Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jūratė Visockaitė. Melancholiškas Čechovas

Juozo Miltinio dramos teatro premjerinės „Žuvėdros" (sausio 18 d.) veiksmas klojasi ant grakščių lieptų ir po didžiule mėnulio pilnatim (scenografė Indrė Pačėsaitė). Kostia, nusisukęs nuo mūsų, medituoja, tyliai iškelia rankas ir žiūrėdamas į sustingusį dangaus kūną lėtai gulasi ant nugaros – vėliau elegantiškai melsvoje vakaro šviesoje šitaip somnambuliškai ant lieptelių gulsis ir kiti personažai... Taigi šitas mėnulis staiga tampa grėsmingai artėjančia Larso von Triero „Melancholijos" planeta (bent jau man, žiauriai paveiktai to filmo). Na, tik reikia ramiai mintyse atsiskaičiuoti – 1895-aisiais, pjesės parašymo metais, ji dar buvo gana toli nuo Žemės... Tačiau Kostios, pradedančio rašytojo-simbolisto, kūrybos stilistikai, jo nykiai beviltiškiems peizažams „šalta, šalta... tuščia, tuščia..." Trieras labai tinka – taip pat, kaip ir traškanti-yranti kompozitoriaus Igno Juzoko elektronika.

„Žuvėdra“. Dariaus Malinausko nuotrauka
„Žuvėdra“. Dariaus Malinausko nuotrauka

Deja, čechoviškų personažų nepakeliamą būties lengvybę pakelia mažuma panevėžiečių aktorių. Sceninės energetikos „skaitiklis" per praėjusį čechoviško triumfo daugiau nei šimtmetį yra prisukęs tūkstančius kilovatų, yra ir pasyviai klabatavęs. Šįkart jis veikia, mano galva, scenoje esant tik Astos Preidytės Arkadinai ir Albino Kėlero daktarui Dornui.

Šalia sėdėjusi literatūrologė net Čechovu suabejojo: „Seniai skaičiau, gal toj, rodos, jo ankstyvoj pjesėj, ne kažkas ir buvo?.." Nusėdę, vangūs, kažkokie tęvi yra Ninos (Inga Jarkova) ir Trigorino (Vidmantas Fijalkauskas), Kostios (Andrius Povilauskas) meilės prisipažinimų dialogai. Su jais čia „viskas aišku": Nina dabar yra paika, aikčiojanti, botais apsiavusi panelė, o bus nevykėlė provincijos aktorė, Trigorinas yra ir bus madingas, jau kiek nutukęs rašeiva dryžuotu kostiumu, Kostia gi – aklinai pasmerktas „lyrinis poetas" nuo pradžios iki galo. Galbūt jie šitaip režisieriaus Dainiaus Kazlausko artinami prie mūsų, dabartinių, tokių vienaprasmių? Taip, lengvabūdiški Čechovo pjesių herojai yra lėkšti iš pirmo žvilgsnio, bet tą paprastumą, nevykėliškumą jie gerai suvokia ir moka už jį visu savo kvailai dūžtančiu gyvenimu. Taip, jie nepaprastai panašūs į mus, irgi banaliai gyvenančius, už tai Čechovas iki šiol viso pasaulio ir mylimas – visose tose pjesėse po atpažįstamu buitiniu „televiziniu seriališkumu", vos jį sujudinus, atsidengia jausmų liūnai.

Puikaus, impulsyvaus ir daugiaveidžio aktoriaus Dainiaus Kazlausko (koks geras išeitų jo Trigorinas – į jį Čechovas įdėjo daug savo autoportretinių bruožų!) režisuotos „Žuvėdros" liūnas po tais lieptais keistai melancholiškai tyvuliuoja nuo pradžios iki galo, jis vos praanka ir tose keliose centrinių monologų scenose. Kodėl, dėl ko nušauta žuvėdra? Čechovo Nina jau žino atsakymą. O gležnasis Kostia neranda savo kelio įvaizdžių chaose: „Aš netikiu ir nežinau, kur mano pašaukimas." Taip pat kaip kol kas nežino ir šio spektaklio režisierius.

Dar norėtųsi paminėti ypatingą panevėžietišką publiką, sakyčiau, svarbų „Žuvėdros" dalyvį. Daug pristatomų kėdžių, sutelkti veidai, neilgi, bet dėkingi aplodismentai, po spektaklio greitai ištuštėjusi fojė, nes daug kas tamsų ir šaltą vakarą atvažiavo iš toliau. Pajunti, kad žmonės susirinko žiūrėti būtent Čechovo. Čechovo – į Miltinio teatrą!

Ką ten dar sakė aktorė Nina, išvykdama finale? „Aš tikiu, ir man ne taip jau skaudu, ir kai aš galvoju apie savo pašaukimą, tai nebijau gyvenimo."

Komentarai  

 
+2 #1 Kan 2014-01-31 16:15
Gal skvarbi Panevezio publika atvaziavo ziureti Cechovo, nezinodama, kad siais laikais teks jo ieskoti? Jurate Visockaite visada pataiko i desimtuka, brangi Siga. Ir buna labai geranoriska, po spektaklio svarstydama " ka cia parasius".
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai