Poetas Tomas Venclova: „Kultūra autentiškiausiai plė­tojasi be dotacijų“

Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

1 Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Lietuvoje lankausi gal dažniau negu dauguma emigrantų, bet tik porą kartų per metus – kartais po kokį mėnesį, kartais trumpiau. Todėl lietuviškos žiniasklaidos pasaulis manęs negali itin aktyviai veikti, nors jį ir seku. „Brukamos pramogos" manęs neveiktų net ir tada, jei gyvenčiau Lietuvoje –­ jos man absoliučiai neįdomios. Politinėse diskusijose, kaip žinia, kartais dalyvauju, bet ne konkrečiais klausimais, apie kuriuos nenusimanau (be to, jiems dažniausiai gaila eikvoti laiką), o tada, kai diskutuojama apie svarbius visuomenės gyvenimo vektorius, apie kuriuos, tikiuosi, turiu šiokį tokį supratimą. Man rūpi, kad Lietuva nenueitų euroskeptiškais, antivakarietiškais, ksenofobiškais, fašistoidiniais ir panašiais klystkeliais, kurie dangstomi patriotizmu, meile gimtajai dirvai ir taip toliau. Jei myli gimtąją dirvą, turi ją purenti ir tręšti (taip pat iš svetur gautomis trąšomis), o ne apsitverti ir tupėti joje su „dvasinga" veido išraiška.

2 Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Jaučiuosi normaliai – čia labai gelbsti atstumas. Konkurencijos nejuntu, nes nuo kasdienių literatūrinių reikalų, ačiū Dievui, lieku toli. Esu daugmaž tikras, kad parašiau ir teberašau šį tą, kas turi išliekamąją vertę, taigi ko daugiau reikia? Kova dėl premijų (kurios dažniausiai yra tik paguoda ar finansinės paramos būdas), taip pat dėl kitokių pagerbimų manęs nedomina: guostis nematau priežasčių, finansinės paramos bent tuo tarpu nesu reikalingas – tegu visa tai rūpi ambicingiems jaunesniesiems.
Liūdna, kad daugelis nusipelniusių menininkų šiandien sunkiai verčiasi, bet juk tai liečia ir kitus Lietuvos pensininkus, taigi skųstis ir reikalauti privilegijų kažkaip neoru. Nors, žinoma, ne man čia mokyti kitus.
Savo rašinių specialiai nepropaguoju, tuo užsiima Lietuvos ir užsienio leidėjai. Tačiau stengiuosi, kad svarbiausi daiktai, kuriuos parašiau, būtų surinkti į vieną vietą ir deramai suredaguoti. Mano amžiuje tuo užsiimti pridera.

3 Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Skaitau internete, o Lietuvoje būdamas visada perkuosi kioskuose. Labiau mėgstu skaityti tekstus popieriuje, o ne ekrane. Ar kultūrinė (ir kitokia) spauda galutinai persikels į internetą, spręs laikas, o ne aš.

4 Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį?

Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?
Tuose renginiuose, gyvendamas tolokai nuo Lietuvos, nedalyvauju, taigi ir mėgstamų tarp jų neturiu.
Profesionalusis menas su pramogų kultūra negali ir neturi konkuruoti (o jei bandytų – neturėtų jokių šansų): tai skirtingos plotmės reiškiniai.

5 Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Visada maniau ir, tiesą sakant, tebemanau, kad kultūra autentiškiausiai plėtojasi be dotacijų – taip dažniausiai ir būdavo, tik tarybų valdžia pripratino prie kitokios padėties. Kūrėjams sunku išgyventi? O kodėl neieškoti kitokių profesijų, ir nebūtinai redakcijose, leidyklose ar panašiai? Čechovas buvo darbštus gydytojas, bet laisvalaikiu parašė „Žuvėdrą" ir keliolika kitų visai neblogų, ligi šiol puikiai žinomų veikalų. Parama reikalinga nebent knygų leidybai, nes Lietuvos rinka maža, devyniasdešimt penki procentai lietuvių mieliau pirks naują automobilį arba smartfoną, negu knygą. Taip irgi buvo visada (Vaižgantas rašė, kad knygų spinta lietuviui – nepažįstamas baldas). Žmonės pirko knygas nebent tarybiniais laikais, kai automobilių nebuvo.

6 Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Sakoma, kad 2013 metai pagal daugelį parametrų buvo geriausi pasaulio istorijoje: mažiausias kūdikių mirtingumas, ilgiausia gyvenimo trukmė, mažiau negu bet kada badaujančių, reliatyviai mažiausiai nusikalstamumo bei karo aukų, švelnesnis negu bet kada rasizmas, geriausia moterų padėtis ir t. t. Daug kas tuo nepatikės, bet čia kalbama apie globalinį mastą, globalinius skaičius bei procentus. Lietuva, beje, net ir tokiame pasaulyje priklauso prie geresniųjų (nors ne pačių geriausiųjų) vietų. Už šitą pažangą –­ kuri, manding, itin pageidautina – reikia kažkuo mokėti. Mokama, pavyzdžiui, vartotojiško mentaliteto įsigalėjimu, religijos krize, daug kam labai skaudžia tautinių jausmų dekonstrukcija, taip pat tuo, kas skaudžiausia man –­ meno išnykimu. Literatūra daugiausiai virto komerciniais (arba pretenzingais, nepaskaitomais ir mažai kam reikalingais) tekstais, tapyba – visokiomis instaliacijomis, muzika – eurovizijomis arba eksperimentiniais, vėlgi mažai kam įdomiais veikalais... Dar truputį laikosi teatras (ne kinas!) ir architektūra, bet kažin ar ilgam. Antra vertus, gal tai nieko baisaus, nes rimtam meno mylėtojui lieka Bachas ir Stravinskis, Giotto ir Van Goghas, Dantė ir Achmatova, Chaplinas ir Fellinis – niekur jie nedingo.
Taigi niekas iš lietuvių, taip pat ir pasaulio mene, manęs šiandien – ir jau senokai – nestebina. Žinoma, kai ką (daug ką) laikau visai beverčiais dalykais, kai ką gerbiu labiau. Jei kalbate apie lietuvių literatūrą – geresnis už daugelį kitų man atrodo Marius Ivaškevičius. Iš neseniai pasitraukusių –­­ Marcelijus Martinaitis (bet jis yra dar ankstesniojo, iš esmės pradingusio meno pusėje).

7 Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Nemėgstu vadinti savęs kūrėju –­ geriau vadintis rašančiu žmogumi. Rašau rytais (ligi pietų), užsidaręs su kompiuteriu, o jeigu gaminu eiles –­ su plunksna ir galybe popieriaus. Ritualą turiu nebent tokį, kad pradedu visada tam tikru laiku (tarkime, lygiai devintą ar lygiai dešimtą). Baigiu parašęs – bent apytikriai – „dienos normą", kuri nėra didelė. Tomis dienomis, kada dirbu, negeriu net vyno, nors jo ir stipresnių gėrimų šiaip jau nevengiu (tiesa, ne per didžiausiomis dozėmis – jaunystėje gerdavau daug daugiau).

Komentarai  

 
+3 -2 #25 Eglė 2015-04-13 17:24
Gerb. Tomai, dėkoju, kad turite savo nuomonę ir drįstate ją išsakyti.
Jūs nuostabiai analizavote M. Cvetajevos poeziją, Jūs stiprus literatūrologas.
Dėkoju, kad pasakote savo nuomonę apie visuomeninį Lietuvos gyvenimą.
Sutinku, kad Ivaškevičius šiandien yra įdomiausias Lietuvos rašytojas.
Ką daryti, kad pramoginis menas, visokiausi šou LRT nenustelbtų tikrojo meno?
Geros kloties Jums Lietuvoje ir svetur.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 -2 #24 313 2015-04-12 14:40
Tomas Venclova citata:
Gerbiama ponia Balčiūniene, malonėkite pacituoti (su bibliografine nuoroda): a) kur ir kada parašiau žodžius "AŠ, Brodskis ir Milošas", b) kur skelbiu savo (ir tik savo) rašinius nemariais. Išliekamoji vertė ir nemarumas - skirtingi dalykai. Šimtai lietuvių rašytojų turi išliekamąją vertę, nemarus turbūt nėra nei vienas.


ha, ha, ha... Pasirodo, įžeidūs ir prie žodžių kabinėjasi ne tik smulkios žuvelės. Nieko ten įžeidžiama nebuvo pasakyta, o kiek pasišaipyti iš vieno ar kito rašytojų topos ne nuodėmė. Ne Putino šaly gyvenam. Ajajai, su tuo susireikšminimu . Balčiūnienė, žinoma, teisi, kad oficiozinio rašytojo sūnus turėjo daugiau galimybių šviestis nei eilinio kaimiečio vaikis. Ar tokia galimybė prilygsta valstybinei dotacijai? Tam tikra prasme taip. Ir tas disidentavimas, manyčiau, buvo mažiau pavojingas nei eilinio TSRS piliečio. Vis dėlto tai, kad buvo pasukta ne lengviausiu nomenklatūriniu keliu, mano akyse jau yra pliusas. p.s. Čia mano nuomonė, dievaži!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #23 ltntc 2015-04-12 14:37
perskaičiau pavadinimą ir daugiau nieko. jam pritariu be korekcijų. visgi manau, kad tai tam tikros rūšies spekuliacija — Tomas gyvena iš lit-os, o tai jau irgi yra tam tikros rūšies dotacija.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -3 #22 313 2015-04-12 13:24
Irena Balčiūnienė citata:
Abejoti, jog tai, ką BE DOTACIJŲ parašė tėvas ir sūnus, neturi išliekamosios vertės, nuodėmė. Kad ją išpirktumėt, nueikit pasimelsti į Venclovų namus–muziejų, kurio ekspozicija atspindi XX amžiaus 5–6 dešimtmečių Vilniaus lietuvių inteligentijos buitį. Tarp muziejuje eksponuojamų DAIKTŲ užaugo Tomas Venclova. Verta įsiklausyti į išmintingus Tomo žodžius apie tėvą ir save. Tėvas, Antanas Venclova, NUOŠIRDŽIAI tikėjęs komunizmu. Jis pats NUOŠIRDŽIAI tikėjęs emigracija. Jei būtų likęs Lietuvoje, būtų – kaip visi šiuolaikiniai lietuvių rašytojai – „nelabai pastebimas žmogus“. Manau, kad Tomo žvaigždės spindesį paryškina ir kasdien kartojamos maldos maginė formulė: AŠ, Brodskis ir Milošas... Brodskis, AŠ ir Milošas... Milošas, AŠ ir Brodskis... Brodskis, Milošas ir AŠ...


Kam ta patetika? Jėzus Marija...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #21 no 2015-04-12 11:35
Smauglys Ka to Irena citata:
"Jei turėčiau laiko, surašyčiau visas garsenybes, kurioms sėdėjote ant kelių, kurios paglostė jums galvą, kurias sutikote tėvų namuose ir plačiajame pasaulyje."

Tai dabar T. Venclova turi slėpti savo biografiją, kad, gink dieve, neužgautų tauraus Jūsų kuklumo jausmo? Lygiai taip pat lengvai, kaip Jūs jį kaltinate puikybe, Jūs galima apkaltinti pavydu. Vargu ar T. Venclova kaltas, kad jokia įžymybė nepasiūlė Jums atsisėsti ant kelių. Tai, ką čia rašote, yra kažkokie "pliatkai", asmeninių žmogaus savybių aptarinėjimas. Nieko tame blogo, visi tai darome, tik ne visi tai darome viešose vietose.


Nereikia šitaip išversti. Turi T. Venclova tą trūkumą, apie kurį kalba I. Balčiūnienė. Bet lenkiu galvą ir prieš vieną, ir prieš kitą
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -6 #20 Smauglys Ka to Irena 2015-04-09 11:24
"Jei turėčiau laiko, surašyčiau visas garsenybes, kurioms sėdėjote ant kelių, kurios paglostė jums galvą, kurias sutikote tėvų namuose ir plačiajame pasaulyje."

Tai dabar T. Venclova turi slėpti savo biografiją, kad, gink dieve, neužgautų tauraus Jūsų kuklumo jausmo? Lygiai taip pat lengvai, kaip Jūs jį kaltinate puikybe, Jūs galima apkaltinti pavydu. Vargu ar T. Venclova kaltas, kad jokia įžymybė nepasiūlė Jums atsisėsti ant kelių. Tai, ką čia rašote, yra kažkokie "pliatkai", asmeninių žmogaus savybių aptarinėjimas. Nieko tame blogo, visi tai darome, tik ne visi tai darome viešose vietose.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -3 #19 beta 2015-04-08 07:38
Kartais atrodo, suseskite ir pasnekekite, gerbiamieji. Popieriuje isdestytos mintys daznai neatitinka geru ketinimu...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+6 -5 #18 Irena Balčiūnienė 2015-03-29 19:23
Mielas Tomai, smagiai nustebinot daugiau kaip po metų išreiškęs savo požiūrį į mano parašytus žodžius. Gal tai magiškas minčių perdavimo ir atsiliepimo veiksmas?
Prieš kelias dienas dalyvavau Venclovų namuose–muzieju je vykusiame viešame pokalbyje „Kultūrinės tapatybės išlaikymas diasporos ir tremties sąlygomis: 19 – 20 a. žydų patirtis“. Paminėjau, kaip jūs lankydavotės pas netoliese gyvenusį Helsinkio grupės kūrėją Eitaną Finkelšteiną. Apgailestavau, kad nei viena jo knyga neišversta į lietuvių kalbą.
O dabar klusniai atsakau į reikalavimą pasiteisinti arba pripažinti kaltę. Pirmiausia – žmonės, kuriuos gerbiu, niekada patys apie save neparašytų: „Esu daugmaž tikras, kad parašiau ir teberašau šį tą, kas turi išliekamąją vertę.“ Visada maniau, kad tą turi daryti kiti. Antra – žodį „nemarus“ pavartojau todėl, kad nekartočiau žodžio „išliekamas“. Jeigu įžvelgiat esminį skirtumą, ir, anot jūsų, visi lietuvių rašytojai turi tik išliekamąją vertę, nesiginčysiu (tik šyptelsiu). Trečia – „kasdien kartojamos maldos maginė formulė“ – tai tik pasišaipymas iš jūsų polinkio daugybėje rašinių priminti apie pažintį ir bendravimą su šiais didžiavyriais. Jei turėčiau laiko, surašyčiau visas garsenybes, kurioms sėdėjote ant kelių, kurios paglostė jums galvą, kurias sutikote tėvų namuose ir plačiajame pasaulyje. Daugybė žmonių yra atkreipę dėmesį į šį jūsų pomėgį.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+9 -4 #17 Tomas Venclova 2015-03-28 23:15
Gerbiama ponia Balčiūniene, malonėkite pacituoti (su bibliografine nuoroda): a) kur ir kada parašiau žodžius "AŠ, Brodskis ir Milošas", b) kur skelbiu savo (ir tik savo) rašinius nemariais. Išliekamoji vertė ir nemarumas - skirtingi dalykai. Šimtai lietuvių rašytojų turi išliekamąją vertę, nemarus turbūt nėra nei vienas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+7 #16 Petras 2014-02-13 16:05
Daugelis šalių remia savo menininkus. Ypač mažosios, nes kitaip jie neišgyventų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+6 #15 dar 2014-02-11 12:50
Skandinavijos valstybės remia savo menininkus-perk a jų darbus ir pan.Net lietuvių menininkai,kiek man žinoma, laimi stipendijas kurti Skandinavijos šalyse.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 -1 #14 svaja 2014-02-09 16:35
Kaip nepatogu, kai kažkas bent dalį tiesos pasako...daug patogiau,o ir visiems geriau, kai kokia kritikė ir poetas šlovina vienas kitą ir viskuo gražiai pasidalija:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #13 marija 2014-02-04 07:05
Prie savo žemiau esančio komentaro noriu pridurti, kad mano požiūris į Jungtines Valstijas tikrai skiriasi nuo Hitlerio požiūrio: tiesiog vartydama knygą apie JAV Prezidentą Ruzveltą atradau ne vieną, neapykantą šiam prezidentui rodančią citatą iš įvairių Hitlerio pasisakymų. Mane sudomino tai, kad knygoje nurodytas šių citatų šaltinis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -3 #12 Noė močiutei m. 2014-02-03 17:43
Tai ir neapkalbėk!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #11 marija 2014-02-03 16:54
čia tik tarp kitko: "Vasario 7-tąją Hitleris pareiškė norą pakalbėti apie tą pabaisą, kuri vadina save Jungtinėmis Valstijomis. Nėra joms kitokio pavadinimo, kaip tik pabaisa! Tuo metu, kai visa Europa, jų motina, beviltiškai kaunasi, kad sustabdytų bolševikinę grėsmę, Jungtinės Valstijos, vadovaujamos sužydėjusio Ruzvelto, nesurado nieko geresnio, kaip pakišti savo pasakiškus išteklius tarnauti tiems barbarams azijatams, kurie tik ir galvoja, kaip uždusinti jas. /The Testament of Adolf Hitler.../"
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 -14 #10 Valdas Petrauskas 2014-02-02 18:23
Todėl Amerika, išskyrus džiazą ir Meko instaliacijas, ir neturi kuo pasigirti. Na, dar nebent savo žygiais Artimuosiuose Rytuose ir kitose pasaulio dalyse,kur Kaip ir gerb. T. Venclova "atsilikėlius, tamsuuolius ir homofobus" mokė ir moko "demokratijos".
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 -3 #9 močiutė m. 2014-02-02 14:08
Negražu pyktis, pavydėt ir apkalbėt...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #8 na 2014-02-02 10:18
dievaži, net pats Ivaškevičius nustebęs. Bet kaip sakoma:"De gustibus"...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+13 -2 #7 Irena Balčiūnienė 2014-01-31 15:26
Gerbiamas Jimi,
kadangi esu vertėja, meilę gimtajai dirvai reiškiu - poeto pageidavimu - tręšdama ją vien "iš svetur gautomis trąšomis". T. Venclovos atsakymuose mane nustebino ne šaipymasis iš dotacijų, o išimtinai savos kūrybos paskelbimas nemaria. Tai nėra garbingiau už grafomanų tarpusavyje išsidalijamas premijas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+11 -7 #6 Jimis 2014-01-31 13:42
Oi, kaip sujudo Rašytnamis ir Ko. už Venclovos išsakytą tiesą. Juk taip patogu, kad ir Rašytojų sąjungos premija - dotacija už mokesčių mokėtojų pinigus, kurią pasiplekšnodami per petį ir pasiskaitydami laudacijas vieni kitiems išsidalina tarpusavyje sugėrovai. Kad mokesčių mokėtojai jų grafomanijos neskaito, bet už ją sumoka - kitas reikalas. Juk kaipgi kitai nedotuojami gims neįkainojami lalaginiai pezalai ar marčėniškas sąskaitų suvedinėjimas su butelio bičiuliais...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+16 -9 #5 Irena Balčiūnienė 2014-01-31 10:18
Abejoti, jog tai, ką BE DOTACIJŲ parašė tėvas ir sūnus, neturi išliekamosios vertės, nuodėmė. Kad ją išpirktumėt, nueikit pasimelsti į Venclovų namus–muziejų, kurio ekspozicija atspindi XX amžiaus 5–6 dešimtmečių Vilniaus lietuvių inteligentijos buitį. Tarp muziejuje eksponuojamų DAIKTŲ užaugo Tomas Venclova. Verta įsiklausyti į išmintingus Tomo žodžius apie tėvą ir save. Tėvas, Antanas Venclova, NUOŠIRDŽIAI tikėjęs komunizmu. Jis pats NUOŠIRDŽIAI tikėjęs emigracija. Jei būtų likęs Lietuvoje, būtų – kaip visi šiuolaikiniai lietuvių rašytojai – „nelabai pastebimas žmogus“. Manau, kad Tomo žvaigždės spindesį paryškina ir kasdien kartojamos maldos maginė formulė: AŠ, Brodskis ir Milošas... Brodskis, AŠ ir Milošas... Milošas, AŠ ir Brodskis... Brodskis, Milošas ir AŠ...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+12 -1 #4 Saulius Simoliunas 2014-01-30 21:27
Renesansas butu neivykes be mecenatu. Vilnius nebutu barokinis stebuklas be mecenatu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+7 -5 #3 Lanis Breilis 2014-01-30 19:41
Kultūra taip pat autentiškiausia i plėtojasi be Venclovų ir intelektualių universitetinių trandžių. Nuomonė, kad „esu daugmaž tikras, kad parašiau ir teberašau šį tą, kas turi išliekamąją vertę" tėra tik pia desideria, gražūs, bet neįgyvendinami norai. Norėti nedraudžiama, bet ar jo poesis docta kaip garas ilgam nuguls ant dulsvo amžinybės stiklo, parodys tik didžiausias visų mūsų priešas - Laikas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 -12 #2 Marius Ivaškevičius 2014-01-30 17:47
Ar tikrai nusipelniau tokios garbės?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+14 -1 #1 Čechovas 2014-01-30 09:38
Čechovas ,,Žuvėdrą'' parašė ne laisvu nuo darbo metu, o atsisakęs gydytojo praktikos, ir visiškai atsidėjęs kūrybai. Didžioji dauguma žinomų pasaulio rašytojų užsiima tik rašymu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai