Adomas Stanislovas Krasinskis. Atsiminimai. – Parengė Aldona Prašmantaitė; Lietuvos istorijos institutas. –­ Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013.

b_200_293_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-02-07_nr._3460_krasinskis.jpg

Jau ne pirmąkart mėginsiu agituoti ir „plačiąją skaitytojų auditoriją" domėtis mokslinių humanitarinių institutų leidiniais. Šįkart, ko gero, net nereikia argumentuoti mokslinio leidinio visuotinio tiek reikšmingumo, tiek įdomumo, atraktyvumo –­ dailiai išleista (netgi su juostele-žymekliu!), akį vizualumu išties galinti patraukti knyga (dailininkė – Violeta Boskaitė), o antraš­tė –­ „Atsiminimai" –­ mums ją iškart įrašo į populiariojo memuaristikos žanro lauką.

Tai Lietuvos istorijos instituto leidinys, parengtas su moksliniu kruopštumu. Atsiminimų parengėja (ir vertėja) Aldona Prašmantaitė iš tiesų pasidarbavo krapštukiškai, tai liudija ne tik išsamus įvadinis straipsnis Vilniaus vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis ir jo Atsiminimai, bet ir gausios išnašos kone kiekviename puslapyje: pateikiami visų bent kiek reikšmingesnių veikėjų, apie kuriuos tekste užsimenama, trumpi biografiniai duomenys ir pan. Nenorintiems gaišti ties „pašaline" informacija, valia į juos nekreipti dėmesio, bet man, tarkim, buvo įdomu bent akimirksniui stabtelėti ties šiais epizodiniais plačios istorinės panoramos veikėjais.

Šie Atsiminimai – pirmiausia XIX amžiaus mūsų krašte dokumentas. Tik kas šiuo laikotarpiu, tose istorinėse aplinkybėse yra mūsų kraštas, kokios jo dimensijos ir specifikacijos? Taip, tai jau carinės Rusijos imperijos dalis. Tačiau toli gražu ne tik hierarchiškai dvinarė (okupantė Rusija–okupuotoji Lietuva) struktūra iškyla knygos puslapiuose. Štai autorius ir herojus Krasinskis „nardo" iš gimtosios Voluinės Mežiryco ir Liubešivo (kur mokytasi ir pradėta profesinė karjera) į Vilnių (taip pat į Sankt Peterburgą, bet kol kas jį palikim nuošaly), o mintimis –­ ir į Varšuvą ar Krokuvą, tarsi visur būdamas savas, pas savus, savame krašte... Ir sukrebžda man, istorijos diletantei, klausimas, ir jau norėtųsi parengėjos apšviečiančio žodelio: ar Ukraina čia figūruoja tik kaip atskira imperijos pavergtoji, lygiagrečiai Lietuvai, ar –­ LDK ir Abiejų Tautų Respublikos arealas dar buvo gyvas sąmonėje, funkcionavo šių kraštų gyventojų likimuose kaip – Tėvynė? Ir deja deja, bent jau daugelio akimis – vien lenkakalbė.

Tiesa, reziumuojant Atsiminimų reikšmę nurodoma: „Vilniaus vyskupo atgaivinti įvykiai, spalvingos dvasininkų ir pasauliečių charakteristikos teikia galimybę geriau pažinti buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių XIX a. pirmos pusės religinio, kultūrinio bei intelektinio gyvenimo peri­petijas (...)" (p. 27).

A. Prašmantaitė įvadiniame straipsnyje, suprantama, pristato tiek Atsiminimų autorių, tiek laikotarpio realijas.

Štai, pasiremdami leidinio parengėja, galime nubrėžti A. S. Krasinskio (Adam Stanisław Krasiński, 1810–1891) biografinius punktyrus.

Iškart sužinome, kad tai „iš Voluinės apylinkių kilęs vienuoliams pijorams priklausiusios Mežyrico gimnazijos ir Liubešivo pijorų vienuolyno auklėtinis, vėliau ne vienus metus prie šio vienuolyno veikusioje gimnazijoje mokęs lenkų ir lotynų kalbų, į Vilniaus vyskupiją persikėlė numalšinus 1830–1831 m. sukilimą" (p. 7). Regis, būta trumpo ir nelabai reikšmingo mokytojavimo Ukmergės pijorų gimnazijoje. Svarbiau tai, kad „Vilniaus Romos katalikų dvasinėje akademijoje Krasinskis, pijorų vienuolijos siųstas, paskaitų klausėsi 1836–1837 mokslo metais" (p. 10–11); pelnė teologijos mokslų magistro laipsnį. Vilniuje ėmė reikštis ir kaip, sakytume, angažuotas edukologas, švietėjas, kultūros veikėjas: 1836 m. išėjo jo parengta lenkų kalbos gramatika mokykloms. Netrunka įsiterpti ir pirmasis peterburgiškasis epizodas: 1837 m. rudenį čia – „jau priėmęs kunigystės šventimus" (p. 11) – pradėjo mokytojauti pijorų įsteigtoje mokykloje; ryškiai sužydi ir už profesinių teologinių ir edukacinių ribų prasiveržiantys kultūriniai interesai: „1838 m. Sankt Peterburge išėjo tomelis pavadinimu Noworocznik Literacki (Naujasis literatūros metraštis), sudarytas iš poezijai ir prozai skirtų dalių" (p. 12). 1839 m. Krasinskis paskirtas Vilniaus katedros pamokslininku; 1842 m. – klebonu į Giedraičius (bent kurį laiką kas antrą savaitę sako pamokslus ir Vilniuje); čia parengia antrąjį Noworocznik Literacki tomą, kuris išleistas Vilniuje. 1843 m. pakeltas į Vilniaus vyskupijos kanauninkus. 1853 m. kaip Vilniaus vyskupijos atstovas Romos katalikų dvasinėje kolegijoje išvyksta į Sankt Peterburgą; ten atlieka ne tik tiesiogines pareigas, bet užsiima ir moksline, švietėjiška veikla: 1856 m. už darbą apie Šv. Rašto vertimus į lenkų kalbą jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis; parengia kanonų teisės vadovėlį ir kt. 1858 m. antroje pusėje nominuotas Vilniaus vyskupu ir: „Konsekracijos į Vilniaus vyskupus apeigos įvyko Sankt Peterburge, Šv. Kotrynos bažnyčioje, 1859 m. vasario 1 d. Po poros mėnesių, 1859 m. balandžio 26 d., antrą sekmadienį po Velykų, išvakarėse iš Sankt Peterburgo į Vilnių atvykęs vyskupas iškilmingai įžengė į jam valdyti pavestos vyskupijos sostą" (p. 16). 1863 m. vyskupas – nors aktyviai neįsijungęs į pasipriešinimą carinei okupacijai, tik nepakankamai aktyviuosius smerkęs –­ buvo ištremtas į Viatką ir į Vilnių nebegrįžo (1883 m. paleistas be teisės čia grįžti, apsigyveno Krokuvoje). Vis dėlto dėl aktyvios ne tik teologinės, bet ir kultūrinės, literatūrinės veiklos (matyt, ir dėl tarpasmeninių ryšių, bendrystės su daugeliu įtakingų asmenų) Krasinskio vaidmenį vilnietiškuoju periodu galime įvardyti kaip pranokstantį siaurus laiko rėmus.

A. Prašmantaitė nepraeina tylomis ir, matyt, daugeliui mums rūpinčio klausimo: o kaip tuomet lietuvių kalba? Ar bent podukros vaidmuo jai pripažintas? Ar iš A. Mickevičiaus perimtoje tuometėje poetinėje Lietuvos adoracijoje būta lietuviškumo dėmens? Leidinio parengėja, suprantama, išlieka moksliškai korektiška; ne vienu atveju ji konstatuoja, kad ką nors teigti „nėra duomenų" ar pan., taip ir šiuo: „Klausimas, ar pastebėjo, kad jam ganyti pavesta Vilniaus vyskupija pasižymi ir tautine, ir kalbine įvairove, kol kas lieka be atsako" (p. 21).

Kaip minėta, įžanginiame straipsnyje iškyla laikmečio realijos, svarbūs istoriniai ženklai. Gal ne vieno skaitytojo akiratį praplės pijoriškoji tema. Sužinome, kad ši vienuolija, „orientuota į krikščionišką jaunimo auklėjimą mokyklose" (p. 8), Vilniuje įsikūrė 1726 m., o 1754 m. prie Vilniaus pijorų kolegijos ėmė veikti spaustuvė, „kuri netruko pagarsėti kaip viena geriausių Abiejų Tautų Respublikoje" (p. 9).
Krasinskio laikais Vilniaus universitetas jau panaikintas, tačiau tai „anaiptol nereiškė jį išnykus iš kultūrinės to meto atminties" (p. 29).

Atsiminimus A. Prašmantaitė ne tiesiog išvertė iš lenkiškos publikacijos (jie pirmąkart spausdinti Krokuvoje leistame laikraštyje Czas 1900 m., tais pačiais metais pasirodė ir atskira knygele), ji išties prisiėmė kruopščios parengėjos misiją: lyginta su redakciniu rankraščiu, atstatant nemenkus kupiūruotus fragmentus (jų įterpiniai paneigia lenkiškojo originalo leidėjų argumentavimą, kad išmesti pasikartojimai)

Rankraštį recenzavusi doc. dr. Irena Vaišvilaitė, kaip paliudyta jos recenzijos fragmentu ant galinio viršelio, teigiamai įvertina tiek originalios tikrinių vardų rašybos išsaugojimą, tiek ir siūlomą šių vardų lietuvinimą. Vis dėlto galima pažymėti, kad A. Prašmantaitė pirmenybę teikia sulietuvintajam pavardės variantui – originali (ar lenkiškoji) versija nurodoma skliausteliuose. Istorikė išsprendžia, regis, vertėjams iš lenkų kalbos tebekybantį klausimą, kaip lietuviškai perteikti moteriškas pavardes su nuoroda „z" (bent man jis tikrai sukirbėjo ne taip seniai paėmus į rankas kitą memuarų knygą, kurios autorė lietuviškame leidinyje nurodyta: Magdalena z Nalęcz-Gorskich Komorowska). Kaip parengėjos pozicijos pavyzdį pateiksiu vieną išnašą: „DOMINYKA LENSKYTĖ-HOLOVINS­KIENĖ (Dominika Hołowińska z Łęskich (...)" (p. 52)...

Jaan Arnot, Adolphe Jean Baptiste Bayot. Dominikonų gatvė ir Bajorų institutas Vilniuje.1850, popierius, tonuota litografija, LDM
Jaan Arnot, Adolphe Jean Baptiste Bayot. Dominikonų gatvė ir Bajorų institutas Vilniuje.1850, popierius, tonuota litografija, LDM

*
O ką mums byloja pats Vilniaus vyskupas?

Atsiminimus jis pradeda voluiniškuoju savo gyvenimo periodu. Neapsiribodamas asmeninių įspūdžių, išgyvenimų lauku, dalydamasis, kaip ten ir tuokart būta, aptaria mokyklinę gyvenseną, susiklosčiusias tradicijas. Štai jau, matyt, iš brandos distancijos įvertina: „Vadovėlius skirdavo Vilniaus universitetas, kurio jurisdikcijai priklausė visos mokyklos Lietuvoje, Voluinėje, Podolėje ir Baltojoje Rusijoje, tai yra devyniose gubernijose" (p. 57). Bent man VU galios ir valios aprėptis XIX a. pradžioje (prieš jį uždarant) yra naujiena.

Prisimindamas, kad mokykliniais metais Mežiryce „mintinai mokėjome daugybę eilių", akcentuoja: „ypač patriotinių, kuriuos vieni nuo kitų nusirašinėdavome ir mokydavomės mintinai" (p. 71). Taigi jaučiame Abiejų Tautų Respublikos dvasią gyvai plevenant, Tėvynės vaizdinį jaunuolių protuose ir širdyse gana platų bei erdvų esant (jokio įtarimo, kad lenkui ji apsiribotų Lenkija ar ukrainiečiui – Ukraina...).

Prisiminimuose apie Liubešivo pijorų vienuolyno noviaciatą, matyt, labiau nustebins ne griežta regula, bet pasirodęs „šokių mokytojas, kuris porą mėnesių, stebint mokyklos vyresnybei, davė mokiniams šokių pamokas" (p. 83). Pro Liubešivą praūžė ir 1831-ųjų patriotinis, tragiškos baigties pakilimas, ir Krasinskis, apsisprendęs dvasininko karjerai, toli gražu nelieka tam aklas ir kurčias. Skyrelyje „Atsiminimai apie 1831 metus" susitinkame su Karoliu Ružickiu, kuris „Voluinėje aplink Žitomirą sukilėlius surinkos" (p. 86), ir su kitais tų įvykių herojais, akivaizdu – palankiai vertinamais.

Visai nereikia manyti, kad vyskupo prisiminimai – vien metafizinės refleksijos, nuodėmių pasmerkimai, askezės apdainavimas... Ne, skaitydamas regi visą personažų su jų silpnybėmis galeriją ir jauti ją pristatančiojo atlaidžią šypsenėlę, tarsi priimant ir teigiant: toks gyvenimas...

Atskirus skyrius bei epizodus Krasinskis ir apibūdina kaip „anekdotus". Štai nesivaržoma pasidalyti nuogirdomis apie šykštuolio Vilniaus universiteto profesoriaus Horodeckio, jau prieš keletą metų mirusio, išsisukimą iš aukas renkančių ponių ne tik atsakant „Atsiprašau, esu nuogas, nieko neturiu", bet ir – šioms įkyriai prašant atidaryti – pasirodant tarpdury, „kaip jį motina pagimdė" (p. 111).

Iš vilnietiškųjų prisiminimų nekart dvelkteli ir (uždarytojo) universiteto dvasia, susitinkame su europinio išsilavinimo eruditais. Tarkim: „Kunigas Bonifacas Jundzilas, puikus gamtos mokslų profesorius Vilniaus universitete, botanikos, augalų fiziologijos, zoologijos veikalų autorius, botanikos sodo Vilniuje steigėjas" (p. 100), toli gražu neužsidaręs gamtamokslinių interesų rate: štai pietaujant pas vyskupą Klongevičių, „vyskupas pacituoja kokias nors Vergilijaus eiles, o Jundzilas pradėtąsias užbaigia" (p. 101) – pasidalija liudininkas.

Ir peterburgiški prisiminimai nekart nuskamba patriotine gaida. Štai su kokiu pasigėrėjimu nusakomas susitikimas su Vilniaus universiteto filomatu Tomu Zanu, atvykusiu į Peterburgą po keturiolikos tremties metų Orenburge: „Tuomet pažinau tą nepaprastą vyrą, tą tautos relikviją" (p. 127).

Bet, šiaip ar taip, vyskupas Krasinskis nėra joks maištininkas. Kupinas pat­riotizmo dvasios jis, galime supras­ti, eina savąsias pareigas neketindamas peržengti rusiškosios valdžios leistųjų ribų. Ir caro Aleksandro II karūnacijos iškilmėse Maskvoje dalyvauja, ta proga tapęs antros klasės Šv. Stanislovo ordino kavalieriumi, o už Žodžio apie Igorio pulką vertimą į lenkų kalbą iš ciesoriaus „gavo žiedą su briliantu" (p. 188).

Nors ir aukštuose sluoksniuose sukiojusis, daug reikšmingų savai tautai darbų nuveikus, savipuikos Krasinskio balse nesigirdi. Jis netgi linkęs lengvai pasišaipyti iš Peterburge turimos sinekūros (kai deleguotas į Romos katalikų dvasinę kolegiją teprivalėjo triskart savaitėje posėdžiauti), jau tarsi žvelgdamas į save iš šalies, prabildamas apie „jį": „Kunigas Krasinskis tad neturėjo darbo, o be darbo jam buvo nuobodu", ir taip pagrįsdamas „pašalinius" užsiėmimus.

Pristatydamas kokį veikėją – žinomą iš nuogirdų ar asmeniškai – Krasinskis, regis, kur kas labiau emociškai įsijaučia nei kalbėdamas apie save, savo veiklą – šiuo atveju jis gana lakoniškas.

Atsiminimuose, kaip pažymi rengėja, esama spragos nuo 1858 iki 1863 m. Labai vertinga, kad liudijimus iš kelionės Viatkon (kai vykdamas į kurortinius Kemerius prie Rygos buvo „pasitiktas" Daugpilyje, kur reikėjo persėsti į kitą traukinį...) ir gyvenimo ten mums mūsiškis vyskupas paliko (nesant katalikų bažnyčios, jis įsirengė kambaryje koplyčią, ir: „(...) visi katalikai, kurių Viatkoje buvo keliolika, būdavo Mišiose, juolab sekmadienį" (p. 209). Nors tai lakoniška faktografija, neišreiškiant savo idėjinio santykio, bet juk istorinį kontekstą mes patys žinome!

*

Leidinio pabaigoje, darkart paliudijant mokslinį jo statusą, pateikiamos reziumė anglų ir lenkų kalbomis, asmenvardžių bei vietovardžių rodyklės.

Parengėjos iniciatyva leidinys tapo iliustruotas – regime ne tik pirmosios Atsiminimų knygos titulinį viršelį, jos autorių, bet ir keletą tuomečio Vilniaus ir kitų vietovių vaizdų (litografijas).