Daina Opolskaitė. Skrydis

b_200_267_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-31_nr._3459_daina_opolskait4.jpg

Dar niekuomet vėjas nebuvo toks aksominis ir taip saldžiai kvepiantis mėlynais vilkdalgiais, koks buvo dabar, kai aš gulėjau ir užsimerkusi laukiau pro užuolaidą atsklindančių jo lipnių prisilietimų ant savo veido, lūpų, akių vokų, blakstienų, plaukų. Atrodė, kad ant mano odos krinta žiedlapiai, pats tikriausias gėlių lietus, didžiuliai ir švelnūs, mėlyni žiedlapiai nepastebimai užkloja ir paskandina mane.

Dar niekuomet mano patalynė nebuvo tokia lengva, švari ir maloniai šiugždanti kaip dabar, kai nejučia pajudindavau koją ar ranką arba mėgaudamasi pasukdavau šiek tiek į šoną galvą, pasitikdama vėjo kvapą, –­ vilkdalgiai skleidėsi ir žydėjo visai čia pat, nuo jų iki mano lango tebuvo vos dvidešimt gerų žingsnių.

Ir dar niekuomet nebuvo taip tylu, taip stebuklingai ir iškilmingai tylu, nuo ko nejučia iš susijaudinimo virpa visas kūnas, o akyse nori nenori smilksta keistas graudulys. Tai nebuvo paprasta tyla, atsitiktinė ir prisodrinta nejaukių išilgėjusių pauzių, ne tokia, kuri užklumpa staiga ir nėra niekuo įpareigojanti, kai visi žodžiai netikėtai per greitai išspinduliuoja save ir išblėsta be pėdsako. Tai buvo graži ir svarbi tyla, kur kas reikšmingesnė ir ypatingesnė nei daugybė žodžių, apie tokią tebuvau skaičiusi knygose. O dabar jaučiau ją.

Buvo nepaprastai gera, buvau viena. Žinojau, kad namuose niekieno nesama, ir tas suvokimas buvo labai natūralus, kažkoks savaiminis, paprastai juntamas, ir tiek. Gulėjau užsimerkusi ir nejudėjau. Mintyse bandžiau atspėti, kiek valandų, galvojau apie tai, kad už lango tikriausiai laukia nuostabi vasaros diena ir šviečia saulė, netgi jaučiau sklindančią šviesą. Nors mano vokai ir buvo užmerkti, tačiau šviesos pojūtis kažkokiu stebuklingu būdu vis tiek siekė mane ir buvo juntamas – skverbėsi pro mažyčius blakstienų plyšelius ir odos poras. Turbūt vakare nuėjau gulti pamiršusi užtraukti užuolaidas.

Iš tiesų visai neprisimenu, kaip užmigau. Ko gero, tik tiek, jog dar tebuvo prieblanda, kai Gabrielė užėjo man palinkėti labos nakties. Gaubiama tamsaus ir sunkaus šešėlio, slenkančio paskui ją kaip apsiaustas, ji prisiartino prie mano lovos ir vos palietė mano pirštus. Aš nemiegu, pasakiau, gerai, kad atėjai. Ji prisėdo šalia ir aš pati paėmiau jos ranką. Stengiausi pažvelgti į akis, tačiau jos veidą negailestingai gobė sunkus šešėlio gobtuvas, teįžiūrėjau tik patamsėjusią antakių juostą ir vos blyškesnes žandikaulių kalveles. Norėjau paprašyti, kad ji uždegtų stalinę lempą, tačiau kažkodėl nepaprašiau. Pajutau, jog toji staiga mudvi užklupusi akimirka yra pernelyg skausminga, trumpa ir brangi, tokia visa virpanti ir nykstanti čia pat akyse kaip liepsnojantis popierius, kad buvo baisu ką nors sakyti ar daryti. Buvo nepakeliamai sunku laikyti šiltą Gabrielės ranką savo saujoje, trapią ir švelnią kaip viščiuko sparnelis. Kažkur gerklės gilumoje pašėlusiu greičiu vijosi karštas ir sprangus ašarų kamuolys, ir aš išsigandau to, ką galiu padaryti, nežinojau ką, ką nors baisaus ir gąsdinančio. Tada ji pasilenkė prie manęs ir jos kvėpavimas, jos plaukai, jos balsas man priminė, kad turiu tvardytis. Abi tylėjom. Tyla keistai skandino mūsų mintis, tačiau aš jaučiau, kad abi galvojame apie tuos pačius dalykus. Paskui mudvi kalbėjomės, tik neprisimenu apie ką, ir aš galiausiai nusiraminau. Paskui ji pasakė: gerai, jau eisiu, tu miegok, labanakt, o aš kažkodėl jai palinkėjau: sėkmės tau. Ir viskas. Nepamenu, kad dar kas nors būtų nutikę .

Dabar man viskas atrodė visai kitaip. Nebuvo nė kruopelytės to gniuždančio pralaimėjimo pojūčio, kad viskas vyksta per greit, kad daug ko nespėju padaryti ir kad laikas nėra man pavaldus. Nebuvo tos sunkiai pakeliamos baimės, kuri mane gaubė jau ilgai, ištisus mėnesius ar net metus, dabar jaučiausi rami ir laiminga. Bandžiau prisiminti visas tas slogaus liūdesio priežastis, kurios ypač kamavo keletą pastarųjų savaičių, tačiau sąmonė sumaniai ir meistriškai atmušinėjo jas vieną po kitos kaip teniso kamuoliukus – nė viena iš jų manęs nepasiekė. Ramybės pojūtis buvo dieviškas ir toks patvarus, toks nesugriaunamas ir tvirtas, kokį tik vienas Dievas tegali sukurti ir kaip nematomu apsiaustu apgaubti tavo virpančius pečius.

Aš vis dar neketinau keltis. Tyčia mėgavausi, vilkindama laiką, norėjau neskubėdama sugalvoti, ko imsiuosi. Pirmiausia visur nuvalysiu dulkes, seniai jau to nedariau. Rūpestingai nublizginsiu visus namuose esančius veidrodžius, visus stiklinius paviršius, net vazas ir taures indaujoje, o paskui pereisiu per visus namus atsargiai sugaudama savo atspindį kiekvieno jų gelmėje. Seniai į save nežiūrėjau. Kartais, prisimenu, paklausdavau Laimono, kaip atrodau, ir jis gūžtelėdavo pečiais, ne visai žinodamas, ką man atsakyti. Jo akyse atsispindėdavo kažkoks neaiškus klausimas, o įsirėžusi raukšlė plačioje kaktoje pailgėdavo ir pagilėdavo dvigubai. Niekaip negalėdavau suprasti, ką tuo metu jis galvoja. Gabrielė čia pat pasiskubindavo ir pareikšdavo, kad man tereikia sutvarkyti antakius ir nudažyti plaukus, jie jau seniai ataugę prie šaknų, ir viskas.

Iš tikrųjų aš jiems abiem buvau už daug ką dėkinga.

Pirmiausia Gabrielei. Ji buvo nuostabi. Žiūrėdama į ją aš kasdien nepalioviau stebėtis, kokia ji graži ir protinga, ir niekaip neįstengiau patikėti, kad ji yra mano, iš tikrųjų mano. Aš didžiavausi ja. Jos asmenybe ir viskuo, ką ji darė. Netgi jos išvaizda – didžiavausi ir ja. Aš niekada neturėjau tokių vešlių ir tokios nuostabios spalvos plaukų kaip jos, su kokiais ji gimė. Ilgos žvilgančios sruogos priminė man purų žiemos šerkšną, apgulantį kiekvieną medžio šakelę. Gabrielės plaukai buvo sidabriškai balti, purūs kaip sniegas, kaip debesėlis. Tą lemtingą žiemą, kada kaktomuša susidūriau su Laimonu ant operos ir baleto teatro laiptų, akimirką negalėjau patikėti, kad žemėje yra žmonių, turinčių tokius plaukus. Sidabrinius. Metams bėgant jo sidabrinės garbanos nuslinko nuo viršugalvio ant pečių, palikdamos viršuje begėdiškai tuščią plynę. Tačiau yra Gabrielė, jo Gabrielė, ir aš žinau, ką jis jaučia, kasdien matydamas ją prie veidrodžio įmantriai šukuojant savo sidabro garbanas.

Ne tik nuostabių plaukų, slapčia jai daug ko pavydėjau. Ji labai anksti pasijuto suaugusi ir neišgyveno jokių audringos paauglystės kančių. Jos santūrumas, įsiklausymas ir tiesumas buvo tai, kuo žavėjausi labiausiai. Man buvo nesuprantama, kaip būnant tokiai jaunai galima išlikti tokiai ramiai ir blaiviai įvertinti net kritiškiausią situaciją. Aš visada buvau linkusi pernelyg staiga pulti į neviltį, išgirdus ką nors siaubingo mane akimirksniu išpildavo prakaitas ir pradėdavo drebėti balsas. Galėdavau staiga apsiverkti, niekada nemokėjau valdyti savo emocijų. Kai sužinojau, kad sergu ir kad greitai nusilpusi negalėsiu vaikščioti, jaučiausi visiškai bejėgė. Verkiau kaip išprotėjusi, nes tik tai galėjau daryti. Kai įsidrąsinusi vieną vakarą pasakiau apie tai Gabrielei, ji atidžiai pasižiūrėjo man į akis tarytum tikrindama, ar nemeluoju, po to paprastai pasakė: bus sunku, bet nereikia bijoti. Aš bijau, prisipažinau jai atvirai, nors to tikrai nereikėjo sakyti, pasielgiau kaip kvailė. Nereikia, pakartojo ji, nereikia.

O su Laimonu buvo dar kitaip. Ilgai rinkausi dieną, kada jam pasakysiu. Buvo sekmadienis, Laimonas neskubėdamas ruošėsi į koncertą. Jo laukė Paganinio, Mocartas, Vivaldis, Šopenas ir daugelis kitų. Apie juos jis galvojo nepalyginamai daugiau negu apie mane. Visi jie buvo mirę, tačiau Laimonui jie buvo gyvi. Gyvesni už gyvus. Jis gyveno jais, kalbėjosi su jais vien jam suprantama kalba, bet aš niekada nejaučiau jokio pavydo ar nuoskaudos. Priešingai, mane visada jaudinančiai žavėjo toks jo sugebėjimas lengvai užsimiršti laike, vienu lazdelės mostelėjimu perskrieti amžius ir epochas, įsigyventi į seniai nutolusius garsus, panirti į nesančius pavidalus, prikelti išblėsusius jausmus. Tai buvo muzika. Mačiau – jam niekas nesibaigia, neišeina, jis nepažįsta mirties ir laiko pančių. Jis nukerta juos visus vienu pirmuoju stipriu rankos mostu, precizišku judesiu, po kurio pasigirsta muzika. Smuikai, fleitos, saksofonai ir kontrabosai užlieja ir paskandina abi žudikiškas chimeras, akimirksniu nužudo abu amžinai savo kraugeriškus nasrus išžiojusius cerberius: laiką ir mirtį. Vėl negęstančia gyvybės liepsna dega Bethoveno akys. Atšalę Mocarto pirštai bėgioja klavišais. Vėsus Vivaldžio kvėpavimas vos pastebimu šerkšnu nugula žvilgantį instrumento paviršių. Daugybę kartų lankiausi Laimono koncertuose ir ilgas valandas sėdėdavau įsmeigusi akis jam į veidą. Visada būdavau sukrėsta, šokiruota to, ką išvysdavau liepsnojant jo akyse. Tai buvo aistra, pati tikriausia aistra, visiškai užvaldanti žmogų. Tomis valandomis aš lengvai patikėdavau, kad Laimonas stebukladarys, genijus.

Aš negalėsiu vaikščioti, man labai blogai, tariau kiek galėdama ramesniu balsu, žiūrėdama jam tiesiai į akis. Prisipažinsiu, tuo metu jaučiau kažkokį egoistišką smalsumą ir net keistą norą patikrinti jo reakciją. Norėjau pamatyti, kaip jis išsigąs, sutriks, nežinos, ką man pasakyti ir kaip paguosti. Žinojau, kad jausiuosi baisiai, tiesiog apgailėtinai, tačiau kažkodėl norėjau patirti tą skausmą. Sąmoningai skaudinti save, kad prie to būtų lengviau priprasti.

Laimonas ramiai padėjo elektrinę barzdaskutę į spintelę ir atsisuko. Vienas jo skruostas buvo storai nuteptas baltų putų sluoksniu. Galvojau apie tai, nuoširdžiai prisipažino jis priblokšdamas mane, mačiau, kad tau nė kiek ne geriau.

Matei?
Taip.
Kodėl man nesakei?
O kam? Tu pati jauti.
Tikrai baisiai atrodau?
Aš ne apie tai.
Pasakyk, tikrai atrodau baisiai?
Aš neišmanau, baisiai ar gerai. Kam apie tai kalbėti. Geriau pailsėk.
Aš nesiilsėsiu, negulsiu.

Gerai, kaip nori. Tada gali paruošti vakarienę. Grįšiu po kelių valandų. Jei ko prireiks, paskambink, grįždamas užsuksiu į parduotuvę.

Tada jis baigė skustis, išėjo ir tas keistas pokalbis baigėsi. Nebuvo pasakyta nieko reikšmingo, nieko jaudinančio, aš nieko nesupratau.

Gana. Įsidrąsinusi lėtai atmerkiu akis, tarytum būčiau naujagimis ir tai daryčiau pirmą kartą, jas liete užlieja akinama dienos šviesa ir aš neskubėdama galiu įsižiūrėti į viską aplinkui. Pirmiausia, ką išvystu, Gabrielės nuotrauka – ji šalia, ant stalelio. Gabrielė šypsosi žiūrėdama man tiesiai į akis, suglaustos jos lūpos primena žiedlapį. Juoduose akių vyzdžiuose spindi du šviesos sidabriukai. Viršuje ant knygų spintos amarilis laiko sukrovęs žiedą ir rengiasi pražysti. Kodėl anksčiau jo nepastebėjau? Galbūt kaltas skausmas. Kai skauda, ne tik kambarys, visas pasaulis atrodo kitaip. Išnyksta visi daiktai, išblėsta garsai, netgi tie, kurie yra arčiausiai tavęs. Laikrodžiai muša skausmo minutes ir valandas, skausmo sekundės kaip mažos adatėlės negailestingai susminga į odą kiaurai suvarpydamos jos epidermį. Skausmas yra pats stipriausias pojūtis žemėje, nesunkiai numarinantis visus kitus pojūčius ir netgi instinktus. Nieko nebematai, neužuodi, nenori –­ jis stipresnis už tave patį.

Lėtai pasisukdama ant kairiojo šono atsikeliu. Nieko neskauda. Galiu be vargo atsistoti, pakelti į viršų rankas, galiu eiti. Darau tai su baime, tačiau raumenys juda lengvai, jokio tempimo ar nutirpimo pojūčio. Nejaučiu jokio silpnumo ir galva nesvaigsta. Nebereikia ramstytis nei į kėdžių atkaltes, nei siekti kaulinių spintos durų rankenėlių. Paprastas dalykas, bet ypatingas. Jokio skausmo nėra. Pasaulis be skausmo. Nuostabu. Noriu nuversti kalnus, padaryti šimtus darbų, vėl pajusti jų teikiamą paprastą kasdienišką malonumą. Tik kasdienybės smulkmenose ir darbuose glūdi tikrasis gyvenimo žavesys – man prireikė laiko tam suvokti. Būtinai pasimatuosiu visus savo drabužius ir atsikratysiu nereikalingų, nusprendžiu. Susirasiu savo kosmetiką.

Kambario durys į koridorių pravertos, iš tolo matau, kad prieškambaryje ant batų dėžės raudonuoja paliktas Gabrielės švarkelis. Išėjo skubėdama, kitaip jo būtų nepalikusi. Odinė Laimono striukė taip pat persisvėrusi per kabyklą, skėtis nukritęs ant žemės. Jie abu skubėjo, aiškiai skubėjo, įdomu, kur? Ant tualetinio stalelio numestos šukos, juodo batų tepalo tūtelė, išraustas didysis prieškambario komodos stalčius, sumesti šalikai ir kaklaraiščiai. Tačiau Laimono portfelis ramiai tūno savo kampe ant batų dėžės, o mokyklinė Gabrielės kuprinė tvarkingai kabo ant vąšo. Kur jie abu išėjo, išnyko? Neprisimenu, kad būtų ką nors sakę ar įspėję.

Aš neklydau: visur tuščia ir tylu, nė gyvos dvasios. Tuštuma visada keistai sugeria mintis. Jausmai joje patikimai kristalizuojasi, nusėda, kol galiausiai išsigrynina iki visiško skaidrumo ir tampa tokie aiškiai suvokiami kaip matomi daiktai. Jausmams reikia tuštumos ir vienatvės. O aš daug laiko būdavau viena. Ištisas valandas, valandų valandas. Kartais atrodydavo, kad kiaurą dieną begulint lovoje praeina ištisi metai. Taip netikėtai lengvai prarasdavau laiko nuovoką. Kartais susipainiodavau, ar jau pavakarys, ar dar tik švinta. Kai turi tiek laiko, negali neturėti ir kito pasaulio. Tai neišvengiama.

Virtuvėje iš čiaupo lėtai kapsi vanduo. Garsus lašų caksėjimas labai panašus į laikrodžio rodyklių tiksėjimą. Laimonas visuomet toks išsiblaškęs, kiekvieną dieną tiesiog bėgte išbėga iš namų. Jo paties laikas kaip vanduo ir jis nepajėgus jo niekaip sustabdyti. Jo laikas plaukia greitai, pernelyg greitai, srovė galinga ir lengvai įsukanti į savo verpetą, kuriame atsidūręs jis nesuskaičiuoja dienų, veidų ir darbų, neprisimena beveik nė vieno gimtadienio, metinių švenčių ir svarbių sukakčių. Mano laikas visada buvo kitoks. Jis niekada nebuvo gausiai srūvantis vanduo, jis jau seniai buvo kietas kalnų krištolas – brangus ir kristalizavęsis į vieną formą, bet lengvai dūžtantis, eižėjantis plonomis aštriomis skeveldrėlėmis, itin skaudžiai prarandamas. Žinojau, kad jo, prarasto ir jau dingusio, niekada neišsaugosiu, nesusirinksiu.

Grindimis vaikščioju basa, tačiau nejaučiu jokio šalčio. Tik pėdos keistai atpažįsta kietą šiurkščią plokštumą –­ lyg žengčiau neobliuotomis lentomis. Vonios veidrodyje į mane pažvelgia blyškiaveidė būtybė, kurios niekada nesu mačiusi, visai nepažįstu. Kas tu tokia? – klausiu jos savo lūpomis, tačiau ji žiūri į mane tokiu tuščiu žvilgsniu, nieko nenorėdama pasakyti. Pirštų galais paliečiu stiklą – būtybė sudreba ir ima trauktis. Tu neturėtum čia būti ir rodytis, išgirstu kažkur savo pačios mintyse. Perbraukiu šukomis per plaukus – jie trumpi ir labai išretėję, silpni ir išslinkę didžiuliais kuokštais kaip senos nukaršusios moteriškės. Laimonas nežinojo, ar aš graži. Nežinojo?

Spintoje randu visus drabužius. Jie kabo savo vietose niekieno nepaliesti daugybę laiko kaip seni teatriniai kostiumai. Negaliu patikėti, kad jie kažkada buvo mano ir aš juos vilkėjau. Jų daug, be galo daug. Ir visų jų laikas praėjęs, pasibaigęs. Prie kojų nukrinta kažkas baltas. Gabrielės krikšto drabužėlis, gausiai išsiuvinėtas gėlytėmis ir apsiūtas mezginiais. Pakeliu ir suspaudžiu jį savo rankose jausdama praėjusį laiką – jo kūną ir kraują, galiu jį paliesti, į jį pasižiūrėti, jį užuosti.

Gintaro Žilio nuotrauka
Gintaro Žilio nuotrauka

Tą dieną Gabrielė krykštavo purkšdama didžiulius seilių burbulus ir sutelkusi visą dėmesį žvelgė į dangų. Iš pilko jo skliauto krito didžiulės pūkuotos snaigės ir tūpė jai tiesiai ant veidelio. Ji tankiai sumirksėdavo pamačiusi, kaip kažkas baltas ir švelnus nutupia ant kaktos ir nerimastingai gaudė pirštinėtomis rankutėmis sklendžiančius pūkus. Šventosios Agotos paveikslėlis, kurį ji gavo dovanų pasibaigus bažnytinėms apeigoms, laikomas rankoje taip pat sudrėko ir susiraukšlėjo nuo sniego. Aš švelniai paliečiau jos pirščiukus, tada ji greitai įsitvėrė mano rankos.

Aš labai suklydau, manydama, kad vakar nieko neįvyko. Ji ir vėl laikė mano ranką. Mudvi ilgai kalbėjomės visiškoje tamsoje. Iš balso jaučiau, kad ji labai stengiasi su žodžiais man neiškvėpti kažko baisaus, glūdinčio joje. Jos atsakymai buvo trumpi kaip tylančio instrumento paskutiniai akordai.

Tu nebijok.
Aš nebijau, mama.
Noriu matyti, kaip tu baigi mokyklą. Kaip studijuosi teatro akademijoje. Juk nori būti aktorė.
Žinau.
Viskas taip greitai nesibaigia. Žmogus nėra smėlio pilis, jis taip greit nesugriūva ir jo taip paprastai nenusineša vėjas. Dar yra laiko.
Žinau.
Man atrodo, kad tu daug pasieksi. Tau juk puikiai sekasi. Žinai, kartais žmogui lemta nugyventi kokius du ar net tris gyvenimus. Tu nugyvensi už mus abi. Taip juk būna, ar ne?
Taip, mama, būna.
Taigi. O dabar eik miegoti. Rytoj ryte užeik prieš išeidama. Pasakysiu, ką turi nupirkti.
Šitai buvau visai pamiršusi. Tačiau šiandien ryte mudvi taip ir nebepasimatėm, tikriausiai ji išėjo nenorėdama manęs žadinti, o aš miegojau kietai ir ilgai, kol pažadino tyla ir šviesa. Net neišgirdau, kaip ji pravėrė kambario duris.

Žingsniai, dabar jie buvo visai čia pat. Laiptai ir žingsniai, kopiantys jais. Per daugybę metų laukimo juos buvau išmokusi mintinai. Tylus sučiuženimas prie slenksčio. Tai jie abu, Gabrielė ir Laimonas, jie grįžo ir stovi anapus durų, kol kas dar nematomi, bet aiškiai girdimi ir atpažįstami. Atsigręžiu. Sutraška spynoje raktas ir štai jie abu žengia vidun, ir jau stovi prieš mane. Nė vienas netariame nė žodžio. Visi trys tylime. Tai ji, ta pati tyla, kurią pajutau vos prabudusi šį rytą, – toji svarbi ir iškilminga tyla, kuomet tylima ne dėl to, kad nebeturima ką pasakyti, o tam, kad nereikia kalbėti. Tai tyla, kuri kalba pati.
Gabrielė kažkodėl atrodo liūdna. Atsidususi nusiauna batelius ir atsisėda čia pat koridoriuje, ant batų dėžės.

Žiūri į grindis, ne į mane. Laimonas tebestovi ant slenksčio kaip įkaltas. Jie abu atrodo kaip grįžę iš pasaulio, nušluoto nuo žemės paviršiaus, ir nebežinantys, kaip gyvens toliau.

– Paskutiniu metu ji atrodė apgailėtinai, negalėjau jai to pasakyti... Buvo skaudu ją tokią matyti...
– Dabar jai geriau, tėti... Ji toli. Rami ir laiminga. Užmigo ir nepabudo. Prisimeni, kai ryte ją radom, ji atrodė kaip...

Kas tai? Ką aš girdžiu? Nejaugi jie kalba apie mane? Šie du žmonės, brangiausi man iš visų? Prisiartinusi paliečiu Gabrielės plaukus ir skruostą. Nėra jokio toli, aš čia pat, štai aš gyvenu kaip gyvenusi ir čia mūsų namai, štai mūsų daiktai ir štai mes patys. Tačiau Gabrielė tik krūpteli, apsižvalgo ir taria:

– Langas... Žiūrėk, tėti. Nejaugi mes jį taip ir palikom?
– Uždarysiu.

Laimonas dideliais lėtais žingsniais nužingsniuoja prie lango, paskui prie savo fortepijono, kurį laiką pastovi vietoje kažką galvodamas ir vieną po kito paspaudžia kelis klavišus. Garsai nuskamba liūdni, ilgi, jis leidžia jiems nuskambėti iki paskutinio nuaidėjimo ir sutrupėti tyloje. Jis ir vėl tas pats Laimonas, kurį visada pažinojau ir su kuriuo nugyvenau savo laiką, – žmogus, pripildytas muzikos. Ir šį kartą jis vėl beviltiškai ieško jos, ne manęs, norėdamas iškvėpti įtampą, užsimiršti. Nuožmiausias karys, peržengiantis laiką ir mirtį. Tikiu: jis sugebės užkapoti juos savo atminties kirčiais ir aš gyvensiu. Laimono veidas buvo arti. Jo šešėlis kaip didžiulis juodas drugys virpėjo ant fortepijono klaviatūros. Norėjau jį pabučiuoti paskutinį kartą.

– Tėti...
– Beveik neturėjau jai laiko... O dabar... kai teliko tik tiek...

Gabrielė pakyla ir prisiartina prie jo. Apsikabina rankomis tėvo kaklą ir lyg mažytė priglaudžia galvą jam prie krūtinės.

Jaučiu, kaip mane pagauna staiga pro langą įsisukęs vėjas, saldžiai kvepiantis mėlynais vilkdalgiais, vienu galingu mostu pastveria savo glėbin, išpūsdamas baltą užuolaidos burę, ir aš išskrendu.

Komentarai  

 
#1 Janna 2016-01-07 18:11
Nuostabu!
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai