Dainius VANAGAS. Pagiriotasis žodis Vėlyviui

b_200_283_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-24_nr._3458_red_plakat2.jpg

Visus, kurie paniškai būgštavo, kad naujausiame Emilio Vėlyvio filme „Redirected /­ Už Lietuvą!" bus išjuokta ir pačiais baisiausiais (sakykime, pilkais) atspalviais pavaizduota Lietuva, galima drąsiai nuraminti: nieko panašaus. Lietuviai filme pristatomi kaip apsukri, aist­ringa, kūrybinga ir be atvangos dėl lašelio laimės besigrumianti tauta. Aleliuja!

Antai greitosios pagalbos automobilyje prievartaujama sąmonės netekusi mergina, o tai, be abejo, reiškia, kad mūsų medikai tiesiog verčiasi per galvą (nevengdami taikyti net pačių pažangiausių gaivinimo metodų!), kad tik išgelbėtų vargšelės gyvybę. O štai lietuvių policininkai, mūsų gerovės puoselėtojai – tai ne kokie inkščiantys nukeipėliai, atseit algos mažos, mašinoms kuro nėra ir panašios dainuškos. Ne, bičiuli, mūsiškiai ryžtingai sprendžia iškilusias problemas, pavyzdžiui, naktimis, pasibaigus tarnybos valandoms, apiplėšinėja turtingus ir iščiustytus britų turistus ir taip papildo valstybės (ar bent jau savo) biudžetą. O ką, Robinas Hudas darė ne taip? Iš turinčių neturintiems –­ toks motto neturėtų stebinti britų.

Mūsiškės mergaitės plaštakės taip pat nepėsčios, kur jau ten – tikri etikos sargybiniai: vilioja, oi, tiksliau, tikrina užsieniečius vyrus, jų moralę, aiškinasi, ar šie tik neįsivaizduoja galį nusipirkti meilę už pinigus. Įtarimams pasitvirtinus, tik taukšt gašliui per makaulę, piniginę, drabužius čiupt (kaip baudą!), o kad prasikaltėlis turėtų progą apmąstyti savo kaltes ir tikrųjų vertybių svarbą, prisega jį, nuogut nuogutėlį smalsių pelyčių apsupty, antrankiais prie sunkiasvorio sovietinio radiatoriaus: kitą sykį žinos, kaip moterį gerbti. Kunigai, beje, irgi duodasi su laisvo elgesio damomis, betgi tik atversti, jas nuo nuodėmių apvalyti norėdami – tai atsidavimas, prieš kurį net Šventajam Sostui derėtų nulenkti galvą.

O štai gūdžiose Lietuvos provincijose klesti homofobija – na, čia jau nei pridėsi, nei atimsi: negerai, oi negerai. Sužinotų Europos Sąjunga, šakės ir eurui, ir litui. Kita vertus, tokia pozicija kaip tik atskleidžia tyrą it krištolas kaimiečio širdį, dar nesuteptą postmodernių gražbylysčių ir tolerantiškos (nusispjovimo) politikos. Jie, grynakraujai kaimiečiai (beje ir deja, nykstantys sparčiau nei amūriniai leopardai), bent jau turi nepajudinamą nuomonę, kurią karštai gina tai rusiškais keiksmažodžiais, tai medžiokliniais šautuvais, o kiti, vadinasi, civilizuoti besarmačiai, žiū, tik mykia, baubia, veblena nedrąsiai kažin ką po nosimi ir nors kankink – vis tiek neišgausi, nei ką galvoja, nei kokių pažiūrų laikosi. Todėl nenuostabu, kad lemiamame filmo mūšyje lietuvių provincijos maurai kaip reikiant duoda į skudurus rafinuotiems ir kažkokia manieringa šnekta čiauškantiems anglams. A, tiesa, dėl kalbos. Taip, šiame dievo mylimam krašte niekas nešneka angliškai, bet tik todėl, kad turi pakankamai sveiko proto nesivaikyti madų ir nesiveržti į vadinamąjį globalų pasaulį, kuris, greta visų išliaupsintų, išpopintų ir išties dėmesio vertų jo privalumų, taip pat yra ir stulbinamo, tiesiog neišmatuojamo dydžio šūdų krūva. Tegu tie pasipūtėliai anglai nors žodį kitą lietuviškai pramoksta. Bet tiek to, čia jau svajonė, visi jų turim; užtektų, jei išmoktų bent du tris sakinius bet kokia jiems svetima kalba.

„Redirected /­ Už Lietuvą!“
„Redirected /­ Už Lietuvą!“

Na, o jei koks apšepęs lietuvaitis pakrūmėje verda naminukę, argi tai nerodo, kad mes, paskutinieji Europos barbarai, dar nesame išprievartauti prekybos centrų, kad vis dar norime ir, svarbiausia, galime patys patenkinti savo poreikius? Ir su kontrabanda tas pats, ką, knygnešius mylėjom, o cigaretnešių jau ne? Pirmi norėjo, o antri tebenori, kad tėvynė lengviau savąjį kryželį neštų.

Ir vėlgi: jei kas nerimavote, kad „Redirected / Už Lietuvą!" bus dinamiško, permainingo, trumpai tariant, gerai sukalto veiksmo juosta, be kita ko, pasižyminti intriguojančiu siužetu, kurį norint perprasti reiktų bent kruopelytės žiūrovo pastangų ir įsijautimo, irgi galite miegoti ramūs: nieko, ničnieko panašaus. Per pirmas penkiolika šios neva kriminalinės komedijos minučių paskubomis įkuriama pasakojimo krosnis (atsakymai į klausimus: kas, kur, ką ir dėl ko?), o likusias šimtą ji taip ir pleškinama be atokvėpio ir vienodu intensyvumu: laksto britų zenkiai perkreiptais veidais ir ką tu jiems? Vieni gaudo, kiti bėga, o lietuviai, neprilygstami kuriozinių situacijų virtuozai, vis kaišo „padnoškes" ir vieniems, ir kitiems. Įvykiai (nagi šitie britų griuvimai ir suklupimai) rutuliojasi tokiu monotoniškai pašėlusiu tempu, kad, ačiū dievui, nelieka jokių galimybių nei intrigos, nei (ir ypač!) įtampos plėtojimuisi. Tai, žinoma, genialus sprendimas, mat pasitaiko, kad žiūri kokį filmą nagais į ranktūrius įsirėžęs, apimtas jaudulio ir nerimastingumo, persmelktas vidurius sukančio smalsumo, na kas, kas, po velniais, bus toliau, o varge, nagi greičiau, ei, atsisuk, už tavęs, oho, čia tai... Eina sau... Ir išeini tada iš kino salės visas parblokštas ir suglumintas, gaivališkų jausmų užvaldytas, euforijos palytėtas. Ne, ne, nebijokite: šitokių nepatogumų, vidinės harmonijos sutrikdymų „Redirected / Už Lietuvą!" tikrai nesuteiks: jei bežiūrint filmą iškiltų klausimas (bet jis, patikėkite, neiškils: klausimų E. Vėlyvis nemėgsta), kas vyks toliau, atsakymas visuomet bus akivaizdus: ogi lygiai tas pats, kas jau buvo prieš tai. Ir jokio įsitempimo, jaudulio, susidomėjimo, rūpesčio dėl veikėjų (jie specialiai sukurti kuo nykiau, kuo balzganiau, praktiškai be individualių savybių ir gyvenimiško konteksto, mat filmo kūrėjai, tie neprilygstami marketingo guru, be abejo, puikiai supranta, kad individualios savybės pasiutusiai erzina šiuolaikinį žiūrovą), žodžiu, „Redirected / Už Lietuvą!" – tai tobulai abejinga ir vėsi atgaiva nuo mūsų aštrių, nuotykiais, aistromis pritvinkusių ir dėl to kartais net varginti imančių gyvenimų!

Su dialogais irgi viskas gerai, jie, laimei, yra nežinia apie ką – lyg būtų suregzti prieš pusvalandį kalbėti išmokusių gorilų, todėl, užtikrinu, tikrai nėra reikalo jaudintis, kad nepavyks ko nors suprasti, nes atseit per gudriai užsukta. Anaiptol: kad ir koks apkiautęs būtų žiūrovas, vis tiek neprilygs rodomiems ekrane. Taigi dar vienas šio neabejotinai kultiniu tapsiančio filmo privalumas yra tas, kad jis beatodairiškai meilikauja žiūrovui, padeda jam jaustis šaunesniam, sėkmingesniam („nu aš tai tikrai į tokias pievas niekada neįsivelčiau") ir netgi protingesniam, mat juostoje aptinkamus bandymus žongliruoti stereotipais bei šaržuoti socialinę Lietuvos erdvę stengiamasi pateikti taip paprastai, taip banaliai, kad, suprask, juos būtų galima „iššifruoti" net ir filmo nemačius. Be to, prisižiūrėjus tokių paikų paistalų („nu čia tai vėjai"), paties gyvenimas ima atrodyti kaip gyvas prasmės įsikūnijimas. O tada jau belieka sėdėti nuo savo puikumo apsvaigus ir varnas skaičiuoti. Todėl filmo „Redirected / Už Lietuvą!" kūrėjų komanda išties nusipelno griausmingų aplodismentų jau vien už tai, kad jiems pavyko išvengti bet kokių originalumo klystkelių ir rasti patį tiesiausią, trumpiausią kelią į žiūrovų širdis.

Beje, būtų nedovanotina klaida nepaminėti fakto, kad filmas kupinas išradingų, gyvenamą laiką šviesmečiais pralenkiančių scenų, pavyzdžiui, storulio pirstelėjimas besikeliant nuo sofos ar falo tatuiruotė ant nugaros. Tai – scenos, pražvigdančios visą salę. Ir nenuostabu: juk taip žmogus nukreipiamas į pačią svarbiausią –­ biologinių išgyvenimų – sritį. Ir gal nusmurgę ir nuo aukštybių sferos apspangę kultūrininkai, pažiūrėję šį filmą, pagaliau supras, ko iš tiesų nori jaunas, gražus ir sveikas žmogus! Ne, ne, netgi ne duonos ir žaidimų, o falo ir bezdėjimo! Duokit jų daugiau, gerokai daugiau, ir publika – kodėl gi ne? – užsižvigins negyvai. Mirti besi­kvatojant –­ argi ne palaima?

Apibendrinant galima pasakyti, kad filmas „Redirected / Už Lietuvą!" yra puikus būdas prastumti dar dvi gyvenimo valandas (rupūs miltai, jų, tų valandų, juk šitokia daugybė – ir kur jas visas kišti?). Juk, gerai pagalvojus, jei ne E. Vėlyvis su savo sapnų mašina, tai stovėtume vidur gatvės rankoje iš nevilties gniaužydami dvidešimtinę ir gailiai raudotume, nežinodami, nei kur išleisti tuos kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus, nei ką apskritai veikti tą šlykščiausią buvimo žmogumi atkarpą –­ atkarpą tarp darbo pabaigos ir miego pradžios. Taigi šlovė Emiliui, šiam neprilygstamam laiko naikintojui.

Pauliaus Makausko nuotraukos
Pauliaus Makausko nuotraukos

Komentarai  

 
+4 -1 #1 Spyglė 2014-01-30 13:19
Puikus pagiriotas žodis, Vėlyviui, puikus :))) Tonacija atitinka filmo tembrą!
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai