Svajūnas Kuncaitis. Paradigma / Akuartus

„Prie vagos rugių
[...]
u u u u..."
Iš grupės „Skylė" dainos „Neužmerk akių"


b_600_420_2734_00_images_iliustracijos_logotipai_LM-138.jpg

Dar nėra taip buvę, kad kaip nors nebūtų... Aksioma, po šimts. Štai mane, galima sakyti, pirmąją Naujųjų metų dieną šaltai išspyrė iš šiltos kėdės vienoje konsultantų konsultavimo bendrovėje!.. „Niekinga ir žema", – piktinosi vieni. „Įtartinai simboliška", – lyg spėjo kiti. Aš gi beveik nesutrikau ir tikrai nepalūžau; po tos kiaulystės tiesiog užsidariau namuose, sėdėjau ir kantriai laukiau, kol į mane žiebs įkvėpimas ar superstas žaibas.

Apaugau džigito barzda, įsitaisiau rekordų knygos vertus kojų nagus, tačiau kūrybinis idėjinis nušvitimas (kaip, suprantama, ir žaibas) vis nesiteikė driokstelti. „Gal paskambinti kokiai mūzai, užuot pasyviai laukus?.." – toptelėjo vieną vakarą.

– Šimtas litų už valandą. Už naktį –­ trys... – buvau informuotas orų pranešėjos tembru.

Mūza su banalia tatoo ant užpakalio nėmaž nepadėjo. Jau kitąryt į šalį trenkiau iliuzijas, švariai nusiskutau ir nešinas visu edukaciniu bagažu, kažkur ir kažkaip įgyta patirtimi ir įsivaizduojamu žavesiu, ėmiau minti įvairių kontorų slenksčius. Kiek nustebino aplinkybė, jog darbą radau greičiau, nei truko mano nevaisingas flirtas su mistiniu įkvėpimu.

Geras tris savaites buvau tylus ir pareigingas svarbios ministerijos varžtelis (nors, tiesą sakant, negalėčiau pasakyti, kokios buvę pareigos), paskui, matyt, įsidrąsinau. Dabar net, sakyčiau, praradau ministerijos darbuotojui būtiną savikontrolę. Sykį, pietaudamas su savo viršininku, komunikacijos skyriaus šefo pavaduotoju ir dar dviem kolegomis, pasinaudojau trumpam stojusia pauze ir, žiūrėdamas į prie gretimo stalo sėdinčius kostiumuotus vyrukus tviskančiais plaukais, bateliais ir dantimis, jausmingai nežinia kieno paklausiau:

– Ir kaip jiems taip pavyksta?

– Pavyksta, kas?.. – pabrėžtinai atsainia mina pasiteiravo pavaduotojas.

– Na... Gyventi normalų gyvenimą. Vaidinti žvalius ir laimingus, nuduoti, kad jiems iš tikrųjų rūpi pasiekimai darbe, bendrovės dalis rinkoje pastarąjį ketvirtį, pokyčiai finansų biržose, ateinančių metų skudurų ir aipadų mados...

Trumpam liovęsi kramtyti, kolegos susižvalgė. Aš tuokart tęsiau irzlų monologą:

– ...atrodo, kad jų neišvarė iš rojaus, kliuškos nė vieno jų nėra palikusios ir, aišku, nepaliks, jų mylimos mamulės dar šimtą metų nesirgs ir –­ juolab –­ niekada nemirs... Kaip tokiems šmikiams pavyksta gyventi be egzistencinio liūdesio, dvejonių ir ilgesio, be mažiausio kaltės jausmo, be... Blia... Kaip jiems tai pavyksta?!.

Garsiai ant keraminių grindų nukritusi pavaduotojo šakutė, pamenu, ūmai nutraukė mano kiek isteriškas refleksijas.

– Spėju, tamsta iš tų, kurie vis dar tiki Kalėdų Seneliu, apsireiškimais ir Sai Babos stebuklais... – pasakys šefas kitądien, mums atsitiktinai susitikus vestibiulyje. – Beje, tavo vakar suregzta ataskaita – irgi iš tos pačios operos –­ girto kalmuko sapalionės...

– Nei aš kalmukas, nei ten sapalionės, – pagautas ilgai laukto įkvėpimo rėžiau garsiau nei derėtų. – Sam durak, pani... – dar pademonstravau savo kalmukų kalbos žinias.

Dabar nepasakysiu – nykioji nuobodų kontora mane metė, ar aš juos mečiau, bet kuriuo atveju, neprabėgus nė dviem savaitėms nuo prasmingų pietų „su pavaduotoju ir Co", vėl buvau laisvas. Noriu pasakyti –­ laisvas nuo įsipareigojimų ir nuo žadintuvo blerbimo šeštą ryto, nuo prievolės skustis, blizginti batus, nuo... Laisvas!..

Gaila, bet ši nedidelė prabanga greitai virto dideliu rūpesčiu, mat netrukus prisiminiau turįs net labai apčiuopiamų įsipareigojimų vienai iš primygtinai paslaugių greitųjų paskolų bendrovių...

Nenorom, bet teko prisiminti seną išmintį, jog turiu belstis, jei noriu, kad man kas nors atidarytų. Ilgokai niekas neatidarė. Man atrodė – beviltiškai ilgai. Buvau kaip reikiant išsigandęs (jau regėjau save bomžaujantį gūdžiuose sostinės patamsiuose!), bet galų gale sužinojau, kad šokių mokyklai-studijai „Akuartus" (aha, virsk iš koto!) reikalingas „raštvedybą išmanantis ir admin. gebėjimų turintis vyras be žalingų įpročių".

Į susitikimą nuėjau gana narsiai nusiteikęs. Sužinojęs, jog mane pokalbio priims pats studijos įkūrėjas irgi vadovas viename asmenyje, pražydau optimizmu ir pozityvumu. „Tuoj galėsiu nutupdyti maitvanagius iš žaibiškų paskolų kontoros!.." – toptelėjo visai pagrįstai.

Retai pasitaiko, bet nuojauta tąsyk manęs neapgavo –­ potencialiam darbdaviui tiko ir mano CV, ir hmmm... mmm... motyvacija, ir finansiniai lūkesčiai. Tai, kad neskiriu valso nuo čia čia čia, studijos vado nėmaž nesutrikdė.

– Ateikite pirmadienį, – atsistojo ir ištiesė jazminais, o gal levandomis kvepiančią plaštaką.

– Tai, aš... Priimtas? – knietėjo gauti tvirtą patikinimą.

– Na, taip!.. – nusijuokė. – Ši teritorija mano sukurta, ponas... Viskas – nuo pavadinimo iki naujų darbuotojų priėmimo ir mokyklos plėtros – mano rankose... – manieringai atsilošė.

Dabar žinau – derėjo iškart atsisveikinti ir mauti lauk, bet... Buvau perdėm pakiliai nusiteikęs, kad nelyg koks plebėjas tyliai iškiūtinčiau iš karališkos menės. Norėjosi juk pagaliau pasidžiaugti...

– Vos tik pamatęs saviironišką, net, sakyčiau, komišką jūsų studijos pavadinimą – „Akuartus" – nugaros nervais pajutau, kad galėčiau čia prigyti, –­ gražbyliavau.

– Atsiprašau?.. – šis lyg ir susiraukė, man pasirodė, suo­kalbiškai...

– Na... Aš irgi varčiau Da Vinčio kodą... Moku skaityti atbulai, – šelmiškai šyptelėjau eidamas pro duris.
Pirmadienį įstabios, kadai iš pusės kilometro švietusios ir kvietusios iškabos neberadau, tik sužinojau, kad studija dėl techninių kliūčių etc. šią savaitę durų neatvers. Nesu beviltiškas kretinas – gana greitai supratau: man ji durų nebeatvers ir kitą savaitę, niekada.

„Na... Ar ne sutrauka?!. Tik kuris iš mūsų?.." – šis klausimas reikalavo itin atviro atsakymo. Aš gi tuokart priešais save išvydau į didelį piktą koldūną panašų antstolio veidą. Mėginau jo atsikratyti, anuliuoti, ištrinti, bet ilgokai nepadėjo nei Jimas Beamas, nei Smirnoffas, nei kiti mažiau oficialūs asmenys. Pagelbėjo (savo apsilankymu) pats antstolis, kuris pasirodė visai nepanašus į didelį koldūną. Jis veikiau panešėjo į geranoriškai nusiteikusį, mandagų fazaną, „esant tokioms aplinkybėms ir realijoms" sutinkantį dar mėnesį palaukti...

...ar kam nors šiame pasaulyje įdomu, ką veikiu dabar?.. Kaip ir visi nenormalūs – laukiu laiškų, saulėtekio, balandžio... Laukiu, kad nutiktų tai, ko dar bėra buvę. Kartais pasvajoju apie teisingesnį pasaulį ar įkvėpimą, dažniau – maitinuosi, tuštinuosi, masturbuojuosi, žiūriu pro langą, arba – į netikrus žmones, vietas ir daiktus tikrame Samsung televizoriuje, kurį ryt poryt išsineš ypata, panaši į fazaną, o gal – į didelį koldūną...

Taigi ramybės neturiu. Juoba kad taip ir neįstengiau suprasti: kaip, blia, jiems TAI pavyksta?!.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai