Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mintys tekstų paraštėse

Tema

Virginijus Savukynas Sausio 28 d. Lietuvos radijo ir televizijos tinklapyje publikavo tekstą „Kaip nužudyti Lietuvą?", kuriame konstatuojama, jog mes patiriame nuolatinius įvairių Rusijos institucijų bandymus suklastoti bei diskredituoti Lietuvos istoriją. Šiuos bandymus žurnalistas įvertino kaip rimtą grėsmę lietuvių tapatybei.

Pastaroji tema mūsų viešojoje erdvėje nėra nauja. Ją 2013–2014 metų sandūroje aktualizavo keli dalykai: Pirmojo Baltijos kanalo eteryje rodytose laidose paskleistas melas apie 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius; įsiplieskusios diskusijos dėl Tautos istorinės atminties įstatymo tikslingumo (apie jas rašiau „Literatūros ir meno" 2014 Nr. 3); Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų parengta „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija" (ją galima rasti TS-LKD tinklapyje tsajunga.lt) bei tarp šios partijos narių (ir pastarosios oponentų) vis aktyviau viešojoje erdvėje plėtojama diskusija apie lietuviškosios politinės dešinės idėjinius / vertybinius vektorius (šiuo atveju norėčiau išskirti „Delfi" rubrikoje „Politiko akimis" vasario mėn. publikuotus Manto Adomėno ir Lauryno Kasčiūno tekstus).

Ką šioje aktyvios dezinformacijos iš išorės, negrabaus istorijos politikos instrumentų taikymo viduje ir nerimą keliančioje dešiniųjų nesusikalbėjimo bei dalies jų radikalėjimo situacijoje gali nuveikti istorikai, nenorintys apsiriboti stovėjimu po medžiu? Atsakymą į pastarąjį klausimą sufleruoja V. Savukyno tekstas: „Akivaizdu, kad mums šiuo metu reikia mūsų istorijos populiarinimo. Istorikų atradimai turi pasiekti visą visuomenę. Tai nėra užgaida. Tai mūsų išgyvenimo klausimas."

Tačiau ar viskas taip paprasta? Ar istorikai iki šiol nesugeba suvokti savo tyrimų sklaidos visuomenėje svarbos? Įtarinėjantiems mano „cechą" abejingumo nuodėme pravartu pasiskaityti autoironišką Liudo Jovaišos straipsnį „Apie istoriją ir visuomenę: schizofreniko dialogas", publikuotą „Lietuvos žinių" 2014 m. vasario 3 d. Pastarajame tiksliai diagnozuota praeities tyrinėtojų drama aukščiau aprašytų iššūkių ir visuomenės lūkesčių akivaizdoje.

Sėkmės receptas

Kristinos Sabaliauskaitės istoriniai romanai „Silva Rerum" I–II sulaukė didžiulės sėkmės. Tiesa, pati autorė gal kiek koketuodama vieno interviu metu teigė, jog: „pripažinimas man buvo visiškai netikėtas, juk Lietuvoje vyrauja kitokio tipo literatūra – išaugusi ant valstietiškos pasaulėjautos pamato, jautriai apdainuojanti asmens vienovę su gamta, cikliškumą, analizuojanti baudžiavinio mąstymo paliktas būties įtampas mentalitete, joje vyrauja ontologinio bejėgiškumo, kančios, kaltės problematika." („Šiaurės Atėnai", 2009 kovo 13 d.)

Kad ir kaip ten būtų, tačiau dabar jau niekas neabejoja, kad 2014-ųjų vasario pabaigoje pasirodysianti trečioji „Silva Rerum" dalis taps viena labiausiai aptarinėjamų lietuvių literatūros pasaulio naujienų, o romano pristatymo visuomenei laikotarpiu autorė bus dažna viešnia įvairių žurnalų puslapiuose ir televizijos laidose.

Viena pirmųjų būsimos reklaminės kampanijos kregždžių derėtų laikyti 2014 m. sausio 17 d. portale „Delfi" paskelbtą Ramūno Bogdano pokalbį su K. Sabaliauskaite „Reikės dar kelių kartų, kad nublėstų kvailos klišės apie tautiškumą išsaugojusius valstiečius". Šis pokalbis man pasirodė vertas dėmesio dėl romano autorės pasakojimo apie ilgą bei kruopštų archyvinių šaltinių studijavimo ir istorinės medžiagos rinkimo procesą, kurio metu sukaupti faktai tapo abiejose „Silva Rerum" dalyse plėtojamų siužetinių linijų pagrindu. Save vadinančios „tikslumo maniake" K. Sabaliauskaitės autorefleksija įgalina konstatuoti, jog moks­lo ir meno prieigų simbiozė sukuria galimybes rastis originalioms praeities vaizdinių (re)konstrucijoms. Tuo pat metu yra patvirtinama ir sena taisyklė: rafinuotos istorinio romano tradicijos atsiradimas neįmanomas be faktologine ir koncepcijų prasme solidžių akademinių tyrimų; o (čia jau užbėgsime įvykiams už akių) sėkminga istorinio romano žanro plėtotė yra tiesiog būtina prielaida atsirasti originaliai istorinio kinematografo tradicijai.

Lemtingi įvykiai teatre

Tautos savivoką formuoja pasakojimai apie jos egzistencijos prasmę, vietą istorijoje, praeityje patirtus išgyvenimus ir kolektyvinėmis pastangomis sukurtas šiuolaikinio gyvenimo formas. Šių pasakojimų pagrindą sudaro tam tikri įvykiai, kuriuos istorikai paprastai vadina „lūžiniais", o romanistai – „lemtingais".

Lietuvių tautai tokiais išskirtiniais įvykiais tapo Mindaugo karūnacija, Lietuvos krikštas, Žalgirio mūšis, Liublino unija, Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalinimas, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d., Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymas ir Sovietų Sąjungos įvykdyta okupacija, Sąjūdžio epocha bei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. Svarbiausių Lietuvos istorijos datų seką užbaigia 1991-ųjų sausio įvykiai.

Aukščiau išvardyti įvykiai sudaro lietuvių „istorinio DNR" pagrindą bei lemia tai, kaip tauta save suvokia laike ir erdvėje. Todėl šioms datoms tiek akademinė bendruomenė, tiek ir visuomenė rodo išskirtinį dėmesį, nuolat sureikšmindama pastarąsias ir tuo pat metu patvirtindama jų vietą didžiajame pasakojime apie lietuvių tautos praeitį bei dabartį.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre suburta kūrėjų grupė ėmėsi sudėtingos užduoties – išsakyti savo požiūrį į 1991-ųjų sausio įvykius. Dramaturgų Godos Dapšytės, Janio Baluodžio, režisieriaus Valterio Sylio ir dailininkės Ievos Kaulinios bendro darbo rezultatas jau vasario 21 d. bus pristatytas visuomenei; o savaitraščio „7 meno dienos" Nr. 5 publikuotas Daivos Šabasevičienės pokalbis su pastaraisiais menininkais („1991-ųjų sausis teatre") leidžia susidaryti bent apytikrį vaizdą apie jų sau keliamus tikslus, darbo su aktorių kolektyvu principus ir kūrybinio proceso eigą. Dalydamasis savo mintimis režisierius V. Sylis kalba apie ekstremalių gyvenimiškų situacijų ir teatro bendrybes; dailininkė I. Kaulinia deklaruoja poreikį atrasti alternatyvų požiūrį, „slaptas detales, keistus niuansus"; G. Dapšytė įvardija „žvilgsnio iš šalies" į 1991-ųjų sausį svarbą. Šios ir kitos pokalbio dalyvių įžvalgos padeda susidaryti įspūdį, kas dedasi spektaklio „Barikados" kūrybinėje laboratorijoje. Ir vis tik perskaičius pokalbį bent man galvoje nuolat sukosi du klausimai – „Ar šie žmonės supranta, kaip jie rizikuoja? Ar tikrai pastaroji rizika – Sausio įvykius paversti teatrinio veiksmo siužetu – iš viso gali pasiteisinti?"

Tabanda (Megi Malinowska+Filip Ludka+Tomek Kempa). Kėdutės „Falon“
Tabanda (Megi Malinowska+Filip Ludka+Tomek Kempa). Kėdutės „Falon“

Mokslininkų bendruomenė iš makro- ir mikroperspektyvų

Žurnalo „Veidas" sausio mėn. teminis numeris „Metų mini nobeliai" (Nr. 3) buvo skirtas aptarti mokslo situacijai Lietuvoje ir pristatyti konkrečiose sferose lyderiaujančius tyrinėtojus bei jų nuveiktus darbus. Tai prasminga, jau trečią kartą žurnalo redakcijos įgyvendinama iniciatyva, kurios dėka mums pateikiama lietuviškojo akademinio pasaulio „nuotrauka". Kokie svarbiausi mokslininkų bendruomenės bruožai išryškėja sklaidant šiame „Veido" numeryje spausdinamus tekstus? Man asmeniškai įdomiausios pasirodė kelios tendencijos:

1) Lietuvoje plėtojamų gamtos ir tiksliųjų mokslų sferoje vyksta tie procesai, kuriuos dar 1979 m. savo knygoje „Postmodernus būvis" aprašė Jean-François Lyotard'as suformuluodamas įžvalgą, jog žinių tiekėjų ir vartotojų santykis su žiniomis įgauna prekių gamintojų ir vartotojų santykio su prekėmis formą;
2) humanitarika šioje žinių gamybos ir pardavimo karuselėje atrodo tiesiog „ne į temą", nors dėl specifinės istorinės mūsų visuomenės patirties lituanistinės disciplinoms vis dar demonstruojamas santykinai didelis dėmesys;
3) Lietuvos mokslas išgyvena užsitęsusią krizę, kurią lemia keletas fundamentalių problemų: valstybė skiria nepakankamą dėmesį mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos plėtrai (viso labo 0,9 proc. BVP); ES lėšos mokslininkų bendruomenės įsisavinamos ne visuomet konstruktyviai, orientuojantis į poreikius trumpalaikėje perspektyvoje; po kelių dešimtmečių iš aktyvios veiklos pasitrauksiančio akademinio žvaigždyno (ypač gamtos ir tiksliųjų mokslų sferoje) nebus kuo pakeisti dėl ryškėjančio ato­trūkio tarp universitetų poreikių ir mokyklų galimybių rengiant jaunąją kartą bei susiklosčiusios situacijos doktorantūros studijose.

Ką tik aptartas „Veido" teminis numeris yra savotiškas žvilgsnis iš „paukš­čio skrydžio" į akademinį pasaulį.

Tačiau jeigu norėtumėte pasidomėti, kaip tipiško lietuvių „knygagraužio" godos atrodo iš mikroperspektyvos (konkrečiai – universitete dirbančio docento), rekomenduoju vasario 6 d. Vilniaus universiteto naujienų portale (naujienos.vu.lt) paskelbtą fiziko Miko Vengrio straipsnį „Apie mokslininkus, kurie neužsiima mokslu". Tai bene pati tiksliausia situacijos, kurioje atsidūrė ne tik fizikai, bet ir istorikai, dirbantys Alma Mater, diagnozė, kokią man teko pastaruoju metu skaityti. Liūdna ir juokinga tuo pat metu.

Gatvė

Žurnale „Intelligent life" yra puiki rubrika „Žmonės ir paminklai", kurioje pasakojamos istorijos apie tai, kaip posovietiniame Vilniuje netradiciškai įprasminami įvairūs žmonės, reiškiniai bei įvykiai, taip sukuriant atminties vietas, kurios ne tik atlieka dingusio laiko stop kadrų, bet ir jaukumo oazių funkciją. Žurnalo sausio–vasario mėn. numeryje galima rasti straipsnį „Vienos gatvės paraštės", kurioje aprašoma Literatų gatvės transformacija iš niūrios ir grėsmingos miesto arterijos į gyvą meno kūrinį. Tai paprastas ir kartu mielas tekstas apie grafikės Eglės Vertelkaitės dėka vilniečių gyvenime atsiradusią erdvę, kurioje yra vietos ir atminčiai, ir spontaniškumui, ir mintims apie viltingą ateitį.