Marijaus Petrausko nuotrauka
Marijaus Petrausko nuotrauka

Sakyti, kad vieną rytą išėjau iš namų, būtų per banalu, nes laiptinės kenkia stiliui. Tiesiog atsidūriau ten, kur nereikėjo.

Ten, kur man nereikėjo, pastatai jau buvo tapę gamtos dalimi, o troleibusai prašniokšdavo it lietaus šuorai, tik tolumoje girdėjosi kažkoks Des Knaben Wunderhorn, dėl kurio mano sąlytis su realybe vis dar buvo įmanomas.

Debesys, tvirtai prikalti prie stratosferos plytų, kybojo panašūs į neseniai aplankytą postmodernistų parodą, tačiau debesys man nereikalingi, jie per švelnūs mano dygiai dvasiai, o švelniajai jos pusei – per dygūs. Debesys iš esmės yra ne simbolizmo ar impresionizmo, o postmodernizmo objektas.

Diena buvo graži, tik iš vieno atidaryto lango sklido dramatiška šviesa. Lyg liepsnotų užuolaidos. Iš buto girdėjosi Mahlerio ketvirtoji daina iš ciklo, kurį jau minėjau, Wer hat dies Liedlein erdacht?, Lula Mysz-Gmeiner, sopranas, labai retas diskas. Buvo keista, kad žmonės klausosi jo dar ir padegę savo užuolaidas. Atidaryti langai man apskritai kelia nenumaldomą graudulį, nes simboliškai jungia du pasaulius: tą, kuriame aš, ir tą, kuriame kiti.

Jei turėčiau kokį ordiną, sėdėčiau dabar jį prisisegęs, švytėdamas tuo ordinu, ir niekas nedrįstų manęs užkalbinti. Užkalbintas tampu pernelyg neurasteniškas, trumpam pasirodo, kad virtau visos likusios žmonijos dalimi.

Gal padėsite užnešti pianiną, paklausė ji, fone laukiant dar penkiems pianino duobkasiams. Taip, pianinai ir šaldytuvai yra rimtas krovinys kiekvienai laiptinei, net ir virtusiai, kaip jau sakiau, gamtos dalimi ar net debesimis. Trumpam tapo baisu, kad ji sumanys pianinu skambinti jau benešant, tačiau sutikau. Sumanė jau nunešus.

Duobkasiai kažkur dingo, o ji išsyk ėmėsi ne kilnaus arbatos serviravimo meno, bet Chopino antrosios sonatos. Patiko, kad prieš skambindama ji ant pianino pasidėjo alavo vazelę su dailiai nuvytusia gėle. Būtų patikę, net jei ten pasidėtų kokią bulvę, pats judesys buvo išraiškingas. Žinoma, skambinti tą sonatą savaip gotiška, tačiau skambino nagingai, su visu laidotuvių įkarščiu. Blogai, per tobula, tobulybę reikia įdaužti, jos kontekste padėti bulvę.

Tad ir pasakiau, kad pirmoji sonatos dalis nusirašyta nuo Beethoveno trisdešimt antrosios, o finalas – nuo dvyliktosios. Ji ugningai užtrenkė klavišų karsto dangtį ir po kiek laiko mes jau sėdėjome lauko kavinėje, ir net nelijo.

Iš kavinės sklido malonus prakaito kvapas, ji nuolat kuitėsi savo rankinuke, bet niekad nieko nerado. Rankinukai yra išmanūs daikčiukų suslėpimo liftai. Keistai gėrė jau atvėsusią kavą, pamirkydavo joje pirštą ir laižydavo nuo jo kapsinčius lašus. Norėjau išeiti, man jos mostai atrodė per seksualūs, tačiau ir toliau nelijo, o kitos priežasties išeiti, išskyrus lietų, nesugalvojau. Be to, ir prasidėjus lietui būtume išėję dviese, ji gal norėtų glaustis prie manęs, slėpdamasi nuo lašų kaligrafijos, o tai būtų jau labai sunkiai pakeliama.

Ji kažko klausinėjo, apie gyvūnus, brangakmenius, kvepalus, man buvo keista, kad nei karto neatsakiau, o ji vis nesiliovė klausinėti. Ji buvo įpratusi kalbėtis su savo vazele arba pianino dangčiu, gal todėl. Pianino dangtis nebylus, tačiau po juo – visos sonatos. Ir ji tai žinojo. Manosios sonatos tebebuvo manyje, tačiau kuo toliau, tuo labiau norėjosi, kad mus tuojau pat nutrenktų elekt­ra. Ji vėl kyšteltų pirštą į kavą, kavoje glūdinti elektra blyksteltų jai ant riešo kaip kreiva apyrankė, aš pasilenkčiau pažiūrėti ir taip abu būtume nutrenkti, kaip vazelė kad nutrenkė gėlę.

Ji kažką pametė. Žiedą, monetą, servetėlę, nežinau. Pasilenkiau pakelti, po stalu pamačiau jos kojas, nuolat tvarkingai perdėliojamas, it kortas pasjanse, tuomet, po tuo stalu, ėmiau galvoti apie steganografiją. Užšifruotą žinią matai išsyk, ji yra, telieka iššifruoti. Steganografija tai dalykas, kai žinia objekte yra, tačiau nematai jos esant, reikia kažkaip atspėti ar pajusti, kad. Stebėdamas tas kojas, pajutau, kad.

Neradau, ką ji pametė, radau daugiau. Einam, pasakė ji. Susimokėjom ir išėjom, palikdami ant stalo kažkokių nebaigtų valgyti salotų. Žmogaus ir salotos DNR sutampa trisdešimčia procentų, mes trisdešimčia procentų salotos, tad dalis mūsų liko, kita iškeliavo nežinia kur. Su naujais bendrakeleiviais visada einama ne įpročių nutrintais keliais, bendri keliai būna vos pradėti tiesti.

Vos taip pagalvojęs, pamačiau būrį darbininkų, tiesiančių naują kelią. Mano minčių ir realybės sutapimai visada labai nemalonūs, tačiau toje pusėje buvo daug gražių traktorių, o traktorius vaikystėje labai mėgdavau uostyti. Kelias buvo nebaigtas, kol kas vedė į niekur, vadinasi, tai mano kelias, teks čia grįžti, bent jau iki to laiko, kol pradės vesti į kažkur.

Akies krašteliu stebėjau jos aprangą, nors ne itin buvo ką stebėti: basutės ir suknelė, mėlyna, smulkiais taškučiais, vadinamais polka dots. Ir kaspinas plaukuose. Va! Kaspinas! O maniau, kad tokie tetinka pirmaklasėms. Kaspinas mane ištraukė iš beprasidedančio vidinio miego, nors ir toliau kalbėjausi su ja nepraverdamas lūpų, mintimis, žvilgsnių punktyrais.

Ji paklausė, kuo aš vardu. Mintimis atsakiau. Ji pasakė savo vardą, bet neišgirdau, tuo metu pro šalį itin garsiai prašniokštė troleibusas. Mintimis paklausiau, iš kur gavo tas tris apyrankes ant riešo, skambinant Chopiną dzingsėjusias kaip tambūrinas. Ji lyg išgirdo, nes pasiglostė savo apyrankes ir toliau dviese ėjome į niekur.

Žibuoklė Martinaitytė. „Niujorko saulė“
Žibuoklė Martinaitytė. „Niujorko saulė“

Ji toliau čiauškėjo, man vis labiau supanašėdama su Audrey Hepburn „Pusryčiuose pas Tifanį", o aš mintyse jai pasakojau, kaip sėdžiu prie savo lango ir stebiu išskrendančius paukščius. Kiekvieną rudenį stebiu ir vis jie išskrenda, o aš lieku. Jiems būtina išskristi voromis, parskristi voromis, iš esmės visi paukščiai vergai, paukščių laisvė yra romantikų pramanas. Net visa smulkmė, liekanti žiemoti, iki sniegenų imtinai, nuolat sukasi vis tame pačiame rate, o tai prilygsta galerų irklavimui.

Nemėgstu, kai kas nors ima demonstruoti šeimos albumus storais dirbtinės odos viršeliais, tačiau jos pasakojimai apie vaikystę buvo savaip švelnūs, dvelkiantys suvaldytu liūdesiu, tad retsykiais atsakydavau, nepraverdamas lūpų, retsykiais pasakodavau apie savo vaikystę, nepraverdamas lūpų. Apie vaikystę tik taip ir įmanoma pasakoti, pravėręs lūpas ją išsyk sufalsifikuotum.

Taip, ji šiek tiek klastojo save, mėtė pėdas, stengėsi ne būti, o atrodyti, tačiau jos suknelė, plazdanti vėjyje, leido tai atleisti. Išgirdau daugybę pasakojimų apie drauges, mokytojus, fortepijono pamokas, net šunis, bet nieko apie tėvus. Neklausiau apie juos, nors kelissyk pagalvojau.

Kaip banalu, kalbėjo ji, mes štai sėdėjome kavinėje, mes štai einame nežinia kur, tu vis tyli, aš vis šneku, tai tarsi neturinčio ką pasakyti režisieriaus sukurtas filmas, tavo atveju nebylusis, mano atveju – su užkadriniu tekstu. Taip, mintimis atsakiau aš, tačiau tai ta banalybės atmaina, kurios dar niekas neišvengė. Visi mes banalybės vergai ir banalybės paukščiai, tad banaliausia yra tai laikyti banalybe. Laikykime tai poros valandų laime. Laimė visada banali, nebanalus tik obuolys, pamirštas ant viršutinės lentynos ir iš lėto pūvantis. Kitaip tariant – skausmas.

Ji tai žinojo, tad vėl neatsirado progos praverti lūpas. Kartais ji kumšteldavo man į petį arba įterpdavo į savo pasakojimus kitakalbių sakinių. Kartais ji stabteldavo pasitaisyti suknelės ar užsisegti ir taip jau užsegtų basučių. Man patinka flirtas, bet geriau paliksiu jį Maupassantui. Leidau jai flirtuoti, apskritai – leidau jai bet ką, tiesa, tik mintimis.

Kodėl tu miręs, paklausė ji, kodėl aš vaikštau su mirusiu žmogumi, kodėl man gera šalia lavono? Čia jau norėjau kažką atsakyti balsu, gal papasakoti, kad piktadarių išnuodyti šunys vaikystės kaimynų kieme man buvo savaip gražūs, tačiau staigus vėjo gūsis bloškė mums į veidus šaligatvio dulkes, ji ėmė kosėti, o aš vėl sučiaupiau smėlėtas lūpas. Šis gūsis buvo lyg ženklas, kad turime keisti pasivaikščiojimo kryptį, bet nekeitėme. Tik tiek, kad ji trumpam padėjo galvą man ant peties, sunkiai kvėpuodama, ir aš išgirdau net tai, ko ji niekad nesakė.

Ji nesakė, kad eidama su manimi nežinia kur, jaučiasi nieko neveikianti. O nieko neveikimas yra stichiškas, valdyti procesus gali tik ką nors veikdamas. Ji nesakė, kad ir namuose dažniausiai nieko neveikia. Kai tai ima kelti siaubą, ji pradeda skambinti pianinu. Jau žinojau, kurią sonatą. Per tris sekundes išgirdau dar daug ką, ko ji nesakė.

Nuėjome iki geležinkelio stoties, virš bėgių dryko du pėsčiųjų viadukai, pasirinkome kairįjį, nes už jo buvo miškingas klonis, kuriame žaidė vaikai. Tu mėgsti vaikus? – paklausė ji, –­ aš jų kadaise turėjau. Norėjau atsakyti, norėjau paklausti, kur dabar tie vaikai, čia jau nebetoli iki to paties Mahlerio Kindertotenlieder, bet ji staigiais mostais nusimetė basutes ir užšoko ant viaduko turėklo. Ėjo puikiai balansuodama, laikydama abiejose rankose po basutę ir juokdamasi. Mintyse šypsojausi ir aš, buvo savaip smagu. Ir vėl – vėjo gūsis.

Ir štai tada...

Ir kaip tik tuo metu po viaduku pravažiavo traukinys.

Grįžau namo. Virtuvė buvo prigaravusi nuo neišjungto virdulio, ant stalo stovėjo dvi lėkštės. Iš vienos valgyta, kita švari – man. Lengvai pažeista simetrija. Mano gyvenimo ir mirties draugė tebesėdėjo miegamajame prie lango, kur ją ir buvau palikęs išeidamas. Nuėjęs prie draugės mintimis paglosčiau jos pečius, ji atsisuko.

Jos akyse pamačiau klausimą: gal?

Ne. Nebe. Dabar jau žinau, su kuo esu prakeiktas amžinai gyventi. Mano mintyse liko jos kaspinas. Išsykišmečiau, kada nors būčiau juo pasismaugęs. Tačiau net išmetus sieloje lieka vieta, kurioje kada nors ko nors būta. Tą tuščią vietą tenka iškęsti.

Pro pravertą langą vėl iš kažkur girdėjosi Des Knaben Wunderhorn. Klausiausi. Tylėjau. Ilgai.

Klausysiuosi. Tylėsiu. Ilgai.