Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Irena Aleksaitė, Birutė Jonuškaitė. Apie kačių šėrimą ir glostymą, Pričkų ir krokodilo ašaras

Irena Aleksaitė ir Birutė Jonuškaitė kalbasi apie laiką ir vertimų ypatumus

Ramūnas Gerbutavičius. „Avinėlių tylėjimas“
Ramūnas Gerbutavičius. „Avinėlių tylėjimas“

B. J.: Gerai žinome, kad kiekviena kalba yra gyvas organizmas, jis auga (atsiranda naujų daiktų, reiškinių ir, žinoma, jiems reikia pavadinimų), jis keičiasi priklausomai nuo duota kalba kalbančios šalies plėtros, santvarkos, užsienio politikos, pragyvenimo lygio, jų buities ir pan. Taigi net ir ilgamečiai, patyrę vertėjai nuolatos turi „bėgti" iš paskos visoms naujovėms ir jas tuojau pat suvokti, kitaip vargu ar, pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų vadovėlinę lenkų kalbą išmokęs vertėjas be jokių konsultacijų deramai išverstų kokią nors šiuolaikinį žargoną mėgstančią Dorotą Masłowską. Tačiau yra ir kita medalio pusė: kiek vertėjai turi pavartyti istorinių vadovėlių, žodynų, žinynų, imdamiesi versti kokį nors XVIII amžiaus autorių!

Taigi pakalbėkim apie du dalykus: kaip laikui bėgant keičiasi grožinės literatūros kalba ir kaip keičiasi pats vertėjas.

Kaip Tu pati save šiandien matai aną – pradedančiąją –­­­ lenkų literatūros vertėją? Nuo kokios knygos pradėjai ir kas Tave labiausiai trikdė? Kas buvo sunkiausiai įkandama? Ar buvai patenkinta savo vertimu? Aš, atsimenu, pradėjau nuo Cz. Miłoszo „Isos slėnio" ištraukos. Visai neketindama rimtai imtis vertėjos amato. Tada kaip tik buvau išvaikščiojusi Šetenius, Šventybrastį, Apytalaukį su jo knygomis rankose ir kaip koks pėdsekys, euforijos apimta, negalėjau atsispirti pagundai papasakoti apie autorių ir jo kūrinius visai Lietuvai. Tiesiog sėdau ir pradėjau versti ir, žinoma, šiandien tuo savo pirmuoju vertimu nelabai žaviuosi... Bet tada, 1986 metais, svarbiausia buvo intencija, svarbiausia, kad „Santara" išspausdino ir mano straipsnį apie iki tol beveik visiškai neverstą, nors Lietuvoje gimusį Nobelio premijos laureatą, ir vertimo ištrauką... ir, ko gero, nedaug kam rūpėjo pati vertimo kokybė.

I. A.: Kitaip nei dauguma vertėjų, aš mokiausi versti, o ne kurios nors kalbos – turiu galvoje, mokiausi aukštojoje mokykloje. Ir iš pradžių verčiau iš lietuvių į rusų kalbą, tad ėmusis vertimų į lietuvių kalbą jau šį tą žinojau ir išmaniau. Mano lenkų kalbos žinios pasyvios, t. y. pati išmokau skaityti, o kalbėti ir šiandien man sunkoka. Ir kai prisimenu savo pirmąjį vertimą iš lenkų kalbos... Tai buvo M. Rodzewiczównos „Dievaitis". Taigi, sėdau versti –­ tekstą suprantu, o išversti nemoku, žodyne tikrinau kas antrą žodį, dėliojau žodžius vienaip ir kitaip, ir šiandien prakaitas išpila prisiminus. Jaučiausi kaip tas šuva – viską supranta, o pasakyti negali. Kai galiausiai apvaldžiau tą žodžių siaus­mą, kai tekstas ėmė gultis į eilutes – ne visada sklandžias, ką jau čia – pajutau, kaip nuostabu versti į gimtąją kalbą, kaip toji kalba įtraukia, įsiurbia, užlieja, gali vartyti ją rankose, čiuopti, minkyti ir nusilipdyti tokį žodį ar frazę, kokios tau reikia. Štai tada iš tikrųjų pajutau, koks tai malonumas ir džiaugsmas. Ar aš patenkinta savo pirmuoju vertimu? Aišku, ne, ir jokiu savo vertimu nesu patenkinta –­ vis atrodo, kad buvo galima padaryti geriau, pasakyti vaizdžiau, išdėstyti sklandžiau. Ir kas kartą, atidavusi vertimą – o esu išvertusi kokias 60 knygų, knygelių ir brošiūrų, – kokią savaitę negaliu ramiai miegoti, krūpčioju nuo kiekvieno telefono skambučio, vis atrodo, kad paskambins iš leidyklos ir pasakys, kad vertimas netinkamas.

B. J.: Viena mano kolegė, daugybę metų verčianti iš anglų kalbos, sako, kad anksčiau kur kas daugiau įvairiausių nesąmonių pasitaikydavo ir jos pačios, ir kitų vertimuose. Juk anuomet, interneto, žinoma, nebuvo, nuo Vakarų mus saugojo geležinė uždanga ir žodynų duomenys buvo per skurdūs, ir apie kitokią buitį ar būtį buvo sunku daugiau ką nors sužinoti. Ji prisimena posakį, kuris tiesiogiai reiškia „pašerti katę", taip jį ir išvertusi, ir dar stebėjosi vakarietišku lepumu: tame tekste vieniša motina skundėsi savo sunkiu gyvenimu ir pasakojo, kaip rytais pašeria katę, išlydi vaiką į mokyklą ir t.t. Taigi kolegė, kaip ir dera darbščiai lietuvaitei, buvo pasipiktinusi: pamanykit, vargas katę pašerti! O tą posakį šiandien Interneto Urban Dictionary aiškina:

1. Skirti laiko kokiai nors veiklai.
2. Lytiškai santykiauti su moterim (Guys I'm going to run, got to go „Feed the Cat".).
3. Žodžio „vemti" pakaitalas (She got so drunk, she was feeding the cats all night.).
4. Masturbuotis namuose (Hey ummm guys I gotta go home and feed the cats).
5. Išsituštinti (Sorry guys I would love to stay and talk but I have to go home and feed the cat.).
6. Moters masturbavimasis (Female masturbation.).

Kitas mūsų kolega prisimena, kad pradėjęs versti, žodį „ludobójst­wo" versdavo „žmogžudystė", o neradęs žodyne, ką reiškia „koszatka" (Miškinė miegapelė), „głaska koszatkę", išvertė „glosto katytę". Ar Tau yra tekę šitaip apsigauti?

I. A.: Jei ir esu apsigavusi, tai šito nežinau. Juk ir Tavo pateiktas pavyzdys – „pašerti katę" – pagal kontekstą limpa, na, gal katė tokia išranki, kad ją pašerti yra varginantis darbas. O jei limpa pagal kontekstą, jei versdama kitas knygas su ta kate nesusiduri, jei kritikas neišnarplioja kiekvieno tavo sakinio – tai iš kur gali žinoti, kad apsigavai ir nusišnekėjai? Aš dažnai prašau Lenkijos instituto ir kolegų pagalbos, jei reikalingo žodžio, frazės nerandu internete. Ir labai dažnai pagalvoju – o kaip vertėjai ir redaktoriai dirbo anksčiau, kai interneto nebuvo? Juk tų „kačių" pasitaikydavo kiekviename žingsnyje. Kita vertus, ir su tuo internetu visaip būna. Kartą man prireikė patikrinti battement tendu – tai toks baleto terminas – rašybą. Ir ką –­ internetas išmetė 100 000 Betmeno pozicijų. Man kartais nutinka kitaip: akis ima ir neteisingai perskaito žodį, ir tada kankinuosi, stengdamasi suvokti sakinio, pastraipos prasmę. Pavyzdžiui, versdama Gombrowicziaus „Dienoraštį", vietoj piasek – (smėlis) perskaičiau piesek – (šunelis). Man tas šunelis tekste niekaip nelimpa, bet juk tai Gombrowiczius, jis visaip gali parašyti. Na, šiaip ne taip tą šunelį pritaisiau. Po poros dienų skaitau –­ visiška nesąmonė, tada žvilgtelėjau į originalą ir pašiurpau.

B. J.: Žaviuosi vertėjais, kurie imasi versti tokius didelius veikalus, kaip Bhagavadgita, Koranas arba, sakykim, Kristijono Donelaičio „Metai". Neseniai juos į ispanų kalbą išvertė Carmen Caro Dugo, o į rusų kalbą –­ Sergejus Isajevas. Šiandien net ir lietuviai, ypač jaunimas, jau sunkiai įkanda archajinę šios poemos kalbą, o kaip ją suvokti kitataučiui vertėjui? Man atrodo, pirmiausia reikia išstudijuoti XVIII a. Prūsijos istoriją, socialinę, buitinę aplinką, įsijausti į to meto žmonių pasaulėjautą, perprasti Donelaičio vertybių skalę, jam svarbius dalykus. Juk, pagal literatūrologus, poetas labai kruopščiai ir tiks­lingai parinkdavo kiekvieną žodį, nes jis – žmogaus sielos veidrodis, todėl keikiasi „Metuose" tik „nenaudėliai" būrai ir ponai, o „viežlyvieji" savo lūpų keiksmažodžiais neteršia, nes jų padorų elgesį turi atitikti ir padorūs žodžiai. Štai čia, pasikartosiu primindama Žavintos Sidabraitės „Baltijos" almanache išsakytas mintis, ir klupteli vertėjas dosniajam Krizui priskyręs netinkamą žodį:

Йонас, Йокубас, Энскис! Куда запро­пали вы, черти?
Ans, Jokūb, Ensky! Kur bastotės prisiėdę?

Arba kitas, visai ne iš tos epochos į Donelaičio tekstą įšokęs žodis:

Грубо, как варвар, хватал он рукой куски сала большие.
Tuo su nagais kaip būrs lašinių šmotus nusitvėrė.

Na ir jau visai iškreipdamas prasmę vertėjas pasitelkė mums visiems gerai pažįstamas „krokodilo ašaras". ( Beje, vargu bau ši sparnuota frazė suvokiama šių dienų paaugliams...)

Что вам с того, дорогие, колъ буде­те вытъ без умолки?
Вдруг потеряете разум илъ, вовсе ос­лепнув от слез крокодилъных,
Вы ни детишек раститъ, ни рабо­татъ не сможете тол­ком...

K. Donelaitis perdėtai pavaizduoja būrų verksmą, bet jo būrai apverkia savo mirusį poną nuoširdžiai, tikrai nelieja „krokodilo ašarų":

Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit;
O paskui akli bei proto viso netekę
Nei vaikus augyt, nei darbus dirbt negalėsit.

Žinoma, šie pavyzdžiai tokio sudėtingo veikalo vertime yra tik smulkmenos, bet jos kaip tik gerai iliustruoja, kas duoto laiko kūriniui tinka „prie veido", o kas ne.

O Tu ar esi turėjusi malonumo galynėtis su tekstais, parašytais senąja lenkų kalba? Jeigu taip, kas buvo didžiausias pagalbininkas, kaip su jais susidorojai? Gal irgi buvo kokių nors prasminių riktų?

I. A.: Ne, tokio malonumo neturėjau... O gal XIX a. vidurio tekstą jau galima vadinti senuoju? Tai buvo Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštis „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose". O kad dienoraštis, tai verčiant stilistinių problemų beveik nekilo, didžiausia problema... ne, didžiausios problemos buvo trys: realijos, kai kur pernelyg smulkmeniškas dėstymas ir veikėjų tautybė. Realijos kaip realijos, vertėjo duona kasdienė, teko nemažai pasirausti etimologijos žodynuose, padusinti lenkų kalbos specialistus, ir tiek. Smulkmeniškas dėstymas – tai ne stilistinė figūra, o tais laikais svarbus, bet mums visiškai nesuprantamas dalykas: giminystės ryšių išvardijimas, pvz.: „...jaunesnysis, Konstantinas, susižiedavo su panele Valerija Vankavičiūte, kurios vyresnioji sesuo Klementina prieš keletą metų buvo ištekėjusi už Edvardo Mostovskio, o jaunesnioji Vanda po ketverių metų ištekėjo už Benedikto Tiškevičiaus. Tų trijų seserų ... motina buvo Soltanaitė, jas išaugino močiutė Vankavičienė...", arba: „Marynė Jundzilaitė, ponios Abramavičienės anūkė, ir Elena Soltanaitė, tetos Nesiolovskos augintinė – blondinė ir brunetė. Elenos motina buvo kilusi iš grožio lizdo – mergautine pavarde ji buvo Toplic. Buvo ištekėjusi už Korsakovo, antrą kartą – už Stanislovo Soltano, kuris, sumanęs vesti dar kartą, jau turėjo kelis proanūkius iš savo anūkių – Kublickų ir Vankavičių..." Dabar man visai smagu tai skaityti, bet verčiant labai erzino. Na, o daugiausia darbo ir pastangų įdėjau aiškindamasi veikėjų tautybę. Visi knygoje paminėti žmonės – ne personažai, o realūs žmonės, gyvenę Lietuvos–Lenkijos valstybėje ir vėliau, kai po Napoleono žlugimo ji buvo padalyta ir pateko Rusijos valdžion. Autorė rašė lenkiškai, vadinasi, visi vardai, pavardės ir vietovardžiai yra sulenkinti, jos pačios pavardė ant knygos viršelio skamba taip: Gabriella z Günterow Puzinina. Taigi, kuris iš knygoje paminėtų žmonių yra lietuvis, o kuris lenkas? Kaip rašyti jų žmonų ir dukterų pavardes? Kas be ko, nemažai pavardžių yra žinomos: Sapiega, Radvila, Puzinas, Abromavičius, Pliateris, Tiškevičius, Tyzenhauzas, Oginskis tradiciškai laikomi lietuviais, Potockis, Zamoiskis – lenkais, nes Lietuvoje neturėjo dvarų, o kiti? Kaip turėčiau rašyti – Sulistrovska ar Sulistrovskytė, Liubecka ar Liubeckytė, Šumska ar Šumskienė? Žinoma, galiu pasiklausti Istorijos institute (galiausiai taip ir padariau), bet pirma dera pačiam vertėjui parašyti, kad instituto darbuotojai galėtų patikrinti. Užtat knygos gale yra pavardžių rodyklė – jei kam reikės, prašom, viskas surašyta juodu ant balto.

B. J.: Carmen Caro Dugo yra man pasakojusi, kad sėdusi dirbti prie „Metų" džiaugėsi, jog jie jau yra išversti į prancūzų kalbą. Labiausiai ji bijojusi retų žodžių, kurių niekur negalėsianti susirasti, nes išsamaus lietuvių–ispanų kalbų žodyno nėra. Manė, jei atsiras kokia kliūtis, galės pasitikrinti prancūziškame vertime. Bet paaiškėjo, kad išverstos tik kelios ištraukos iš „Rudens gėrybių". Tada skaitė dvejus „Metų" vertimus į anglų kalbą ir netgi prašė savo tėvų, apelsinų augintojų, pagalbos. Paprastai apie žemę ir rakandus su jais nekalbėdavo, bet Donelaitis privertė paieškoti tokių žodžių, kokius tik jie galėjo pasakyti, pavyzdžiui, kaip būdavo vadinamas vienas ar kitas daiktas, reiškinys, ar skirtingų spalvų galvijai. Ypač buvo sudėtinga atrasti atitikmenį „būrui" –­ juk negalėjo nei palikti lietuviškai, nei išgalvoti. Vartojo būrui artimiausią žodį iš feodalinės santvarkos –­ „siervo", kai kur įpindama sinonimų. Stengėsi versti ir asmenvardžius, nes jie labai reikšmingi. Angliškame vertime visi vardai liko lietuvių kalba, gal tik pora išversta. Bet vardas „Metuose" juk dažnai reiškia to žmogaus charakterį ar ydą. Tarkim, „Vyžlaukį" išvertė –­ „Alborgal", be to, pridėjo paaiškinimą, nes lietuviški vardai, tokie kaip Marčiuks ar Šlapjurgis, ispaniškame tekste skambėtų keistai, būtų labai sunkiai tariami ir trikdytų ritmą.

Beje, kai paklausiau jos, kaip susidorojo su Donelaičio vartojamais deminutyvais, ji štai ką man atsakė: „Ispanų kalboje yra mažybinių priesagų, bet jų vartosena visai kitokia. K. Donelaitis jas vartoja su lyriniu niuansu, kartais su ironija, mažybiniais žodžiais nori parodyti artumą būrams, savo gailestį. Taigi mažybinės priesagos atlieka tam tikrą funkciją. Sunkiausia buvo versti „Žiemos rūpesčių" pabaigą, kur autorius kreipiasi į Dievą ir sako „tėtuti", „tavo rankelės". Mažybinės formos sukuria gero, rūpestingo Dievo paveikslą. Ispaniškai tomis pačiomis priemonėmis to padaryti neįmanoma, skambėtų vaikiškai, net juokingai. Todėl su redaktore nusprendėme vartoti epitetus ir kaskart galvoti, kaip kompensuoti mažybinę formą, kad nebūtų praradimų. Dar vienas iššūkis – garsai ir aliteracijos. Kaip išgauti vėjo šiurenimą, kai kalboje daug mažiau šnypšiančių garsų? Ispanų ir lietuvių kalbų garsai gana stipriai skiriasi. Kur galima, bandžiau tą padaryti. Bet tam man reikėjo išgirsti Donelaičio tekstą, skaitomą skaitovo".

Beje, Carmen vertė proza, kurią sueiliavo poetė literatūros mokslų daktarė Rocío Arana. Be to, jau sueiliuotą tekstą Carmen siuntė dar dviem specialistams iš Ispanijos, kad šie įvertintų ritmą ir skambėjimą. Pateikė pavyzdžių, kaip hegzametras skamba lietuvių kalba. Pagrindinis konsultantas buvo ispanų metrikos žodyno autorius, dirbantis Madrido universitete. Jis patarė geriau nesirinkti hegzametro. Lietuvių kalbai toks ritmas palankus, nes yra ir ilgųjų, ir trumpųjų balsių, kalba lengvai prisitaiko prie hegzametro. O ispanų kalboje balsių ilgis nesiskiria, tad reikėtų dirbtinai ieškoti ilgų ir trumpų skiemenų arba pasinaudoti dvibalsiais. Būtų labai sudėtinga, skambėtų nenatūraliai. Jo nuomone, ispanų literatūrai hegzametras iš viso nebūdingas. Labai mažai poetų yra bandę juo eiliuoti. Yra tik eksperimentinių pavyzdžių. Paprastai poetai rinkdavosi kitą ritmą: 14 skiemenų aleksandriną arba 11 skiemenų ritmą. Taigi Carmen taip ir padarė.

Bet grįžkime, prie šiuolaikinių kūrinių herojų. Irena, papasakok apie sunkiai identifikuojamą veikėją, kuris ir Tau, ir man, gerai neišmanančioms šiuolaikinių lenkų dainelių, pasakėlių arba filmukų vaikams, sukėlė daug klausimų, o, pasirodo, mamoms, turinčioms mažų vaikų, jis aiškių aiškiausias... Mūsų laikais buvo „Liolekas ir Bolekas", „Rumcaisas" (nors šitas greičiau čekų, o ne lenkų), o dabar vaikų sąmonėje gyvena visai kiti personažai...

I. A.: O taip, porą kartų esu užsibedusi ant tokių dalykėlių. Kartą verčiau suaugusiųjų knygą, ir ten radau kažkokį puciką, o gal muciką, kuris rašomas mažąja raide, niekur nelimpa ir apskritai nežinia, kas tai per dalykas. Pameni, Birute, klausiau, gal Tu žinai, o Tu parašei kažkokiai savo pažįstamai į Varšuvą – ir paaiškėjo, jog tai nykštukas iš populiarios vaikiškos dainelės. Mums tas žodis nieko nesako, kaip kad lenkams nieko nesakytų Sajos peldas, todėl, kiek pamenu, palikau tiesiog nykštuką. Bet juokingiausias dalykas nutiko su hakuna matata. Tekste radau šią frazę –­ ir nežinau, ką ji reiškia. Įmečiau į internetą – o ten net mirga, gyvas galas tų matatų, tik niekur nerandu kokio nors paaiškinimo. Ir iš konteksto nelabai suprantu, ir nežinau, ką daryti. Knyga didelė, palikau tą matatą vėlesniam laikui. Po kelių mėnesių su anūke nuėjome į biblioteką, ji pasiėmė knygelę apie liūtų karalių Simbą – ir štai! Ten radau hakuną matatą, ir paaiškėjo, ką ji reiškia – tai gyvenimo šia diena ir nesirūpinimo ateitimi šūkis. Keistais keliais pas vertėją atklysta informacija, kartais maloniais, kartais vingiuotais ar akmenuotais, bet galiausiai atklysta... Tai ir puiku.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą

„Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas"

remia LR kultūros ministerija

Komentarai  

 
+2 #3 Viestartas 2014-01-31 22:02
Kažkodėl prisiminiau savo draugę, buvusią vertėją ir kaip ji vargo ir laabai gražiai išvertė tekstą iš senosios prancūzų literatūros, kiek ten ieškojo visokiuose žinynuose neaiškių žodžių senovinių.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #2 Viestartas 2014-01-31 21:59
Geras tekstas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #1 marija 2014-01-30 18:32
Tiesiog privalau pasakyti, kad man labai patiko šis pokalbis. Labai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai