Justė Razbadauskytė. „Teisingas vyras, ne pagal šio pasaulio madą“

Jeigu Kristijoną Donelaitį reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, aš nedvejodama pasakyčiau, kad jis yra vienas madingiausių visų laikų Lietuvos vyrų. Ne savo išvaizda ar apranga, bet asmenybės išskirtinumu, kuris jį padaro tik dar madingesnį – juk šį didį poetą lietuviai minėjo jau tada, XVIII amžiuje. O dabar linksniuojamą Kristijono Donelaičio vardą išgirsime net tarp tipinių ir nuolatos naujausių madų besivaikančių šių laikų septyniolikmečių. Tačiau galbūt ne tokiu aspektu, kokiu šį ar kitą tiek daug Lietuvai nusipelniusį žmogų reikėtų minėti – dabartiniams paaugliams tai viso labo „saulelė", kuri atkopdama į jų pažymių knygeles budina suaugusiųjų „svietą" pranešdama, kad jų atžala turi rimtų prob­lemų su atmintimi ir nesugeba įsiminti net poros „Metų" eilučių.

Tačiau kitados ir Kristijonas Donelaitis buvo septyniolikos. Turėjo savų siekių, norų ir taip pat vaikėsi madų. Tačiau jo supratimas apie jas buvo kiek kitoks: buvimą madingu jis suprato kaip buvimą reikalingu ir naudingu. O tam, jo manymu, reikėjo mokytis – daug, dažnai ir visais įmanomais būdais. Juk dabartiniai septyniolikmečiai tokių metų artėja prie vidurinės baigimo, o štai Donelaitis – tik į ją įžengė. Ir labai gali būti, kad ir didžiajam poetui vidurinė nekėlė mielesnių prisiminimų. Tik, kitaip nei šiuolaikinį jaunimą, jį liūdino ne mokslų kiekis, o tai, kad būdamas mokyklos suole, turėjo dar ir uždarbiauti. Retkarčiais – net išmaldos prašyti. Tačiau net tokie sunkumai jo nesulaikė nuo svarbiausio troškimo – išsimokslinti. Ir to Donelaitis siekė ne dėl geresnių darbo perspektyvų (kurių iš aukštojo mokslo mes tikimės šiandien), o dėl to, kad taptų išmintingesnis žmogus ir vestų į išmintį visą tuometę lietuvių tautą.

Poeto madingumas pasireiškė ir muzikoje. Šiais laikais beveik kiekvienas septyniolikmetis yra lankęs muzikos mokyklą, moka groti gitara ar skambinti pianinu, o jei pačiam atlikti kūrinius – ne prie širdies, tam, kad išliktų madingas, jis visada turės mylimiausią dainininką ar grupę, kuri tokį muzikinį stygių patenkins. Tačiau ar daug šiųdienos jaunuolių ne tik patys kuria ir atlieka muziką, bet ir sugeba konstruoti muzikos instrumentus? Vargu ar rastume nors tris visame pasaulyje. O štai Donelaitis gebėjo. Ir kas žino: jei tuomečiai įstatymai vargšams nebūtų suteikę galimybės mokytis tik Teologijos fakultete, galbūt šiandien Donelaičio pavardę mes žinotume ne kaip garsaus poeto bei dvasininko, bet kaip kompozitoriaus, sukūrusio kitokią, nei esame įpratę, „Metų" versiją.

Iš Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus g. 39, Vilnius) iki vasario 15 d. veiksiančios parodos „Jau saulelė vėl atkopdama“, skirtos Kristijono Donelaičio 300-sioms gimimo metinėms
Iš Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus g. 39, Vilnius) iki vasario 15 d. veiksiančios parodos „Jau saulelė vėl atkopdama“, skirtos Kristijono Donelaičio 300-sioms gimimo metinėms

O galėjo būti ir taip, kad Donelaičio pavardės šiandien net netartume kaip vienos madingiausių –­ juk jis gebėjo ir ūkyje tvarkytis (nors to, kaip aukšto išsilavinimo ir platesnių pažiūrų žmogus, be galo nemėgo). Taigi savo „Metus" poetas galėjo paprasčiausiai praleisti laukuose, besirūpindamas derlinga žeme ir galingais gyvuliais bei dažnu jų skerdimu... O čia tiek ir tos mados – galbūt būtent todėl Donelaitis žemdirbio gyvenimu ir nesižavėjo.

Užtat kitus jis galėjo lengvai sužavėti savo išvaizda – visur vaizduojamas kaip tvirto stoto, pusilgių žvilgių plaukų ir griežtų veido bruožų vyras. Toks, kokiu norėtų būti kiekvienas paauglys, ir toks, apie kokį, kaip tikrą idealą, svajotų kiekviena septyniolikmetė. Tačiau mes niekada nesužinosime, kas iš tikrųjų slepiasi už tokio mums pateikiamo didingo vyro paveikslo: išlikusių poetą vaizduojančių darbų nėra daug. Išlikusieji – galbūt jo paties įnoris, dailininkams padedant kurti tokią „donelaitišką" išvaizdą, galbūt pačių menininkų interpretacija, o galbūt toks jis buvo iš tiesų. Tačiau tai tik spėlionės, darkart įrodančios begalinį Donelaičio madingumą – juk paslaptis iš mados neišeina niekada.

„Duok Dieve, kad tavo laikai būtų lengvesni už mano", –­ ateinančioms kartoms linkėjo Kristijonas Donelaitis savo užrašuose. Galbūt dėl beribio madingumo ir Dievo draugijoje (juk vis dėlto poetas buvo ir dvasininkas), o galbūt todėl, kad tiesiog pasikeitė laikai, Aukščiausiasis šią galimybę visiems dabartiniams septyniolikmečiams suteikė. Mokytis galime kiek norime, kur norime ir kada norime, pragyvenimo šaltinius taip pat pasirenkame patys, o jei labai panorėtume, gebėtume net ir kokį paprastesnį muzikos instrumentą susikonstruoti, o šį nelengvą darbą aprašyti savo dienoraščiuose ar tinklaraščiuose, kurie vėliau mums pasakos apie mūsų pačių ankstyvuosius gyvenimo „Metus". Tačiau tai, ką galėtume nesunkiai pasiekti ir kam šiandien turime daugiausiai galimybių, mums kažkodėl kelia daugiausiai kliūčių. Tai suprasti nesunku: juk mada – toks jau dalykas. Prieinamas ir suprantamas ne visiems, bet tiems, kuriems pasiseka, „madingiausiojo" etiketė prikimba amžiams. O Lietuvoje už Donelaitį madingesnių – nerasime nė po tūkstančio metų.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-10_nr._3456_2014-01-10_nr._3456_virselis.jpg

2014-01-10 nr. 3456

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai