b_300_423_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-02-21_nr._3462_santa.jpg

Šiaip. Marius Ivaškevičius yra žavus, nes nesusireikšminęs. Maloniai (kaip visada) šypsojosi ant premjerinio raudonojo kilimo prieš fotoobjektyvus. Dar prieš premjerą neatsisakė „Santos" filmavimo subtilybių atskleisti moteriškos auditorijos žurnalams ir TV laidoms. Be to, jis drąsus ir darbštus. Pastatęs „Santą", į kūrybinę biografiją galės įsirašyti, kad yra ne tik ilgosios ir trumposios prozos rašytojas, dramaturgas, scenaristas, teatro, TV laidų, dokumentinių filmų, bet ir vaidybinio filmo režisierius. Ar nejuokingai globalizacijos amžiuje skamba lietuvių liaudies išmintis, kad devyni amatai – tai badas?

Gelmė ir įvaizdis. Su kuo jums asocijuojasi Suomija? Su Kalėdų seneliu (Santa Claus) ir Laplandija? Su šiaurietišku flegmatizmu ir sauna? Su Žiemos karu? Su metalo muzikos citadele? Su ralistais ir lenktynininkais? Su „Nokia"? Pagaliau – su Aki Kaurismäki? Pirmuosius keturis prekės ženklus rasite ir filme „Santa". Atpažinimo džiaugsmas!

Rinkodara ir geografija. Tarptautinė komanda šiais laikais, matyt, yra savaiminė vertybė. Filmo pristatyme kūrėjai netgi skaičiavo, kiek kitataučių prisidėjo prie septynerius metus trukusio „Santos" gimdymo. Viena iš jų – rusiškų šaknų kanadietė muzikos kūrėja Chinawoman. Įdomu, ar filmas sulauks platintojų dėmesio Kinijoje?..

Jautrumas. Ar gali nejaudinti vėžiu sergančio žmogaus, ir dar vaiko, tema? Jaudina, kaip ir per komercines trijų raidžių televizijas rodomi vaikų nuskustomis galvomis vaizdai, kaip ir „Santoje", palydimi minoriniais el. muzikos pasažais.

Siužeto tiesė. Jauna lietuvė moteris (Inga) skraidina mažametį sūnų (Vincą) į Laplandiją aplankyti Kalėdų senelio. Pastarąjį vaidinančiam aktoriui suomiui (Jusiui) lietuvaitė krenta į akį, todėl ima nertis iš kailinių, kad sužavėtų trumpam į atokų Suomijos šiaurės užkampį atvykusią viešnią. Prikalbina nuvažiuoti į suomišką pirtį, ten pat santūriai suomiškai (o kaipgi kitaip?) pasilinksminti. Vakaras praeina smagokai. Tad ar tarp jųjų kas nors bus? Ne, rytą jiedu sutinka ne toj pačioj lovoj. Moteris išvyksta su berniuku atgal į Vilnių. Bet Jusis ne pėsčias: sėda į lėktuvą ir su Kalėdų senelio apdaru nelauktai pasibeldžia į lietuvaitės buto duris. Šį kartą po vaikiškos kalėdinės eglutės viskas stojasi į vietas: kūnų traukai pasiduodama, Jusis prisipažįsta jaučiąsis įsimylėjęs (kodėl įsimyli? Nes panaši į buvusią žmoną...), jie – naujai iškepta pora (atrodo). Nors Jusis turi skristi atgal, jausmai ir telekomunikaciniai patogumai, regis, įveiks visus atstumus. Ir staiga... Vincui, kurio tėvas – jį su mama Inga apleidęs anglas, kartais atsiunčiantis iš savojo Londono po tūkstantį svarų, diagnozuojamas vėžys. Inga skrenda su vaiku į Suomiją –­ ne tik pasimatyti su Jusiu, bet ir prašyti pagalbos: finansinės visų pirma... Įsimylėjėlis Jusis sutrikęs: kiek čia tų pinigų reikės? Toks klausimas prie degtinės butelio supykdo lietuvaitę, jiedu ne juokais apsižodžiuoja. Inga, nieko nesakiusi, išskrenda į Angliją, palikusi Kalėdų senelio vaidintojui ne tik Vincą, bet ir savo seserį, net nešnekančią angliškai... Jusio tėvai sarkastiškai šaiposi iš sūnaus, draugai ir bendradarbiai nieko nesupranta, Jusis niršta. Bet negi išmesi į gatvę sergantį Vincą? Vakarais, miegančiam toj pačioj lovoj, priverstas sekti pasakas apie Žiemos kare narsiai kovojusį savo senelį, kuris berniuko vaizduotėj virsta Kalėdų seneliu, su slidėmis šliuožiančiu į ataką prieš Piktuosius Priešus... Pagaliau iš Anglijos parskrenda Inga... Vincas operuojamas Londone... O kur buvęs, kur nebuvęs Jusis su Kalėdų senelio kostiumu ir vėl čia, palatoje, šalia ką tik operuoto Vinco. Gyvens berniukas ar ne? Geri berniukai nemiršta. O jeigu?.. Tada Kalėdų senelio elnias juos rogėm išsiveža... Vincas mato viziją, kaip vadelioja baltojo elnio roges... Tai išgyvena Vincas ar ne? Sulaukiama stebuklo ar ne? Aiškaus atsakymo filme nėra. Kadrų seka: Jusis verkia (gal šiaip iš jautrumo?), iš tolo mato ežere besimaudančius berniukus (bet tarp jų Vinco, regis, nėra), darbovietėj – butaforinėj Kalėdų senelio trobelėj – sėdi vienas (bet juk visada taip buvo)... Tai kaip iš tikrųjų? Gal, kad ir kaip ciniškai skambėtų, ne tai svarbiausia? Tai kas tada svarbu?

Metaforos. Daug kartų mažesnės ir menkiau ginkluotos Suomijos kariuomenės faktinė pergalė prieš grobuoniškos Sovietų Sąjungos armiją vad. Žiemos kare (1939–1940 m.) prilygo stebuklui, pasakai, o suomių karių narsa, sumanumas ir partizaninės kovos taktika ne be pagrindo virto legenda, mitu. Vinco vaizduotėje šie suomių karžygiai (o tiksliau –­ karšliuožiai, nes su slidėm) prilygsta barzdotiems bebaimiams, visagaliams, tik už Gėrį kovojantiems Kalėdų seneliams. Į juos turėtų lygiuotis, su jais tapatintis filmo personažai, kovodami su žvarbios nakties tamsybėse tūnančiais ir dėl to dar labiau bauginančiais, grėsme alsuojančiais Piktaisiais Priešais: ar tai būtų sveikąsias ląsteles besi­kėsinantis užgrobti niaurusis Vėžys (Vinco atveju), ar Abejingumas, Savimeilė, Pyktis, Nepasitikėjimas etc. kovos su savimi lauke (Jusio atveju), ar... Pernelyg abstraktu? OK. Nemirtingą Kalėdų senelį vaidinantis, bet realiame gyvenime tik paprastu mirtinguoju tampantis Jusis akivaizdžiausiai įkūnija pasakos ir tikrovės plotmes, kurios yra tarsi du paraleliniai, nesusisiekiantys pasauliai arba – laikantis šiaurietiškos vaizdinijos – dvi lygiagrečios, niekada nesusikertančios slidžių šliūžės sniege... Banaloka?

Profesionalaus kino mėgėjo įspūdis. Teatleis originalumo adeptai už Suomijos kontekste nuvalkiotą įvaizdį, bet „Santos" kūrėjai man primena debiutanto sėkme tikintį vairuotoją, pasišovusį standartine gamykline mašina šturmuoti, sakykim, „Tūkstančio ežerų ralio" trasą. Lyg ir viskas gerai: ir vairuotojo teises turi, ir vairavimo patirties, ir navigacinė sistema veikia bei neleidžia išklysti iš kelio, ir automobilis apynaujis... Bet ar ralio varžybose to užtenka? Greičio ir manevringumo trūksta (neretai pernelyg ištęstos, nuspėjamos, „medinės" scenos (pvz., artimesnio filmo herojų susipažinimo saunoje), per daug riedėjimo laisvąja pavara (funkciškai „tuščios", lengvai pakeičiamos ar išmetamos mizanscenos (pvz., ilgiausiai rodoma Vilniaus taksisto apstulbimo reakcija vežant savo mašinoje Kalėdų seniu persirengusį vyrą) ir minkštokomis padangomis (seklūs veikėjų charakteriai, –­ reikalauti psichologiškai raiškesnių pagrindinių veikėjų portretų iš filmo, pretenduojančio į tikrovišką santykių ir vidinių kolizijų narpliojimą, nėra nekorektiška), o automobilis, išvaduotas nuo lenktynėms nereikalingo balasto, – per lengvas (išblukintas, negrabioms sąlyginėms dekoracijoms prilygstantis socialinis pagrindinės fabulos fonas)... Finišą pasiekus galima pasidžiaugti pačiu dalyvavimu, o meistriškumo nebylojantį rezultatą nurašyti nedideliam komandos biudžetui, ribotoms techninėms galimybėms ir t. t. Deja, deja, išsemtų temų ir suklasifikuotų siužetų amžiuje būtent technika, t. y. iki smulkiausių detalių adekvačios formos suteikimas turiniui ir – svarbiausia – originalūs, netikėti sprendimai, dar gali leisti įveikti ne tik kvalifikacinius barjerus.

„Santa“
„Santa“

M. I. humoro „razinkos". Jeigu imti liaudį, tai imti. Kadangi viešoj vietoj, tai standartiškai – per antrą galą. Ar žinojote, kad liet. pizė rimuojasi su pranc. Bizet? Ne infantilu? Good for you. Gerai, tai tik vienas epizodas (bet užtenka, kad suabejotum geru autoriaus skoniu). Tačiau kiek dar juoksimės iš to, kad daugumai vakariečių Lietuva – vis dar Rusija, o lietuviai – savanaudžiai stuobriai? (Taip ir knieti per seansą leptelėti: „Iš ko, ponuliai, žvengiam?") Nejaugi Ivaškevičius tikrai tiki Leninu, kad menas, net jeigu tai kinas, turi tarnauti masėms? (Šiame klausime svarbiau priešpaskutinis žodis)

Anglu sneka. Ko gi čia prikaišiojau visokių anglybių? Nes, kaip ir gyvenime, nebeišsiverčiu be šių globalizacijos atneštų parazitų? Skirtingų tautybių „Santos" personažams dar blogiau – jie priversti tarpusavy švebeldžiuoti naująja lingua franca. Ir tai, be abejo, atleistina (neatleistina nebent tai, kad lietuvių kalba titruose anaiptol nėra žėrinti, net nesivarginama verčiant lietuviškai surimuoti paprastučio angliško ketureilio). Tik ar šioje daugiakalbystėje nepasimeta filme anaiptol ne paskutinė krikščioniškos artimo meilės, prilygstančios šventumui, tema? Kas tas „Santa"? Santa Klausas? O gal Kalėdų senelis? O kas tos Kalėdos? Ar jose yra kas nors santiško?

Mįslė. Filme kur kas daugiau nei aktorės demonstruojama pagrindinio aktoriaus, t. y. vyro, nuogo kūno. Ar tai reiškia, kad šiais laikais į kiną dažniau vaikšto moterys? Beje, nuogybės gerame filme turėtų būti motyvuotos. Ką turėtų reikšti epizodas, kuriame prieš pasimatymą su Inga Jusis visu raumeningo stoto gražumu besičiustija duše, pešiojasi nosies ir spenelių plaukelius? Šiuolaikinio vyro subo­bėjimą? Ypatingą susitikimo svarbą Jusiui? Jo rūpinimąsi tik kūno, o ne dvasios higiena? Spėlionės, bylojančios filmo nenaudai.

Galvosūkis. Ar tai kalėdinis filmas? Arba – šiuolaikine dalykine kalba tariant, – ar pataikyta į formatą? Ar „Santa" pateks į „kalėdinių" filmų (be abejo, su aiškiomis ir laimingomis pabaigomis) paketus, kuriuos prieš žiemos šventes programiškai graibsto TV kanalai? Greičiausiai ne, ypač turint galvoje tai, kad filmo premjera Lietuvoje turbūt neatsitiktinai įvyko tik po žiemos švenčių. Nepataikymas, vertas plojimų.

Asmeninė tiesa. Kai draugai ir pažįstami klausė „Na, kaip?", atsakydavau: „Tipiškas vidutinis filmas. Eurofilmas, jei norit." Ar ambicingam menininkui (o Ivaškevičius, manau, būtent toks) gali būti didesnis įžeidimas?

Ilgesys. Kur dingo maloniai gluminusi „Kam vaikų" alogikos ar eksperimentinė „Istorijos nuo debesies" dvasia?