b_218_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-02-07_nr._3460_MMacijauskien.jpg

Čia bus tik lapeliai iš Laikmečio kalendoriaus, nes visko aprėpti, ką norėčiau pasakyti Jums, man sveikatos neužteks.

Esu kalta, esu kalta, esu labai kalta, kad vis gyniausi nuo mane užgriuvusių ligų ir kitų bėdų atidėdama kitai dienai – sėsti ir parašyti. Žodžiu, neradau „rakto" – kaip; norėjau, kad išliktų atminimas mano mylimos Motinos, kuri savo poelgiais ir gyvenimu yra tarsi XIX–XX a. Lietuvos moters simbolis, nesavanaudė, darbšti ir pasišventusi savo profesijai, šeimai ir bet kuriam, reikalingam pagalbos. Lygiai toks buvo ir mano Tėvas.
Šiuo kartu tik šis Laikmečio paliudijimas.

Ir aš būsiu rašytoja!

Į Linksmučius atsikraustėme ir apsigyvenome jau vėlyvą 1936-ųjų rudenį. Tėvelis, paskirtas Pakruojo miškų urėdu, čia jau gyveno. Aplinka atrodė tikras šabakštynas. Reikėjo rasti kur gyvulius „apgyvendinti", išvalius tvarto patalpas, ir kur vežimus, vežėčias ar šlajas sudėti. Ruošos buvo daug, nes prie slenksčio tauriausia metų šventė Kalėdos, kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Mama, padedant Mariutei ir Antanėliui, atsivežtiem iš Pakalniškių, susitvarkė ir paruošė Kūčių ir šv. Kalėdoms stalą.
Bet apie šventę jau rasite kitame lapelyje.

Nusistovėjus darbo ir gyvenimo ritmui, apsirūpinus malkomis, imta galvoti apie vaikų mokslus. Pirmoji kandidatė į mokinės stoną buvau aš, pati vyriausioji. Kaip vėliau man aiškino Tėvai, Pakruojo pradžios mokykla atsisakė mane priimti ir dėl per jauno amžiaus, ir visos klasės jau suformuotos, nėra vietų.

Taip aš patekau į Kauną pas Tėvelio seseris, mano krikšto mamą, dr. Jadvygą Žakovičaitę ir Kamilę bei Henriką Vaitkevičius. Dėdė mane erzindamas sakydavo: auginu du sūnus Kostą ir Vainutį, o dabar jau turėsiu dukterį, pačią jauniausią. Aš slapsčiausi už tetų nuo dėdės „grūšių". Mane labai mylėjo. Miegojau ant sudedamosios lovelės tetos ir dėdės kambaryje. Teta prieš miegą, kai persižegnodavau ir sukalbėdavau poterėlį, apkamšydavo, pabučiuodavo. Teta Kamutė man gražiai išsiuvinėjo žiurstuką ir naują pilkai mėlyno dailaus paltuko atlapą. Mane užrašė į vienuolių širdiečių pradžios mokyklą, kuri buvo sodelyje-darželyje šalia Studentų bažnyčios. Pirmą kartą į šią tarnystę mane nuvedė ta pati teta, kad nebūtų klaidu, pasukant iš Vytauto prospekto į Laisvės alėją ir tiesiai, tiesiai iki mokyklos. Čia perdavė mane dailios, kiek prisimenu, ne taip jaunos vienuolės globai. Aš buvau guvi ir labai smalsi, todėl kelią įsidėmėjau iš pirmo karto. Grįždama iš mokyklos labai norėdavau pastoviniuoti prie įvairių parduotuvių vitrinų, tačiau baugu būdavo, kad neužkliūčiau kokiam dideliam kaip milžinas dėdei. Kažkodėl prisimenu iš to meto tik „Spaudos fondo" vitriną su išdėliotomis knygomis. Grįžus – pietūs ir tai, ką mokytoja pavedė padaryti. Žaisdavau su trejais metais už mane jaunesniu pusbroliu Vainučiu. Mums patikdavo kieme šokinėti klasę. Aptikęs mudu aistringai įsitraukusius į žaidimą, jo vyresnis brolis Kostas kartais mums kokią šunybę iškrėsdavo.

Kai jau seniai Nemune ledai buvo išplaukę į Kuršių marias, kai sužaliavo gatvės, Vytauto parko ir Ąžuolyno medžiai, iš Pakalniškių atvažiavo mano Tėvelio Tėvai, mano brangieji seneliai Jadvyga ir Vytautas Žakavičiai (Bobutė mirė 1942-ųjų žiemą, kai nebuvo įmanoma, plyšus skrandžiui, jos vežti į Kauną operacijai. Senelis – 1944 m. už žydų gelbėjimo operacijos organizavimą buvo sušaudytas Kauno IX forte). Bobutė vis su visokiais gastinčiais. Man labai patikdavo jos gaminti saldainiai. Dėlioja ant stalo ką atvežusi, o aš smalsiai žiūriu, ir nepajutau kaip mano pirštukas atsirado burnoje. Bobutė sako: ištrauk pirštuką iš burnos, nes gali nukąsti. Susigėdau.

Vieną dieną, kai jau Parodų kalne buvo atidaryta Žemės ūkio ir kaimo amatų paroda, senelis mane kaip rimtą žinovę, o gal smalsutę, paėmė už rankelės, ir mes patraukėm parodos link. Tikriausiai mano senelis mane ir panešėjo, nes būčiau neištvėrus, nusigalavus; Tetų namai Vytauto pr. 27-3, ilgas kelias ir dar į kalną reikėjo kilti. Kai jau atsidūrėm akistatoj su šurmuliuojančia, gyva minia, senelis mane nuleido ant žemės, nupirko bilietus ir davė man dovanų reklaminius leidinukus. Buvo ten visko: ir gyvulėlių, ir visokio ūkiško maisto, o žmonių žmonių, rodos, visa Lietuva sulėkė pasižiūrėti ir pasipuikuoti (tos paro­dos „garbei" rašytojas J. Petrulis parašė labai žaismingą pjesę „Pirmasis prizas"). Negaliu pamiršti piltuvėlio pavidalo vaflyje rausvo ledų grožio, o jau skanumas! Turbūt tokių skanių nebuvau niekad valgiusi, o gal todėl skanūs, kad gerasis senelis man nupirko. Buvau pamaloninta.

Bet vis kasdien retsykiais prisimindavau Tėvelį, sesytes, ir labai ilgėjausi Mamytės, kuri žadėjo atvažiuoti manęs parsivežti namo, į Linksmučius.

Ak, Mama! Apsikabinau ją, kiek pasiekiau, per kelius, nenorėjau paleisti. Atėjo atostogos. O aš baigiau Kaune vienuolių širdiečių pradžios mokyklos (juk sakiau, kad lankiau) pirmąjį skyrių. Mokyta, ar ne?!

Džiaugiuosi nesvietiškai, kad atvažiavo mylimiausia Mama ir greit pamatysiu Tėvelį ir sesytes Gražiną ir Kamilę Laimutę (vaikystėj vadindavom tik Kamute). Tetos ir tarnaitė, regis, Kastutė, mus pavaišino skaniais pietumis. Padėkojusios išsiskubinom į kelionę.

Saulė švietė, atrodė, kad kiekvienas praeivis, kiekvienas namas buvo iš pasakos. Aš jaučiausi laiminga, nes Mamytės delne buvo mano rankutė. Vytauto prospektu caksėjo vežikai, pravažiuodavo autobusas ar koks išblizgintas automobilis. Kelias ilgas iki Mamos jaunesnės sesers Natalijos ir jos vyro rašytojo, dailininko ir pedagogo Vytauto Bičiūno namų. Viskas mane domino; akys gaudė vaizdus. Na, štai ir namas Vytauto pr. 93 (dabar ten yra memorialinė lenta, jos autorius – Bičiūnų anūkės Danutės vyras skulptorius Plechavičius). Pakilom į antrąjį aukštą. Jau buvau kiek pavargus, bet kai atsivėrė dėdės darbo kambario durys, iškart pajutau kur esanti. Dvi sienas supo nuo žemės iki lubų knygų knygos. Tiek nebuvau regėjusi, nors Tėvai turėjo daug knygų, o ypač žurnalų, kuriuos prenumeruodavo. Tarp langų kabojo pora paveikslų. Įėjus Mamytė pristatė savo pirmagimę. Dėdė sėdėjo kabineto gale ir rašė mašinėle. Išgirdęs apie atvykusiąją madam, jis pakėlė galvą, pažvelgė, kaip man atrodė, pro akinių viršų, ir rankos mostu pakvietė prieiti arčiau. Iš už nugaros esančio dėklo ištraukė savo knygutę „Aukšlytė" ir padavė man. Tik pamanykit! buvau labai įvertinta ir pamaloninta. Ak, nepasakiau, kad jau tada, uždarydama dėdės kabineto duris, tvirtai nusprendžiau, – būsiu rašytoja. Paskui Mama nusivedė pas tetą Nataliją į virtuvę; ruošė pietus. Tetai taip pat buvau pristatyta. Ji neturėjo laiko, tik šūktelėjo savo dukrai (ji buvo už mane šešeriais metais vyresnė): Jūružėle, štai sąrašas, nueikit abi į krautuvę, tik pasakyk, kad viską atleistų, tegu užrašo į mūsų sąskaitą, kai turėsim kiek pinigų, pirmiausia grąžinsim skolą. Atsargiai lipau žemyn. Krautuvė buvo pirmam aukšte. Vos įėjus apsvaigo galva nuo kvapų. Už prekystalio lentynose didesnės ir mažesnės su gražiais popierėliais skardinės dėžutės, buteliai visokie, duona, sviesto forminiai gabalai, įvairios dešros... Ši šalis man buvo nepažįstama.

Įstrigo galvoje žodžiai – tegu duoda bargan, kai galėsim, grąžinsim skolas. Tik jau vėliau sužinojau ir supratau, kad meno, kultūros pasaulio žmogui, jei neturi pastovios tarnybos, verslininko charakterio, tai ir lopysi grauždamasis, kad negali savęs ir šeimos išlaikyti. Visur tik pinigai – pinigai reikalingi už butą, už vandenį ir visa kita mokėk. Ir vaikų mokymasis gimnazijose ne pigiai atsieina. Apie dėdę Vytautą Bičiūną (jis 1942 m. spalio 17 d. specialiu įsakymu buvo nuteistas sušaudyti, o lapkričio 4 d. buvo sušaudytas Sverdlovske) ir apie jo šeimos likimą bus mano naujojoje knygoje, prie kurios dabar triūsiu.

O tądien mano geroji Mama atrodė išgyveno didelę šventę vėl vaikščiodama savo studijų miesto gatvėmis. Pamenu, sakydavo, kad jos gražiausi metai prabėgo universitete. Tada ir dar ilgus metus nesupratau, nepajutau to teiginio reikšmės. O dabar galiu pasakyti, kad niekas negali būt svaresnio, įsimintinesnio, kaip lig šiolei į mano mintis sugrįžtantys Vilniaus universitete praleisti metai, kurso draugų paveikslai...

Mama pirmiausiai mane nusivedė parodyti prof. Tado Ivanausko Zoologijos muziejaus, kuris buvo įkurdintas tada jau Vytauto Didžiojo universiteto naujųjų rūmų (dabar prieš „Nemuno" redakcijos langus) antrame aukšte. Radom ir patį Tadą Ivanauską, užsiėmusį savo kasdieniniais rūpesčiais. Jis labai apsidžiaugė, išvydęs savo buvusią stropiąją ir reikliąją studentę, tad dėmesio (netiesiogiai) teko ir man. Negaliu pasakyt, neprisimenu, ar tą, ar kitą dieną mes tęsėme promenadą. Ir užmiršau, kur nakvojome, – pas Bičiūnus ar tetų Jadvygos ir Kamutės svetinguose namuose. Dar aplankėme žinomo chemiko Antano Purėno namus. Nusivedė mane ir į universiteto pirmuosius rūmus pas profesorių Zigmą Žemaitį.

Mama labai norėjo studijuoti mediciną, gal kad su šios profesijos pradmenimis buvo susipažinusi, – iki revoliucijos ir prasidėjus Rusijos pilietiniam karui dirbo Kryme prof. Ivanovo sanatorijoje. Ji visada troško padėti žmonėms, jautė, kada reikalinga pagalba. Tačiau ne kartą padėjęs Mamai vyriausias brolis (apie tai yra kitame lapelyje) Antanas Namikas pasakė, kad medicinos studijos  itin brangios, jis tokių pinigų neturįs ir patarė rinktis kitą arčiau širdies specialybę. Mama įstojo į Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą, pasirinkusi botaniką ir pedagogiką. Bendrabutį gavo (S. Daukanto 13 su balkonu). Šiame mergaičių bendrabutyje tada gyveno įvairių specialybių studentės. Prisimenu, vėliau pokalbiuose buvo minima Salomėja Nėris, Emilija Kvederaitė (vėliau prof. V. Mykolaičio-Putino žmona), Ona Beleckienė, „Vaidilutės" redaktorė... Vadovėliams įsigyti (o jie buvo itin brangūs), apsirengimui ir kasdieniniam pragyvenimui turėjo pati užsidirbti. Žinau, kad ne vienam ji tiriamuosius darbus dirbo ir aprašė, ir kursinius parašė, pvz., „Lietuvos žinių" redaktoriui Jonui Kardeliui ir kitiems. Turėjo ir privačių pamokų, bet visur suspėdavo, nes taupė laiką darbui ir studijoms, mokėjo tvarkytis. Suspėdavo ir išklausyti universitete lietuvių kalbos dėstytojos Sofijos Čiurlionienės paskaitų, nulėkti į J. Tumo-Vaižganto paskaitas universitete, o sekmadieniais dalyvauti jo laikomose šventose mišiose ir pasiklausyti pamokslų. Būčiau ir užmiršusi pasakyti, kad mano Mama tada kartu su Marija Natkevičaite-Ivanauskiene buvo artimiausios pagalbininkės prof. K. Regeliui kuriant, formuojant Botanikos sodą Aleksote. Gal tas jaunas studentes pasirinko ne tik todėl, kad jos sugebėjo derinti augalus, žodžiu, turėjo žaliojo architekto nuojautą. Be to, buvo labai stropios ir pareigingos. Tiesa, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė buvo prisiuntusi nuotraukų, kur juodvi su prof. K. Regeliu, prof. Z. Žemaičiu ir kitomis įžymybėmis gamtoje, turbūt, Jiesios ar kito upeliuko medžių pavėsyje. Jos buvo piktos rankos pasisavintos, kai pusmetį gulėjau ligoninėje.

Tačiau reikėjo pagalvoti ir apie ateitį, apie tikrąją duoną. Moterų draugija mano Mamai pasiūlė Karmėlavos mergaičių žemės ūkio mokyklos vedėjos vietą, bet reikėjo paliudijimo, kad ji šiam darbui tinkanti. Tokį paliudijimą Mamai parašė universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto dekanas profesorius Zigmas Žemaitis.

1929 m. liepos 7 d. mano Tėvai susituokė Užpalių bažnyčioje. Mama, kaip jau žinote, buvo Karmėlavos mergaičių žemės ūkio mokyklos vedėja, o Tėvelis, Petras Žakavičius, Turžėnų girininkijos girininkas. Abu dar buvo bebaigią mokslus studentai ir dirbo, kabindamiesi į gyvenimo tikslą ir užsitikrindami pragyvenimo minimumą. Man 1930-jų kovo 11-ąją gimus, gal po metų mano Tėvelį paskyrė Sudargo miškų urėdo (rodos, Kotovo) pavaduotoju. Ir Mama išvažiavo kartu į Dapkūniškį, į jam skirtą pasodą šalia seno, matyt, nuo dvarų marų išlikusio rūmo, šalia didelio sodo. Mama įkalbėjo savo karštai mylimą vyrą užbaigti studijas, parašyti diplominį (jo kalbą ištaisė ir perrašymu, apipavidalinimu pasirūpino Mama). Jokio turto abu neturėjo, o reikėjo rūpintis ir kuo naujagimius suvystyti, kur atsigulti, reikėjo ir Tėveliui darbo stalo. Mama buvo labai organizuota, mokėjo rikiuoti darbus, puiki diplomatė ir kulinarė. Miškininko atlyginimas nedidelis. Taigi artėjantis ruduo atsikvietė žydus obuolių pirklius iš Šakių: jie gražiai įpakuotus obuolius perparduodavo Vokietijoje už žymiai didesnę kainą. Kai atvyko pirkliai susiderėti, Mamytė, palikus juos sėdinčius, laukiančius, išsikvietus į virtuvę Tėvelį trumpai pasakė: tik tu nenusileisk, sakyk tiek ir tiek. Abu grįžo pas pirklius. Tėvelis sako jau virtuvėj sutartą kainą. Mamytė priduria: nieko negaliu daugiau pasakyti, mano vyras geriau žino kiek, ir mes nenusileisime. Taip mano geroji brangioji Mama tvirtino Tėvelio autoritetą kitų akyse. O pirkliai ir kitais metais atvažiavo. Atlikus kai kuriuos kasdieninius praktinius darbus, Mamytei nelikdavo laiko nuvykti atsiimti universiteto diplomo. Pamenu, kai nuvežusi (jau mums gyvenant Linksmučiuose) puikiai apipavidalintus herbariumus Ji grįžo be savo gražiosios juodų plaukų kasos! Ant trumpai kirptų plaukų buvo nedidelė skrybėlaitė su trumpu vualiu (šiaip Mama mėgo vyriško tipo plačiabryles). Plaukus, seseriai Natalijai tarpininkaujant, pardavė Valstybės teatrui, taip galutinai atsiteisdama universitetui už studijas. Ji nenorėjo jokiais būdais nuskriausti šeimos, o man buvo gaila tų gražių, juodų kasų, bet tada neklausinėjau.

Žibuoklė Martinaitytė. „Niujorko parkai“
Žibuoklė Martinaitytė. „Niujorko parkai“

Bet grįžkime į 1938-uosius metus Kaune. Paskutinis mūsų žertas buvo Šaritkų kukli bažnytėlė su arka į nedidelį šventorių iš Laisvės alėjos. Mamytė mane parklupdė ir pati atsiklaupė prie grotelių prieš Dievo motinos Marijos altorių. Abi lėtai persižegnojom ir sukalbėjom maldelę „Sveika Marija, malonės pilnoji..." Taip mano nuoširdžioji, mylimoji Mama dar kartą mane įžadėjo Kristaus Motinai Marijai. Bet apie įžadėjimus (pavedimus Jos globai) jau bus atskirame Laiko kalendoriaus lapelyje. Dabar ir Mamos, ir mano mintys buvo Linksmučiuose pas Tėvelį ir sesytes. Aš striksėjau kaip šarka, skubant į tetų Jadvygos ir Kamutės namus. Teta Kamutė mane paragino: tai pasveikink Mamytę, pabučiuok ir paduok taip ilgai siuvinėtą jai dovaną. Mama mano servetėlę, negrabiai, bet su meile išsiuvinėtą, išsaugojo. Dabar ji pas mane prie brangiausių relikvijų, kaip ir mano jauniausios sesutės dovana Mamytei iš susiūtų mokyklinio sąsiuvinio skiautelių bloknotėlis, kurio viršelyje vaikiška ranka pieštos gėlytės ir įrašas:


Mamytei
Dukrytė Kamutė
1944 m. V mėn. 7 d.

Į geležinkelio stotį kaip džentelmenas mus palydėjo jau gimnazistas, šešeriais metais už mane vyresnis, Kostukas. Kai atsisėdom kupe, susiradusios savo vietas, pusbrolis, kad visą kelią rankutėje nelaikyčiau medinės skrynutės, su kuria eidavau į mokyklą, o ten būdavo kas nors įdėta pertraukos metu užkasti, sąsiuviniai ir rašikliai, užkėlė, turbūt, ant lentynos. Dabar toje skrynutėje buvo Senelio, Vytauto Žakavičiaus, Parodos kalne man nupirkti ir padovanoti reklaminiai leidinukai. Ten gulėjo labai man brangus šventos Teresėlės rožantėlis, kurį man, kaip gerai mokinei, įteikė mūsų klasės mokytoja. Jis buvo toks: laikai jį iš viršaus, už auselės, abiejose pusėse po virbaliuką su mažais karoliukais. Jis galioja visoms dienoms. Kai atsibudus per dieną padarai kokį gerą darbą, tai vienoj pusėj ir užkeli rutuliuką, o kai nusidedi, kitoj nuleidi. Vakare peržiūri „dienos reikalus" ir pasižadi, atsiklaupus prieš miegą prie lovytės prašydama Tėveliams ir sesutėms sveikatos, daugiau nenusidėti.

Jau ir Pakruojo stotis. Tėvelis pero­ne su visa komanda, pusantrų metų už mane jaunesne Gražute ir penkeriais metais jaunesne Kamute, kurias arkliais atsivežė nuo pat Linksmučių. O aš užuomarša (nepastebėjau, kur pusbrolis buvo uždėjęs mano medinukę) taip ir paleidau į Biržus skubantį traukinį su visu turtu.

2013 m. lapkričio 2 d.