Viktorija Daujotytė. Apie savo mokslinius darbus

Šiemet Lietuvos mokslų akademija pradėjo prasmingą tradiciją (tikėkimės, iniciatyva į ją išsirutulios) – kandidatų į Mokslo premiją prisistatymus (iki šiol viešas paskaitas skaitydavo tik laureatai). Sausio 15 d. MA Mažojoje konferencijų salėje vyko susitikimas su viena iš šios premijos nominančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityje – LMA tikrąja nare prof. habil. dr. Viktorija Daujotyte-Pakeriene, supažindinusia auditoriją (galėjusią būti gausesne, matyt, žinia nebuvo plačiai paskleista) su savo darbų ciklu „Fenomenologiniai lietuvių literatūros tyrimai (1998–2012)". Renginį pradėjęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas pažymėjo, kad premijai pristatoma dvylika per pastaruosius penkiolika metų parašytų fundamentalių studijų (ir tai tik dalis Profesorės plunksnai priklausančių įvairiausių žanrų kūrinių). Pasak jo, prof. Daujotytės, suformavusios jau savo mokyklą, išugdžiusios gausų būrį mokinių, įtaka neapsiriboja profesine sfera – ji ugdo asmenybes. Neabejotinas ir Profesorės poveikis visuomenei, jos darbai – tarp skaitomiausių lietuvių mokslinių veikalų.

Skaitytojams siūlome kandidatės į 2013 m. Mokslo premiją prisistatymo pranešimą.


 

Akademinėje sferoje dirbantys ar dirbę žmonės yra lyg įpratę prie savigyros. Rečiau –­ prie saviniekos. Susijusios tos pusės. Projektuodami, atsiskaitinėdami, į ką nors pretenduodami (mokslo laipsniai, pedagoginiai vardai, premijos), žmonės rašo apie save taip, lyg būtų kokie anoniminiai jie ar jos, aptaria savo darbų reikšmes, prasmes, perspektyvas. Disertacijų gynimai – juose kaip buvo, taip ir liko didelė dalis savigyros ir savigynos. Dalis mokslininkų, vyresnių ir jaunų, įpranta, pasigiria virtuoziškai, įtikinamai; dalis daro tai su šleikštuliu burnoj. Esu ir aš tos savigyros kiek pramokusi, juk gyniausi, paklusniai atsiskaitinėjau, kartais į ką nors ir pretendavau. Kolegų paraginta, sutikau pretenduoti ir į garbingą Mokslo premiją (deja, ne pirmą sykį). O kai paklusti vieną sykį, paklusi ir kitą. Pagal Lietuvos mokslų akademijos vykdomą projektą turiu pabandyti pristatyti savo mokslo darbus – turiu juos taip vadinti, nes toks yra viso kompleksinio veiksmo žanras. Pabandžiau pažvelgti lyg ir iš šono – vieną ant kitos susikroviau savo knygas apie lietuvių literatūrą. Daug. Gal ir per daug. Parašiau jas ne iš darbštumo, bent jau ne tik, iš kažko kito. To kažko neišvengsiu ir pranešime: sąmoningai neapsunkinsiu kalbėjimo kokiomis nors schemomis, nuorodomis, išnašomis, išoriniais moksliškumo atributais. Kalbėdama apie tai, kas sudaro mano mokslinių interesų sritį ir ką iš tiesų, mano supratimu, galima laikyti fenomenologiniais lietuvių literatūros tyrimais, bandysiu atkreipti dėmesį į šiuos klausimus, nors nebūtinai iš eilės:

Kodėl literatūrą laikau pirmine fenomenologija?
Kodėl nuolat akcentuoju Jurgį Baltrušaitį?
Kaip suvokiu metodų ir metodologijų vietą humanistikoje?
Kodėl pabrėžiu humanistikos moks­lų ir kultūros ryšius?
Kaip susieju patyrimą ir literatūros mokslinį tyrimą?
Kaip apibrėžiu savo tyrimų lauką, kokius literatūros vardus ir reiškinius išskiriu?
Kodėl klausiu: ar humanistikos pers­pektyvoje regima poezija, ar poetinis mąstymas gali būti siejamas su moks­lu?
Ką laikau savo fenomenologinių literatūros tyrimų ašimi ir dėl ko abejoju?
Autorecenzijos, autorefleksijos ribos: ar pajėgiu suvokti savo tyrimus, ką darau, ką padarau ir ko ne?

Pradžioj pasakysiu, kad esu iš Vilniaus universiteto, mano centras buvo ir liko Lietuvių literatūros katedroje. Nesu iš niekur, jaučiuosi turinti mąstymo tradiciją, autoritetų, mokytojų. Tikiuosi, kad nors menką dalį iš to, ką esu suvokusi, ką mąsčiau ir tebemąstau apie literatūrą, esu perdavusi jaunesniems; matau, jaučiu, stebiu talentingus humanitarus, kuriuos norėčiau laikyti ir savo mokiniais.

Ar mes pajėgiame patys suvokti, ką darome, padarome, patiriame ir ištiriame? Abejoju. Kuo daugiau žmogus dirba, tuo daugiau abejoja: teorinė abejonė, šaknis įleidusi į Descarte'o mąstymą. Moralinė abejonės atšaka –­ abejoti dėl tiesos ar bent jos teigimo galimybės, perspėjanti: papildomais argumentais savo darbų neparemsi, vertinančiųjų akivaizdoje jie turi išsilaikyti patys, iš savęs. Mūsų darbai turėtų argumentuoti mus, ne mes juos. Visgi manau, kad dabar jau esu pasiekusi bent dalinį aiškumą ir savo pačios atžvilgiu: imu suvokti, ką dariau tada, kai dar sąmoningai savo pasirinkimų nepajėgiau reflektuoti, ko vis dar siekiu, matydama lietuvių literatūrą kaip neaprėpiamą reikšmių ir prasmių lauką. Literatūra ir tai, kas susiję su jos kaip kalbos meno pradžia (tautosaka, mitai), yra svarbiausi žmogaus išėjimai, perėjimai savimi į kitus, prasiskverbimai, persiskverbimai. Kitas, palyginti neseniai išvystas filosofijos, pirmiausia pasirodo kalboje, kūrybiniuose kalbos pavidaluose. Pabrėžiu kūrybingumą, kūrybiškumą, kūriniškumą. „Kūriniškas buvimas vyksta kaip išsaugojimas. Taigi menas yra kuriantis tiesos išsaugojimas kūrinyje", –­ pasitikiu šia M. Heideggerio mintimi iš „Meno kūrinio ištakos"; kūryba yra žmogaus tiesos saugojimas, ją vis iš naujo atkuriant, sutelkiant.

Ir humanitariniams mokslams, kad ir kokių tikslų jie siektų, svarbus sąmonės skverbimasis prie to, kas tiriama, pamatinių ryšių: iš ko tai yra, kaip tai yra, kaip gali būti paaiškinta, suprasta, kodėl žmogui tai svarbu. Humanistika kyla iš to, ką pajuntame ir kaip savo galimybę įsiterpti, pratęsti to, kas suprasta, supratimą. Žmogiškasis dėmuo neišnyksta ir iš gamtos, tiksliųjų arba fizinių mokslų. Nėra jokio žmogiško veikimo, kuriame nebūtų, neliktų sąmonės pėdsakų.

Humanitarinius mokslus tinka va­din­ti humanistika; skirtingai nuo bend­rinančių gamtos ar fizinių moks­lų, humanistika savo tiriamus reiškinius individualizuoja, reikšmingi bendrumai susidaro tik iš skirtybių, skirtingų individualybių. Humanistikai kaip mokslui svarbu visa, kas apskritai svarbu moks­lui, kas sutelkta į pamatinius ryšius: ir medžiagos, faktologijos kaupimas, ir jos tyrimas, ir dėsnių ieškojimas, ir metodų taikymas. Bet humanistika turi ir savo specifiką, pradėtą suvokti pačiose jos ištakose, esmingai permąstytą Wilhelmo Dilthey'aus, parašiusio „Dvasios mokslų įvadą" (1883); iš kur jau matoma kryptis į gyvenimo filosofiją, egzistencijos filosofiją, fenomenologiją, hermeneutiką. Gamtos mokslai turi aiškius objektus. Humanistikos objektų nėra atskirai nuo jos suvokiančios, sąmonės, susikuriančios kar­tais savo objektus, fenomenologiškai pasirodančius, tiesiog išvystančios, ką humanitaras pajėgia matyti ir iš to, ką jis tiria, ko prisisiekia. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis humanistikos inst­rumentas yra kalba. Bet kad kalba veiktų kaip lankstus, paklusnus instrumentas, reikia, kad sąmonė būtų aktyvi, intencionali, išgyvenanti būsenas, kuriomis žmogaus pasaulis tarsi atsiveria, išvien, sinergiškai veikianti su tuo, ką tiria, ką pažįsta susipažindama. Sinergijos linijų sankirtose pasirodo tai, ką sąmonė suvokia kaip prasminga tirti, kas yra man. Sinergija netrikdo kritiškumo, netgi įgalina pasiekti aukštesnį jo lygį, gilesnis kritiškas žvilgsnis humanistikoje formuojasi iš žiūrėjimo ta pačia, ne priešinga kryptimi. Bet kritiškumo itin nepabrėžčiau, svarbesnis už kritiškumą man yra supratimas.

Humanistika turi savo metodų, tik nereikia jų susiaurinti tik iki konkrečių būdų. Dilthey'aus supratimas, supratimo siekinys, kuris, skirtingai nuo išaiškinimo pastangų, gali glūdėti ir pamatinėse sąmonės struktūrose, man yra metodas arba kelias, kuriuo galima eiti. Algirdo Juliaus Greimo metodas man yra ne tik atskirai, instrumentiškai suvokiama semiotika, bet ir neaprėpiamas žmogiškasis horizontas, kuriame telpa ir jo vėlyvieji meilės laiškai, ir ta nelengvai įžiūrima slinktis tarp tobulumo ir netobulumo, kurioje sąmonę ištinka ir apakimas, ir blyksnis. Humanistika apima atskiras disciplinas, tarp jų ir literatūros mokslą, veikdama ir tarpdiscipliniškai. Bet reikia rūpintis ir disciplinų discipliniškumu, kartu suvokiant, kad didelė humanistikos dalis lieka už disciplinų. Iš to, kas lieka-liekasi už disciplinų, formuojasi, randasi ir naujų disciplinų išteklių, žmogaus horizonto riba pasitraukia tolyn. Esminė liekana; su ja sąmonė susitinka ir kaip pati su savim, jei tik neužsidengia išmoktais, prisiimtais metodais, žinojimais, taikymais, jei labiau nei pramintais metodiniais takais pasitiki autentišku mąstymu. Autentišką mąstymą laikau pamatine humanistikos sėkmės sąlyga. Kas nors taikoma, pritaikoma be liekanų, autentiškai mąstoma neišvengiamai su liekanom. Tik autentiškas mąstymas, iš jo kylantis sąmonės aktyvumas skaidrina kalbą. Sielos ir kalbos skaidrumas susiję. Mąstymu kalba lyg perkošiama.

Humanistikoje labiau nei kituose moksluose svarbu autoritetai, autoritetingo, individualaus mąstymo plotmėje susiformuoja ir metodai, jie puikiai veikia tik pačių meistrų rankose. S. Greenblatto naujasis istorizmas man įdomus tik jo paties darbuose, monografija apie Šekspyrą (1980) atskirais momentais virtuoziška. To neperimsi, neperkelsi, neišmokysi. Ir Greimas savo metodologijų erdvėse liko laisvas, nepasiekiamas. Metodų taikymas labiau ir įmanomas taikomajai humanistikai, didaktiniams tikslams. Aukšto teorinio lygio metodologijos tirtinos atskirai.

Humanistika kartais sudaro apgaulingo lengvumo įspūdį, joje daugiau nei kitose mokslo srityse yra mąstymo imitacijų, mąstymo klišių, kurios gali būti perkeldinėjamos, kartojamos. Manau, kad galima skirti patikimą mąstymą, patikimą žinojimą, kylantį iš bendrojo asmenybės lauko. Laikau svarbiu dalyku mąstymo etiką, veikiančią žmogaus galimybių, pasirinkimų, sprendimų erdvėje.

Humanistika ir kaip mokslas lieka arti kultūros: humanistikos tyrimai bei patyrimai priklauso ir kultūros reikšmių sistemai. Literatūrą suvokiu kaip specifinį sąmonės tyrimą likimų, prasmių, pasirinkimų, apsisprendimų, pasiaukojimų, išdavysčių, stiprybės ir silpnybės, klaidos, paklydimo, tiesos ir melo sankirtose, susidarančiose skirtingose epochose, skirtinguose erdvėlaikiuose. Literatūrai svarbus ryšys su savo kalbos bendruomene.

Literatūra yra pirminė fenomenologija, ji ir susitinka su fenomenais, ir pati kuria fenomenus, kuriems nebėra svarbi tikro ir netikro perskyra; visa, kas kaip nors reiškiasi, reiškiasi man, manimi, yra man. Tokios paprastos yra literatūros fenomenologijos ištakos, tik nėra lengva prie jų prieiti. Martino Heideggerio „Meno kūrinio ištaka" („Der Ursprung des Kunstwerks"), tikslingas vertimas „ištaka"; meno kūrinio ištakos atidengia ir meno fenomenologijos šaknis. Pirmasis šio traktato variantas yra paskaita, skaityta ir Menotyrininkų draugijoje, ir Ciuricho universiteto studentams. Man tai yra atskirai svarbu –­ paskaitą laikau intensyviausiu humanistinio mąstymo žanru. Ką galima pasiekti paskaita ar seminaru, neįmanoma jokiais kitais būdais. Buvimas prieš auditoriją labai intensyvina sąmonę.

Mano intereso literatūrai grynoji pradžia – Sigito Gedos „Pėdų" ginamoji recenzija „Giesmė būčiai" (1967), mokslinio darbo sąmoninga pradžia – diplominis darbas apie dvikalbį poetą, fenomenologinės sąmonės filosofą Jurgį Baltrušaitį (1968), iš jo parašiau ir daktaro disertaciją, apgintą 1972 metų pradžioje. Susitikau su gyvomis amžiaus pradžios filosofinėmis idėjomis, taip pat ir su Gustavo Špeto, artimo Jurgio Baltrušaičio bičiulio, fenomenologinėmis mintimis. Pradėjau suvokti kalbos, prigimtinės ir išmoktos kalbos santykį, susitikau su ontologiniu sąmonės grįžimu, su vidine patirtim, vidiniu keliu, su siela, su jos dieviškumu, pradėjau jausti, kad vaisingiausia humanistikai ne siauros, kuria nors sritimi apibrėžtos ribos, o kiek įmanoma platesnis, bendresnis horizontas. Derinys – į mažą objektą (eilėraštį) žvelgti ir iš tolimų perspektyvų. Jurgiui Baltrušaičiui suvokti reikėjo M. K. Čiurlionio ir Aleksandro Skriabino, Henriko Ibseno ir Augusto Strindbergo, Vsevolodo Mejerholdo ir Gordono Krego, apskritai teatro. Iš Baltrušaičio mačiau atgalinį kelią į Adomą Mickevičių ir kelią į priekį –­ į Česlovą Milošą, į komplikuotąsias tapatybes. Dirbdama su Baltrušaičiu, įgijau archyvinio darbo, faktų rinkimo, jungimo patirties. Jurgis Balt­rušaitis, užduotas man profesoriaus Donato Saukos, buvo sunki sėkmė. Manau, kad ši ankstyvoji mokslinio darbo patirtis persmelkia visus pagrindinius mano darbus. Bent iš dalies ir tuos, kurie pristatyti Mokslo premijai, apjungti bendru pavadinimu „Fenomenologiniai lietuvių literatūros tyrimai". Iš tiesų – šie tyrimai sudaro mano tyrimų centrą, branduolį. Teorinį jo apvalkalą, kietesnį, griežtesnį ir minkščiau, jutimiškiau organizuojamą literatūros medžiagą. Išsaugoti žmogaus pasaulio, gyvenamojo pasaulio integralumą, apimti kaip vienį literatūrą ir gyvenimą man padeda apglėbiantis mąstymas. „Apglėbiančio mąstymo" sąvoka iš to paties pavadinimo studijos (2007); apglėbimas yra kitam iš savo intencijų atsiveriantis veiksmas, pasirinkimas, suartinantis patyrimas, kai veikiame visu savimi, kai tai, kas yra, pirmiausia yra man; tik iš šio taško galima prieiti ir prie bendresnių dalykų. Gal ir paradoksalu, bet apglėbiančio mąstymo šaknys –­ A. J. Greimo teorijoje.

Dėmesys fenomenologijai, prasidėjęs nuo Jurgio Baltrušaičio, perėjęs per rusų ir vokiečių klasikinę fenomenologinę tradiciją, kiek sugebėjau ją perprasti, atsirėmęs į Arvydo Šliogerio egzistencinį mąstymą, turintį labai aiškų žemės, žemdirbiškojo mentalinio sluoksnio podirvį, mano didesniuose darbuose sutelktas į Žemaitę, Jurgį Baltrušaitį, Šatrijos Raganą, Julijoną Lindę-Dobilą, Vincą Mykolaitį-Putiną, Salomėją Nėrį, Česlovą Milošą, Vytautą Mačernį, Justiną Marcinkevičių, Joną Strielkūną, Juditą Vaičiūnaitę, Sigitą Gedą, Onę Baliukonę, Marcelijų Martinaitį, straipsniuose – ir į Romualdą Granauską, Donaldą Kajoką, Aidą Marčėną bei kitus. Tai fenomenologiniai žingsniai, prasidedantys iš sąmonės intencijų, sutelkti į fenomenus, į jų neišskaidomą, tikrovės nereglamentuojamą buvimą man, buvimą akivaizdoje, akivaizdžiai, buvimą prieš akis, matančias iš bendrų arba kultūros būdu atpažįstamų patirčių, įvedančių, išryškinančių ir lietuviško mąstymo, jutimo, matymo liniją. Ji gali būti kuriuo nors būdu sutelkta, paryškinta –­ monografija „Parašyta moterų" kilusi iš intencijos permąstyti rašiusiųjų ir rašančiųjų lietuvių moterų egzistencinę, kūrybinę patirtį. Monografijoje apie Marcelijų Martinaitį („Boružė, ropojanti plentu", 2013) susitelkiama į santykį su prigimtine kultūra, kurios resursai atsiveria tik sąmonės intencijų aktyvinami.

Negaliu matyti to, ko nėra man, nematydama negaliu to suvokti atskiru būdu, o tik toks, individualus suvokimas ir tėra svarbus humanistikai. Fenomenologija įgalina ir kartu tarsi įpareigoja ieškoti autentiško žinojimo (apie tai kalba ir Husserlis „Karteziškųjų meditacijų" Įvade). Tas žinojimas nėra pastovus, nekintamas, žinojimo horizontas keičiasi priklausomai nuo daugelio dalykų, bet pamatinis yra patirties laukas. Patirties suvokimas ir savaiminis, ir probleminis. Patiriame ir apsiribodami, tyloje, vienatvėje, patiriame atsiverdami, įveikdami savo sąmonės sunkiuosius, tamsiuosius slenks­čius, atsigręždami į kitus, į jų veidus. Santykio, ryšio svarba. Fenomenologiškai veiksni patirtis susidaro iš sąmonės lauką tarsi apšviečiančių refleksijų: patirties patirtis yra lyg žymėtas taškas, nuo jo galima pradėti eiti, galima grįžti, kartu juntant, kad tas taškas irgi juda, keičia savo konfigūracijas. Matome, bet ir esame matomi.

Fenomenologinis ko nors buvimo man laukas sąmonės yra nuolat įgilinamas, perkasamas, praplečiamas, savotiškai laidus, pralaidus; tai, kas pasirodo (o pasirodymas yra specifinis fenomenų pasireiškimas), pasirodo ir kaip būdas ar galimybė pasirodyti kitam, kitiems.

Nuo Baltrušaičio jau matyti mano tyrimų kelias į Putiną, tą kelią bendrinu filosofinio santykio, filosofinio mąstymo dalyvavimu poezijoje (su šia problema susijusi ir mano habilitacinė disertacija, apginta sunkios ribos laiku –­­ 1988 metais). Putinas savo žvilgsniu atveria priešingą sau pačiam fenomeną –­ Salomėją Nėrį, jos ankstyvąjį lyrizmą ir vėlyvąją tragiką. Salomėja Nėris mano tyrimuose ir patyrimuose veikia kaip tragiškoji kūrybos figūra. Tai juto Sigitas Geda, įgalinęs man tragiškąją lietuvių literatūros istorijos atvertį. Literatūra reflektuoja save pačią, reikia tik tai pamatyti, suvokti. Literatūra yra ir savo pačios savivoka, gadameriškoji literatūros kaip iš savęs besitęsiančios, persiformuojančios energijos samprata man yra esminga. Tik nėra taip, kad eiga tik vienos krypties, lyg į priekį, fenomenologiškai itin įdomūs ir tarsi atgaliniai judesiai: Balt­rušaičio filosofiškumas veda į Putiną, bet ir Putinas grąžina atgal į Baltrušaitį. Prigimtinės kultūros sąvoka, iškylanti kaip pirminių tos vietos patirčių tyrimo ir suvokimo galimybė, kreipia akis į Žemaitę, o pakeistas Žemaitės matymo rakursas ima reikalauti papildymų iš to, kas vis dar prisisiekiama atidžiai tiriant vietinių žmonių suvokimus, santykius su vieta, erdve, laiku, su gyvenamojo pasaulio žymenimis: žeme, namais, keliais, medžiais, kapais, tėvais, vaikais. Literatūros fenomenologijos ir literatūros antropologijos persiliejimai, pertekėjimai akivaizdūs ir, mano supratimu, perspektyvūs.

Literatūros fenomenai yra, esti kalbos būdu, susitinkame su kalbos kūnais. Kalba ir kalbėjimas, kalba ir jos menas yra modusai, nuo kurių negaliu pasitraukti, apskritai kalbos fenomenologija yra neatskiriama nuo literatūros fenomenologijos. Kad sąmonė suklustų prie kūrinio, reikia, kad ji suklustų prie kalbos. Kur nėra kalbos, ten man nėra ir literatūros. Kad tekstas darytųsi fenomenologiškai tirtinas, jis turi būti kūrinys, turi būti sukurtas. Tik tai, kas sukurta, intensyviai veikdama sąmonė perkuria, kūrybos procesą pratęsdama, bendrindama.

Su fenomenologija susieta literatūros teorija, o tokia laikau savo „Mažąją lyrikos teoriją", yra ir poetinės (arba meninės) kalbos teorija. Kurianti, kūrybinę būseną išgyvenanti sąmonė tarsi iškerpa eilėraštį iš kalbos, neatskiriamos nuo tylos, tylėjimo. Kalba yra persmelkta tylos, literatūros fenomenologijos didžioji pastanga – išgirsti kalboje tylą. Eiliavimo būdai, eilėdaros sistemos susiklosto iš kalbos ir tylos santykių. Tyla dalyvauja kalbėjime kaip būtinieji pertrūkiai, kaip keliapakopės pauzės.

Daugiausia mano darbų ir parašyta iš lietuvių lyrikos; lyrika ryškiausiai ženklina fenomenologinį intencionaliai veikiančios sąmonės taką. Lyrikoje susitinkame su gryniausiais ir kartu akivaizdžiausiais sąmonės fenomenais, kažkuria prasme su pirmavaizdžiais arba archetipais. Kultūros archetipai formuojasi iš prigimtinių dalykų, jų gilumų ir seklumų, kas kartais išnyra lyrikoje, neįtikimu, savaiminiu akivaizdumu, negali būti aptikta, ištirta, nustatyta jokiais tiksliais ir tikslingai veikiančiais metodais bei instrumentais. Poetinis mąstymas humanistikoje suderinamas su moksliniu mąstymu. Fenomenologiškai žvelgti į literatūrą reiškia ir pastangą neišleisti iš akių to, kas akivaizdu. Skverbiantis į gilumą, neužmiršti paviršiaus, kuris yra ir gelmės paviršius, fenomenai pasirodo paviršiuje, kitaip su jais nesusitiktume.

Fenomenologinis sąmonės nusiteikimas yra saugantis, sudarantis lyg pasitikėjimo atmosferą, palankaus santykio galimybę, kad tai, kas yra, galėtų ir pasirodyti. Nepasitikėjimo, įtarumo atmosferoje žmogus slepiasi, gūžiasi. Iš esmės taip yra ir su meno kūriniais. Fenomenaliam kūrinio atsiskleidimui, pasirodymui reikia pasitikėjimo, dialoginės situacijos, sinerginio veikimo išvien, tiriančios sielos skaidrumo. Sau­gantis, tiriamo bei kartu ir patiriamo pasaulio gyvybinį įvairumą tarsi puoselėjantis santykis. Humanistika yra formų, ne formulių pasaulis. Formulės gali pasirodyti (sakysime, semiotiniuose literatūros tyrinėjimuose), bet gyvos sąmonės intencijos ir formules sugrąžina prie formų, į formas. Prie šaknų, prie versmių, prie pačių daiktų, ad fontes.

Žmogaus būtis iš esmės yra fragmentiška, fragmentuota, visumos nepatiriame, ją mąstome tik bendrais bruožais. Dalis mano parašytų tekstų, kurių neatskirčiau ir nuo fenomenologinių lietuvių literatūros tyrimų, yra fragmentai. Gyvesnė pagava yra trumpa, estetinis (kartu ir egzistencinis) įvykis greit gęsta. Fragmentai atitinka netolygų sąmonės pulsavimą, pagauna aukštesnių dažnių virpesius.

Bet į fenomenologinių lietuvių literatūros tyrimų sąrašą, teikiamą ir Mokslo premijai, fragmentinė literatūrologija neįtraukta. Lieka tarsi suskliausta arba – už, už pagrindinio kelio, to, kas disciplinuoja, leidžia daryti vienokias ar kitokias išvadas, jei galutinai ir neišvestas, tai bent nujaučiamas. Ir tai atitinka mano nuostatas: saugoti ribas, taip pat ir humanistinių disciplinų ribas, rūpintis tyrimo precizika, kiek tai įmanoma, bet matyti ar bent nujausti ir tai, kas lieka , kas galbūt yra esminė liekana, iš kurios gali prasidėti tai, ko dar nematome, neapčiuopiame. Fragmentų knygas „Laisvojo mąstymo properšos" (2012) ir „Lašas poezijos" (2013) laikau būtinas supratimui to, ką tiriu, tyrimą suvokdama kaip etinį, estetinį, filosofinį, mokslinį kelią.

Abejodama, bet ir bandydama sumuoti, sakyčiau, kad savo darbais pa­ryškinau pirminį literatūros fenomenalumą, formulavau ir galimas fenomenologines literatūros tyrimo prieigas, pabrėždama sinerginio veikimo, autentiško mąstymo, neatsiejamo nuo mąstančio asmens, jo patirties, akcentus. Kai kuriais aspektais gal kiek naujau pažvelgiau į lyrikos teoriją, suprobleminau kalbos ir kalbėjimo, teksto ir kūrinio suvokimą, fenomenologiniais tyrimais, neatskiriamais nuo patyrimų, kokiu trupiniu prisidėjau prie lietuvių literatūros istorijos, lietuvių literatūros kritikos istorijos.

Dabar, kai jau imu grįžti, iš naujo patirdama tai, ką esu kuriuo nors būdu patyrusi, susitinku su jaunesniais ir dar visai jaunais humanitarais, kurie, eidami savo keliais, remiasi ir tuo, kas jau (bent kaip užuomazgos) yra mano darbuose. Esminis humanistikos darbų kriterijus, – ar tai, kas sudaro jų turinį, gali kaip nors prasitęsti, persikūnyti, transformuotis. Aukščiausia humanistikos tiriamųjų darbų paskirtis –­ ne uždaryti sąmonę kokiame nors rate (metodologiniame ar ideologiniame), o laisvinti ją, kreipti autentiško mąstymo linkme.

Ramūnas Gerbutavičius. „Fuko švytuoklė“
Ramūnas Gerbutavičius. „Fuko švytuoklė“

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai