Tilda. Apie kritiką ir savikritiką

„Kodėl niekas nenori būti žmonėmis? Vis profesoriais, vedėjomis, pavaduotojais, sekretoriais..."
Iš pokalbių redakcijoje


Aš retai skaitau eseistiką. Dažniausiai tik delfio naujienas akimis permetu (bet dabar pradedu lrytą atrasti. Labiau į mano interesus pataiko). Anksčiau skaičiau knygas. Dabar ir tas apleidau (nors visai neseniai nusipirkau naują. Supervert „Nežemiško sekso fetišas". Rekomenduoju). Bet aš dažnai rašau. Nuo vaikystės tai darau. Man patinka dėlioti žodžius. Jais žaisti ir apžaisti. Man patinka kalba. Jos skambesys. Todėl rašau. Kartais man patinka, ką parašau. Tada parodau kitiems. Kartais ir kitiems patinka, ką rašau. Tada man būna smagu. Kartais kiti nusprendžia, kad man reikėtų rašyti daugiau, nes turiu TALENTĄ. Tada supykstu. Ir džiaugiuosi, kad tokių žmonių vienetai – antraip išvis nerašyčiau.

gn paišas
gn paišas

Nes kai skaitau eseistiką, samprotavimus ar kitokius tekstus, plaukiančius iš žmonių, o ne būtinybės pasidalyti naujienomis ir faktais (nors kartais tie straipsniai būna įkvėpti vyraujančių aktualijų), renkuosi tokius, kurie išsiskiria. Kaip antai paskutinis mano skaitytas Kęstučio Navako tekstas Šiaurės Atėnuose1. Štai ištrauka:
„Lilit pavargo, išsirengė nuoga ir nuėjo gulėti vonioje, krūtys kyšojo kaip du ledkalniai, galintys paskandinti du titanikus. Nenorėjau, kad kas nors įėjęs ją tokią pamatytų, tad paėmiau makaronų „Lubella" pakuotę ir visą supyliau į vonią, kad ji užsiklotų bent makaronais. Iš tiesų padėjo, Lilit, gulinti sriuboje, atrodė labai pikantiškai."

Na, gerai. Tebūnie tai labiau grožinės literatūros tekstas (eseistikai labiau rūpi aktualijų ar amžinųjų problemų nagrinėjimas, o ne santykių aprašymas ar nuogos Lilit krūtys), bet tatai neturi daug reikšmės – grožinę literatūrą aš rašau netgi dažniau, nei bandau apsimesti meno kritike2 ar eseiste... Bet šitas tekstas – visas tekstas, ne tik menka ištrauka, kurią veikiausiai pasirinkau tik dėl to, kad joje minimi nuogi papai – turi žavesio. Kalboje. Žodžiuose. Palyginimuose. Netikėtas ne pats tekstas ar jo problema – aprašoma nelaiminga meilės istorija sena kaip pasaulis. Netikėti įvaizdžiai ir palyginimai. Tekstas banalus, bet gyvas.

O tada grįžtu prie savo tekstų, kurie kažkada patiko man ir kitiems. Kuriuose kažkas sugebėjo įžvelgti TALENTĄ. Ir nesuprantu, kaip juos apskritai galėjau rodyti žmonėms. Ne todėl, kad jie labai blogi ar juose išsakomos mintys ir pozicijos blogos. Priešingai, VISADA stengiausi, kad viskas, ką rašau, būtų apie KAŽKĄ. Tačiau rezultatas visada toks pats –­ laike ir erdvėje sustingę tekstai. Kalba ir žodžiai, kuriuos taip myliu, negirdėti dariniai ir naujas skambesys, kurio ilgiuosi ir ieškau – visa tai atsisako sugulti į mano rašliavas. Siekiu ekspresijos, bet gaunu visiškai pasyvius rezultatus. Aš tingiu. O kai bandau išsinerti iš savo tingumo, it gyvatė pakeisti seną odą, ir kažką parašyti –­ mano tingumas persikelia į mano tekstus ir mano tekstai virsta tingiais tingių žodžių kratiniais. Suveikia savikritika.

Dažnai internetuose randu tekstų, kurie yra niekiniai. Tada susimąstau: kodėl autorius tą tekstą rašė? Akim nuslydus į komentarų skiltį suprantu. Iškyla kitas klausimas – kodėl žmonėms tas tekstas patinka? Komentarų skiltyje dažniausiai nebūna atsakymo į šitą klausimą – tik trumpi „Gerai parašyta", „Pritariu", „Gražu!", „Taip ir toliau"... Autoriui patinka pagyros. Jis nuo jų apsvaigsta kaip darbininkas penktadienio vakarą nuo trečio bokalo alaus ir jį atnešusios padavėjos iškilumų. Bet kuo tie tekstai patinka publikai? (Apie autorius, kurių brudas išvis niekam nepatinka, bet jie vis tiek publikuojasi, net nekalbu. Nors ir tokių daugybė.)

Autorių bėda ta, kad jie nėra savikritiški. Publikos bėda ta, kad ji pernelyg (ne)kritiška. Jai lengva įtikti. Štai, Danieliui patiko šio straipsnio pradžia, nes paminėjau papus. Aš perskaičiau K. Navako tekstą, nes radau tą pačią citatą su papais ir nuoroda į tekstą. Žmonėms patinka A. Užkalnis, nes jis apie protingus dalykus (nusi)kalba chamo leksikonu. Ir yra populistas. Žmonėms patinka populistai. Žmonėms patinka Dario3, nes jis rašo apie visus filmus iš eilės, negalvodamas apie tai, ką rašo. Žmonėms patinka, kai autorius negalvoja, nes tada ir iš jų nesitikima, kad galvos. Žmonėms lengva patikti, kai supranti, ko jie nori.

Autoriams patinka, kai jie patinka žmonėms. Žmonėms patinka, kai autoriai stengiasi jiems patikti. Užburtas ratas. Aš sakau, kad taip negerai. Linkiu savikritikos ir kritikos. Galbūt taip pavyks ištrūkti iš rato. Tai tolima siekiamybė, bet argi įdomu gyventi, kuomet sau ir aplinkiniams keli tik mažus iššūkius?

1 http://www.satenai.lt/?p=31054
2 Jei tikėsim stalčiuje dulkančiu diplomu –­ tokia yra mano specialybė.
3 Buvaukine.lt

Komentarai  

 
#2 ltntc 2014-03-05 16:43
o gal nori kad parašyčiau gražu ar geras. sakyk jei nori. parašysiu jei paprašysi. juokinga ar nejuokinga
graudu gal daugiau
kad aktualijos iš grafomanų landynių tuo pačiu stiliumi vyraujančiu ten perkeliamos į čia
ir tada nematai skirtumo
kas gražu kas gera tik lilitos krūtys ima jaudinti
net ir mane vis labiau ir labiau
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 tu taip pat 2014-03-05 16:38
irgi stengeisi įtikti ir gal pavyko bet nemanau kad esi ne populistas. toks pat kaip ir jie nemielas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-02-21_nr._3462_2014-02-21_nr._3462_virselis.jpg

2014-02-21 nr. 3462

Aldonos Gustas piešinysAldona Gustas
Vienas eilėraštis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai