Vitolis Trušys. „Tvenkinys", drobė, aliejus, 1996. Iš galerijoje „Kunstkamera" (Ligoninės g. 4, Vilnius) iki kovo 1 d. veiksiančios V. Trušio tapybos parodos „Sutemų šviesa".

Vitolio Trušio peizažuose vieninteliu atspirties tašku tampa horizonto linija ar ariamų dirvonų vertikalės, tokiu būdu formuojama labai asketiška, minimalistinė kompozicija, kuri derinama su, galima sakyti, skurdžia spalvine 2–3 tonų gama. Jokio išsišokimo, jokio efektų ieškojimo – tik pažliugusių dirvonų kvapas ir atsiskyrėliška kelionė per juos. Viena iš aplinkybių, kuri paaiškina Vitolio Trušio meistrišką žemės stichijos perteikimą galbūt yra ta, kad jis yra dailininkas monumentalistas, daugelio mozaikų (tarp jų – pagoniškų Lietuvos dievų panteono prie Klasikinių kalbų katedros Vilniaus Universitete, 1974–1978) autorius.

Vitolio Trušio molbertinė kūryba sukuria savotišką idiosinkratinį pasaulį, su savu reljefu, koloritu, apšvietimu ir atmosfera. Pasaulį, kuris mūsų protėviams galbūt primintų vaizdą pro nedidelį trobos langą, tačiau XXI a. žmonėms jis veikiau primena... postapokaliptinį kompiuterinį žaidimą. Čia ir slypi tokio meno žavesys bei aktualumas.

Vitolis Trušys. „Tvenkinys", drobė, aliejus
Vitolis Trušys. „Tvenkinys", drobė, aliejus