Jurij Andruchovič. Pas mus – jaunų revoliucija

Dmitro Larino nuotrauka
Dmitro Larino nuotrauka

Jurijus Andruchovičius (g. 1960 Stanislave, dab. Ivano Frankivske) –­ ukrainiečių rašytojas, poe­tas, eseistas, vertėjas, Ukrainos rašytojų asociacijos viceprezidentas, daugelio nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų laureatas, vienas ryškiausių savo šalies intelektualų ir kultūros veikėjų. Gyvena Ivano Frankivske. Jo kūriniai išversti į daugelį Europos kalbų, taip pat ir lietuvių.

Išreiškiant solidarumą su Ukrainos protestuotojais, sausio 25 d. Lietuvos rašytojų sąjungoje buvo surengti ukrainiečių poezijos skaitymai, kuriuose nuskambėjo ir šio J. Andruchovičiaus kreipimosi ištrauka.

Brangūs bičiuliai ir visų pirma užsienio žurnalistai ir redaktoriai, šiomis dienomis gaunu labai daug jūsų klausimų ir prašymų papasakoti apie situaciją Kijeve ir Ukrainoje apskritai, pateikti savąjį vyksmo vertinimą ir suformuluoti bent artimiausios ateities viziją. Kadangi tiesiog fiziškai negaliu kiekvienam iš jūsų žurnalų parašyti po platų analitinį straipsnį, nusprendžiau parengti trumpą kreipimąsi, kuriuo kiekvienas iš jūsų galės pasinaudoti pagal savo poreikius.

Svarbūs dalykai, kuriuos noriu jums pasakyti, yra šie:

Per nepilnus keturis valdymo metus Janukovyčiaus režimas privedė šalį ir visuomenę iki kraštutinės įtampos. Bet dar blogiau – jis įvarė patį save į akligatvį, kuriame turi laikytis valdžios amžinai ir bet kokiomis priemonėmis. Antraip jo laukia rūsti baudžiamoji atsakomybė. Uzurpavimo ir vagysčių mastai viršija bet kokį įsivaizduojamą žmogaus godulį.

Vienintelis atsakymas, kuriuo šis režimas štai jau trečias mėnuo reaguoja į taikius protestus, yra prievarta, be to, eskaluojama, be to, „kombinuota": policijos specialiųjų dalinių atakos derinamos su individualiu opozicijos aktyvistų ir paprastų protesto akcijų dalyvių persekiojimu (sekimu, mušimu, automobilių deginimu, įsiveržimu į butus, areštais, teismo procesų konvejeriais). Svarbiausias dalykas čia yra bauginimas. Kadangi tai nebeveikia, ir žmonių protestai tampa vis masiškesni, valdžios represijos darosi vis žiauresnės.

„Įstatymų bazę" joms ji sukūrė sausio 16-ąją, kai nuo prezidento visiškai priklausomi parlamento deputatai su visais įmanomais reglamento, darbotvarkės, balsavimo procedūrų ir galiausiai Konstitucijos pažeidimais nubalsavo pakeltomis rankomis (!) per keletą minučių (!) už daugybę įstatymų pakeitimų, kuriais šalyje realiai įvedama diktatūra ir ypatingoji padėtis, jos netgi nepaskelbus. Antai man, rašančiam ir paskleidžiančiam šias eilutes, jau gali būti taikoma keletas baudžiamųjų straipsnių už kokį nors „šmeižtą", „kurstymą" ir pan.

Trumpiau tariant, jei pripažintume šiuos „įstatymus", tektų tarti: Ukrainoje uždrausta viskas, kas neleidžiama valdžios. O valdžios leista tik viena: paklusti jai.

Nesutikdama su tokiais „įstatymais" Ukrainos visuomenė sausio 19-ąją dar kartą masiškai stojo ginti savo atei­ties.

Šiandien televizijos naujienų vaizduose iš Kijevo galite išvysti protestuotojus su įvairiausio tipo šalmais ir kaukėmis ant veidų, kai kada ir su medinėmis lazdomis rankose. Netikėkite, kad tai kažkokie „ekstremistai", „provokatoriai" ar „dešinieji radikalai". Aš ir mano draugai dabar taip pat einame į manifestacijas su tokia pat ar panašia ekipuote. Šiuo požiūriu „ekstremistai" nūnai esame aš, mano žmona, duktė, mūsų draugai. Mes neturime išeities: mes saugome savo ir artimųjų gyvybę ir sveikatą. Į mus šaudo policijos specialiųjų dalinių kovotojai, mūsų draugus žudo jų snaiperiai. Protestuotojų, nužudytų per pastarąsias porą parų vien vyriausybiniame rajone, įvairiais duomenimis, skaičius siekia nuo 5 iki 7 žmonių. Dingusiųjų be žinios visame Kijeve skaičius siekia dešim­tis.

Mes negalime nutraukti protestų, kadangi tai reikštų, kad sutinkame, jog mūsų šalis įgautų kalėjimo iki gyvos galvos pavidalą. Ukrainiečių jaunoji karta, išaugusi ir susiformavusi posovietiniais laikais, organiškai nepriims jokios diktatūros. Jeigu diktatūra laimės, Europa bus priversta skaitytis su Šiaurės Korėjos prie savo rytinių sienų atsiradimo perspektyva ir, pagal įvairius skaičiavimus, nuo 5 iki 10 milijonų pabėgėlių srautu. Aš nenoriu jūsų bauginti.

Pas mus – jaunų revoliucija. Valdžios nepaskelbtas karas vyksta pirmiausia su jais. Sutemus po Kijevą ima blaškytis neaiškios grupuotės „žmonių civiliniais drabužiais", jos gaudo daugiausia jaunimą, ypač su MAIDANO – Europos Sąjungos simbolika. Jie grobia juos, veža į miškus, ten išrengia nuogus ir kankina žvarbiame šaltyje. Keistu būdu tokių sulaikymų aukomis dažniau tampa jauni menininkai – aktoriai, dailininkai, poetai. Toks įspūdis, kad į šalį įsileisti kažkokie „mirties eskadronai", kuriems duotas uždavinys sunaikinti visa, kas geriausia.

Dar viena būdinga detalė – ligoninėse policijos pajėgos rengia pasalas sužeistiems protestuotojams, juos iš ten grobia ir (kartoju – sužeistus!) išsiveža nežinoma kryptimi tardyti. Kreiptis į ligoninę net atsitiktiniams praeiviams, sužeistiems atsitiktinės policininko mestos plastikinės granatos skeveldros, tapo itin pavojinga. Gydytojams lieka tik skėsčioti rankomis ir atiduoti pacientus į vadinamųjų „teisėtvarkos sargų" rankas.

Apibendrinant galima tvirtinti, kad Ukrainoje visu smarkumu vykdomi nusikaltimai žmoniškumui, ir visa atsakomybė už juos tenka dabartinei valdžiai. Jeigu šioje situacijoje iš tiesų veikia kokie nors ekstremistai, tai tie ekstremistai yra aukščiausioji šalies valdžia.

Dabar dėl dviejų tradiciškai man sunkių jūsų klausimų: aš nežinau, kas bus toliau, lygiai kaip nežinau, ką jūs galite padaryti mūsų labui. Beje, jūs galite, kiek leidžia jūsų galimybės, naudodamiesi ryšiais paskleisti šį mano kreipimąsi. O dar – atjauskite mus. Galvokite apie mus. Mes vis tiek laimėsime, kad ir kiek jie siautėtų. Laisvos ir teisingos visuomenės europines vertybes Ukrainos tauta jau šiandien, neperdedant, gina savo krauju. Ir aš labai tikiuosi, kad jūs tai įvertinsite.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai