavystė.

Antroji apgavystė – sceninė erdvė (S. Barchinas). Studentiškos auditorijos modelis (viduryje – pietų stalas, aplink, skirtingame aukštyje, sėdi žiūrovai) užsimena, kad meist­ras tuoj atsistos centre ir pradės paskaitą. Ogi ne. Jis valgys sriubą ir menkę, ieškos būdo, kaip mandagiai atsikratyti nekviesto svečio, ir apie „Grynąjį protą" mums paaiškins kiti personažai: tai atsitinka tuomet, kai „protas kritikuojamas grynai".
Trečia apgaulė – solidūs aktorių kostiumai, perukai ir surdutai, pranašaujantys, kad pamatysim rimtą istorinę dramą. Tačiau ne – pasirodo, tai gryna komedija, lengva ir protinga, finale virstanti absurdo komedija. (...)
Spektaklio eigoje laikas su personažais elgiasi taip, kaip jam norisi. Nors ir patys personažai sugeba pasukti laiko rodykles ar stalą. Vientisas siužetas egzistuoja, tačiau pastatymas vertingas būtent savo mozaikine sandara. Kiek daug jos viduje miniatiūrinių įsimintinų epizodėlių, vietoj ar ne vietoj papasakotų anekdotų, fontaninių replikų! Yra ir filosofijos –­ bet labai komiškos ir labai absurdiškos. Yra „gardžių" temų bei replikų: „Uodega, tiktai jinai priekyje! – O kur gi moralė? – Kur juokas, ten ir moralė."

Spektaklis iš tiesų labai ilgas. Per tą laiką žiūrovas spėja nusivilti savo mėginimais atrasti aiškius priežastinius įvykių ryšius – ir persiima savita režisieriaus kalbėsena, pabaigoje kvatodamas jau iš kiekvienos frazės".

Vera Kopylova. Ria.ru

b_600_333_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_kantas.jpg

„Tai, kaip Kantą vaidina Filipovas, norisi degustuoti lėtai ir atidžiai, kaip jis pats – baltąjį vyną. Filosofas ir komediantas vienu kartu, jis su pasimėgavimu išbando subtilios intelektualinės dramos žanrą. Jam antrina svečiai ir pirmiausia pamoks­lininkas Šulcas (I. Kostolevskis), mišias tiesiog išniūniuojantis: „Viešpatie-Viešpatie...". Solidūs pietūs palaipsniui slysta į kažkokias keroliškas kreivų veidrodžių erdves, stalas – lyg spiritizmo seanse –­ sukasi ir pasistoja, poilsio kambarys, nekeisdamas dislokacijos, tampa tai užsnigtu Kenigsbergu, tai visa Prūsija, tai apskritai vieta be pavadinimo. Siužetas vis labiau primena siurrealistinį sapną, kai į jį staiga įsibrauna kažkokios šekspyriškos liuteronės-pietistės, ieškančios tarno Martyno pavogto gaidžio... Visa puota purpuriniame šešiakampyje sukurta, rodos, tik tam, kad mes netikėtai aštriai pajustume neišsekusį virtuoziško žodžio ir virtuoziškos vaidybos meną."

Aliona Karasj. „Rossijskaja gazeta"

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_kant4.jpg

„Kadangi filosofinės materijos prie stalo kategoriškai uždraustos, visi čia užsiėmę niekais, durniaus voliojimu. Matuojama sriubos temperatūra, supamasi ant kėdžių, tauškiama, kas užeina ant liežuvio. Sunkus „Grynojo proto kritikos" foliantas, kuris be reikalo voliojasi ant stalo, reikalingas nebent tam, kad juo galima pliaukštelėti per musę. Jo niekas neįveikė, išskyrus patį autorių, bet ir tas iš aplinkinių susilaukia tik ironiškų replikų. Vis dėlto – nori jie ar nenori – visos šitos aukštos ir nesuprantamos materijos, nesuvokiami reiškiniai yra tarsi persmelkę orą, kuriuo tenka čionai kvėpuoti. Ir retkarčiais ima ir atsitinka nepaaiškinamos materializacijos. (...)

Dabartiniame „Kante" iš tiesų daug „pirmojo plano", juokingo, tačiau artėjant finalui įgrystančio kaip kasdienė sriuba. Dviejų vienuolių, Frederikos-Rebekos (V. Panfilova) ir Anos-Reginos (S. Nemoliajeva), pasirodymas laikinai gelbėja situaciją. O epizodas su paleistais pagyvenusios vienuolės, pasiduodančios instinktyviam kūno šauksmui, plaukais suvirpina žiūrovo širdį. Tačiau toliau viskas vėl sukasi ratu, kas truputį, po teisybei, vargina. Prisimeni vieną iš ankstyvųjų Karbauskio spektaklių „Tabakerkoje" (O. Tabakovo teatras –­ vert. past.), kuris vadinosi „Ilgi kalėdiniai pietūs" – ten irgi buvo panaudota „užstalė" su realybės deformacija, anuomet suskambusi čechoviškai: žmonės pietauja, o jų likimai dūžta ir vėl susilipdo. Čia tokių gilumų, „simbolinių" užuominų nėra. Situacijos centru tampa aktorius, režisierius pasislepia jo šešėlyje. Tai taip pat neblogai, tuo labiau kad aktoriniai darbai labai geri. Gali būti, kad vėliau, kai spektaklis sukaups daugiau jėgų, antrasis, ne mažiau svarbus planas, taps labiau pastebimas ir apčiuopiamas".

Irina Alpatova. „Teatral"

Vertė Jūratė Visockaitė

„Kantas“. Nuotraukos iš Maskvos V. Majakovskio dramos teatro archyvo
„Kantas“. Nuotraukos iš Maskvos V. Majakovskio dramos teatro archyvo

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_2014-01-10_nr._3456_virselis.jpg

2014-01-10 nr. 3456

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai