Renata Šerelytė. Tarp akinamo ir neįžvelgiamo – pilka

b_200_296_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-31_nr._3459_gutauskas.jpg

Leonardas Gu­taus­kas. „Fragmentai". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

„Kaip gera rašyti lyjant, kai lašai kaip stiklo karoliukų užuolaida pridengia nušienautą pievą priešais verandos langą (...) Lėtai lyjant žiūrėti į lašų stikliukų užuolaidą ir rašyti baigiamo nugyventi gyvenimo fragmentus..." (p. 9).

Ši citata užkliuvo tada, kai pasiklydau uždarame „Fragmentų" grožyje, persmelktame maldos ir giesmės intonacijos. Prabangios gyvenimo spalvos, suvoktos ir išreikštos subtilaus dailininko intuicija, kilnus kalbos skambesys, kuriam nekenkia kartais pasitaikantys disonansai (jie skirti tam kilnumui paryškinti), savaip perteiktos biblinės situacijos ir temos (tarkim, ne sūnaus, o vyro palaidūno sugrįžimas) –­ visa nutapyta profesionaliai, nerasi prie ko prikibti. Kūrinys atrodo besąs didžiulis atminties korys. Ir labai sunku iš to korio ištrūkti – iš uždaros, žiedinės kiekvieno fragmento kompozicijos.

Bet gal tai apgaulingas įspūdis? Gal tiesiog reikia būti ne žiedo viduje, o išorėje? Gal „Fragmentai" turi ir kitokį, prasmingesnį kūrinio suvokimo raktą?.. Tai suvokti padeda būtent stiklo karoliukų užuolaida. Uždanga, vualis, šydas – tai, kas pridengia objektą, kuris plikai akiai būtų neištveriamas: pernelyg baisus arba pernelyg gražus. Todėl, skaitant L. Gutausko „Fragmentus", reiktų nesusigundyti tokiu atviru ir lengvai perprantamu teksto konstravimo būdu, koks yra fragmentas, ir nesidžiaugti atrastu simboliu – gyvate, ryjančia savo uodegą (nors pasakotojas mini ją kaip laiko pradžios ir pabaigos simbolį: „žalvarinę gyvatę", „uraborą", p. 96). Šis simbolis įkūnija tuštumą, o stiklo karoliukų užuolaida ne užskliaudžia, suspaudžia žmogiškąjį laiką į „gyvatės zoną", o (tik) pridengia. Stiklo trapumas šiuo atžvilgiu netgi graudus, jis neturi aštriosios, žeidžiančiosios reikšmės. Galbūt dėl to, kad įkūnija vandenį, kuris kaip fizinis kūnas turi kelis skirtingus pavidalus, liudijančius gyvybę, kuri tirpsta (sniegas), teka (vanduo), už(si)daro (ledas), išnyksta (rūkas).

Taigi priimant „Fragmentus" kaip stiklo karoliukų užuolaidą, galima visiškai ramiai žvelgti į jo apimtį – 461 puslapį. Šiuolaikinės užsienio literatūros pavyzdžiai rodo, kad įmanomi netgi tūkstantį puslapių turintys romanai. Taip pat ir romanai, kuriuos galima skaityti iš tos vietos, iš kurios skaitytojas pageidauja – pradžios, pabaigos, vidurio. Šiuo atžvilgiu Gutausko kūrinys tokius romanus lenkia, nes „Fragmentus" galima skaityti apskritai kur atsiversi. Ir netgi jei tą patį tekstą perskaitysi du ar tris kartus, tai tik į naudą: išryškės visi prabangūs dailininko potėpiai, kaip kad žvelgiant į gerą paveikslą (vien jau „dingęs Vilnius" ko vertas). O progiesmiu skambanti kiekvieno fragmento intonacija netgi įpirš mintį, kad galbūt turime reikalą su keistomis poetinėmis apeigomis, kuriose intonacijos skambesys, rečitatyvas ir pakartojimas suteikia kuriamam vaizduotės pasauliui tam tikrą formą.

Ir nors kartais gali pasirodyti, kad stiklo karoliukų užuolaida dengia tik dūlančius daiktus, kurie kaip žmogiškosios atminties saugotojai iškyla bene visuose Gutausko kūriniuose (pvz., romane „Daiktai", 2008), tai apgaulingas įspūdis. Juk atmintis –­ žmogiška, ne daiktiška, net jeigu žvelgtume į ją kaip į filosofinę kategoriją, kaip į duotybę, į sugebėjimą. Daikto atmintis atveria žmogiškojo laiko paradigmas. Todėl gausybė vandens daiktų (veidrodžių, langų, stiklinių žaislų, vienuolės atnešto dubenėlio vandens kojų žaizdoms nusiplauti ir kt.), įkūnijančių gamtos konotacijas (pelynų, voratinklių, debesų pilkumą, vandens hidranto rūdijimą), kūrinyje nepastebimai virsta metalo formomis (geležiniai kapinių vartai ir „grasos namų" durys, bronzinis Lenino paminklas, ant išnuodytų benzinu avilių okupantų pastatytas sekimo bokštelis, kuriam sugriuvus, lieka amžinas, metalinis jo šešėlis).

Skirtingas metalo ir vandens formas vienija pilka spalva. Tai dailininko drobės pagrindas. Ant jo sutelpa ir aukso siūlais siuvinėti dangiškieji „levai", ir į „šūdvabalius" panašūs „grasos namų" sanitarai. Vienoje dimensijoje, viename laike. Ginami ir ginantys, pažeidžiami ir žeidžiantys, nužmoginti ir sužmoginti. Todėl kartais stiklo karoliukų užuolaidoje atsiveria tarpas, kuriame žybteli tai, kas akiai neištveriama.

b_200_294_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-31_nr._3459_guriniai.jpg

Valentinas Sventickas. „Guriniai". –­­ Vilnius: „Gimtasis žodis", 2013.

„(...) kritiko guriniai yra visokios nuotrupos. (...) „paraštės", užrašai, tezės, pastabos, eskizai", – taip savo knygą apibūdina Valentinas Sventickas. Ir nors greta gurinių, pasak autoriaus, yra ir „tekstų, vadintinų kritikos straipsniais" (p. 7), kurie neapsiėjo be vienokio ar kitokio „mokslinio instrumentarijaus", visgi labai įdomūs yra tie eskizai, įvardyti kaip guriniai. Tai, kas trupa, kas gūra, atplyšta, atsiskiria ir tuo pačiu turi savybę jungtis, lipdytis, sukibti. Ne veltui viena iš pagrindinių šio žodžio reikšmių yra duonos trupinys (gurinys), susijęs su žmogaus gyvenimu kaip su duonos valgymu. (Atminty iškart iškyla Romualdo Granausko „Duonos valgytojai".)

Šioje knygoje visko daug: ir politikos, ir kultūros gyvenimo aktualijų, ir įvairių asmenybių, ir leidėjo bei redaktoriaus kasdienių rūpesčių, ir šypseną keliančių reiškinių (tarkim, Maironio jubiliejui skirtas plakatas su klasiko eilėraščiu, kuris dingo, nes, matyt, nepatiko kažkokiam visuomenės ramybės saugotojui). Ir vis dėlto patys įdomiausi guriniai yra tie, kurie susiję su refleksijomis apie kalbą, kūrybą, rašytojų „genetiką" (Tomas Venclova –­ „nesutinkantis vaidinti pageidautinų susikuklinimų", p. 130), naujas prozos pasakojimo galimybes (M. Pavičiaus, F. O'Brieno ir C. McCarthy'o romanai) ir „sapno poe­tiką" (sapnas kaip tekstas, kurį reikia redaguoti).

Kalba kaip objektas ypač svarbi. Tai iš tiesų aktualu dabar, kai viešojoje erdvėje tiesiog akyse gimsta puskalbė, nebegirdinti gimtosios kalbos intonacijos, kirčio, priegaidės, ilgojo ir trumpojo balsio, nebeturinti potekstės, nesuvokiamai skurdžios frazeologijos, abstraktus veiksmažodis „daryti" labai dažnai pasitelkiamas vietoj konk­retaus „sukurti" (puikus pavyzdys –­ žodžių junginys „darau projektą"). Tokie „pusiniai", vienpusiai reiškiniai labai dažnai reikalauja visaverčio reiškinio statuso. Taigi ir puskalbė trokšta užkariauti pasaulį. Ir viena iš kritikų priedermių, pareigų (šie abu žodžiai skamba nemaloniai, ypač šiandien, kai, pasak autoriaus, kritikoje „pamokslavimas" (vertinimas) traktuojamas kaip yda) būtų kūrinio kalbos įvertinimas kaip vienos iš pagrindinių estetinės kūrinio vertės aspektų. Žinoma, jeigu estetinė kūrinio vertė yra svarbesnė už laikiną kūrinio aktualumą ar egzotiškumą. „Yra kalbėjimo „požeminė upė", ar jos nėra" (p. 91), „teka" kalba ar neteka (p. 144) –­ autorius čia aiškiai nori pasakyti, kad ne su gražbyliavimo upelių čiurlenimu visa tai susiję, o su vandens jėga; geba ji pakelti ir plukdyti savo tėkme kūrinio idėją, temas, simbolius, ar nesugeba. Galima suprasti šiuolaikinius kritikus, pasiilgusius naujų pasakojimo galimybių, racionalios minties ir vaizduotės plėtotės – bet galima jų ir nesuprasti, jeigu, atiduodami pirmenybę šiems dalykams, sąmoningai atskiria („pamiršta") kalbą. Tačiau galbūt ne veltui kalbai suteiktas „požeminės upės" epitetas. Nematai jos, negirdi, neįbrisi – o ji teka gelmėje, neša idėjas kaip sparnuotas žuvis virš tamsių vandenų.

O kadangi knygoje yra „Laiškas" (p. 146–148), parašytas man, turiu būtinai atsakyti. Taigi rašau „Atsakymą".

Gerbiamas Valentinai!

Romualdas Granauskas po recenzijos „Metuose" paskambino man ir pasakė: „Tu supranti apie literatūrą."

Dabar turėčiau pavaidinti „pageidautiną susikuklinimą" ir parašyti, kad nelabai ir ne viską suprantu. Bet nevaidinsiu. „Nesuprasti" Granausko „pilkumo" neišeina. Juolab skaitančiam, kalbą jaučiančiam žmogui.

Tarkim, jo naujausioji knyga „Išvarytieji". Jau pirmasis apsakymas „Tamsta mokytojas" sušvyti negailestingu pilku sidabru: pilkai sidabrinė ir „nusiblaususi, nudulkėjusi", „negraži" yra visa Lietuva, nematyt „gyvų, energingų spalvų", kokias gali išvysti, tarkim, Antalijoje.

Gyvos ir energingos spalvos neretai yra akiai neištveriamos. Netgi toks epitetas yra – „nuodinga spalva". Galbūt liudijantis, kad žmogus, tokių prisižiūrėjęs, apspangsta, apžlimba. Viena moteris, buvusi daltonikė, grįžusi į „energingų" spalvų pasaulį, su liūdesiu prisiminė dienas, kai sidabrinė pilkuma karaliavo aplink ją, atskleisdama neįtikimiausius, subtiliausius atspalvius, atverdama ir kitus pojūčius. Būna, kad nuo gimimo kurti ar akli žmonės, pasitaikius galimybei ir suteikus jiems visavertį būvį, pirmąsyk išgirdę šio pasaulio triukšmą ir išvydę jo „gyvas" spalvas, neretai pasibaisi, nesitikėję tokio agresyvumo, tokio puolimo. O mums kažkodėl atrodo, kad jie, taip „užpulti", turėtų būti laimingi.

Ar kritikai, neįtraukę „pilko" Granausko į Metų knygų penketuką, kartais nebus geradariai, norintys mus, „aklus" ir „kurčius", panardinti į „gyvų ir energingų" spalvų pasaulį?
Žodis „pilkas" visada verčia suklusti. Banali jo reikšmė įkūnija universalumą.

Yra populiarių romanų, kurie kalba apie pilkus atspalvius. Neskaičiau, nežinau, kaip ir kodėl. Tegu tas nežinojimas ir lieka. Kaip pilkuma, ant kurios nutapytas šitas labai šaltas, giedras ir mėlynas sausio rytas.

Tai būtų tiek.

2014 sausio 21, 10 valanda ryto

Olandų gatvės 10 namo 6 butas, pro langą matyti apsnigtas psichikos sveikatos centras

Komentarai  

 
+1 #1 Saulius Simoliunas 2014-02-08 14:40
Yra butina patalpinti naujas knygas pasaulio bibliotekose kaip kad JAV kongeso biblioteka. Iseivijos lietuviai tai dare ir ju knygos atkreipdavo reikalinga demesi. Lietuvos leidyklos tai nedaro ir musu knygos tampa neizvelgiamos.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai