Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

x
atlenkus gaiduką, nurimus vėjui
tu pagalvojai: kaip nemylėti klouno
bang! tolimam klony aidi
aidų aidai ir dega klajojantis cirkas

bang! nebėra klouno ir klausimų
kodėl mėnulio judėjimas toks chaotiškas
bang! kodėl klouno nosis raudona
ir bumbulas tabaluoja pakaušy

bang! kaip nemylėti klouno, kuris
ant kelių inkšdamas klausia
ar palaisčiau gėles
bang! nebėra jau gėlių, kvailuti,
yra tik didelis kelias, stebuklinis

bang! yra dar viena taurė vyno
tamsiai raudono kaip tavo kraujas
bang! pabučiuosiu tave į tą vietą kur
buvo lūpos
nes ta skylė vapa žodžius nesuprantamus

ha, nurimo vėjas
tapo tylu ir prasminga
žiūrėti į tolį jausmingai
į peizažą, kuriame tu tik
tu tik taškas

 

x
Dailininkas
išsiduria akis
2
devyncoliai vinys

kruvinoj migloj išryškėja
būsenos kontūrai
marinuota mylimosios mėsa
ir juodosios gulbės

atlieka dekoratyvinę funkciją

skamba kažkokia iškraipyta ištampyta muzika
kažkodėl ir kodėl toks nuobodus monotoniškas garsas

galvoju sunkiom ir visai nepritaikomom niekam formulėm
kuo labiau tavęs nekenčiu tuo labiau mane nuodija geismas

iš tamsos supeliję tiesiasi pirštai ir laiškus dėmėtus
nervingai glamžo
ten žodžiai kvaili ir verksmingi visi sentimentai
banalūs ir prašos sudegint ant laužo

 

x
m. užmigusi ir kurčia
ir sapne apakusi
glosto kažką šiurkštaus
panašaus į kiaulės galvą
ji užmigusi savo sapne
tai ką glosto vis keičia formas
ji bijo prabusti nors negirdi kaip šaukia
tas kažkas šiurkštaus
iš kito pasaulio

 

prisimenant amsterdamą

pilkuose atminties plotuose
išnyra abejingi amsrrrrrterdamo flamingai
kažką tarpusavy šneka olandiškai
kažko pilko ieškodami savo dūlančiose plunksnose

ruduojantys lapai kaip šlapios burės
signalinė raketa tavo rankose
skęsta šitas ruduo į melsvėjančias ūkanas
tavo žodžių fragmentuose kalasi rūdys

nors tavo veidas tavo pamirštas mano veidrodžiuos
nerandu jo, dulkės rodo – praeina pavargęs laikas
sunkiom kojom užmerktom akim be balso
tarpais šmėkšteli flamingų violetas

tik sušlama lapai krenta kažkas sunkus
neartikuliuotas šauksmas trūkčioja
šviečianti signalinė raketa
sproginėja įsmigus į mano pilvą

atlikta

dabar jaučiuos nemirtingas
nupaišęs beždžionėlės mirusios šypseną

 

x
žėruoja akyse kaip žėrutis
laukinis žvėris žudymo instinktas
kuo labiau nekenčiu tavęs tuo labiau noriu
suvalgyti ir sunaikinti

išpūstais pilvais angeliukai
aplink saulę šoka debilai

pamečiau visus eilėraščius
kažkodėl ieškojau radau save miškely
dabar bandau susirinkt daiktinius įrodymus
bet visur vien kruvinas dumblas

 

x
miau gho tt – sakai kitam pasaulio gale
ir žiūri kaip mėnuo neria į debesį juodą
sidabro kraštais karstas

n o r i u b ū t i t a v o š u o užrašau
ir žiūriu kaip ant sienos juda musė kaip masė
juda keistais zigzagais tarsi pieštų

kryžius ta musė paišo ar palmes ar kažką tokio
ką norėjau pasakyti bet tai įkrito tarp žodžių
ir žiovavimo ir aš užsimerkiu ir aš pradedu lo t t i

 

Perlai ir Žaibas

koks tai velkanti (tyla) besivelkantis miesto triukšmas
ji tarsi išlaiko kontūrą

bet liejasi laisvai ir per kraštus

ir nuodingos srovės liejasi kartu su kitom

nuodingom garso srovėm
tai nebe fizika tik aidas grafikos
užlieja karštu ir nuodingu ir vis dar
pagrindiniu
naujienų skysčiu

aš tavęs nepažįstu
bet galiu daug apie tave tau papasakot
ir tik gražiausius dalykus

dabar kalbėsiu kad ir tu suprastum
kalbėsiu tau suprantamais žodžiais

žodžiai:
nykštukai lengvai atvėsintoj kiaulienoj
suranda du perlus ir žaibą

Žibuoklė Martinaitytė. „Niujorko grafičiai“
Žibuoklė Martinaitytė. „Niujorko grafičiai“