Marijus Gailius. „Lietuvos rytas“ literatūroje

Kaip treneriai turi surinkti dvylikos krepšininkų rinktinę, taip Antakalnio literatūrologai kasmet sudaro kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Iki šiol su džiaugsmo tvinksniais smilkiniuose ir Marijono šlagerio ritmais prisimename amžių sandūrą žymėjusias Sidnėjaus olimpines žaidynes, kuriose rungtynes pradėdavo Saulius Štombergas ir Šarūnas Jasikevičius. Pirmas dabar treniruoja „Žalgirį", antras tebetaiko toj komandoj į krepšį.

Amžių sandūros prozininkų startinį penketą drąsiai būtų galima lipdyti iš produktyviai rašančių Romualdo Granausko ir Sigito Parulskio, per anksti anapilin išėjusių Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio ir iš rinktinės prozininkų į dramaturgus (ir ne tik –­ dabar jau ir į filmininką!) persikvalifikavusio Mariaus Ivaškevičiaus.

Šaras per šį sezoną į krepšį švysteli kiek daugiau nei šešis taškus per rungtynes, o mes panagrinėkime, ar mūsų prozos aukštaūgiams per praėjusį sezoną pavyko pasižymėti daugiau negu šešetui.

Sigitas Parulskis. „Mano tikėjimo iltys". – Vilnius: „Alma littera", 2013.

Per Knygų mugę pats vienas pristatydamas savo naujausią esė rinktinę Nacionalinės premijos laureatas jautėsi nepatogiai ir, ko gero, neapsimetinėjo. Bet ne dėl to, kad stojo prieš auditoriją be fizinio palaikymo komandos (tarkim, Sprindytės ir Buroko), o dėl to, kad nedaug ką turėjo ir pristatyti. Todėl tik tarstelėjo apie viršelį ir gerbėjams surengė šmaikštų monospektaklį.

Nors ir prirašyta 216 puslapių! Na taip, knygoje tai puslapiai iš tikro popieriaus su lietuviškais rašmenimis, užtat dar visai neseniai šie „tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės", turėjo kiek banalesnį pavidalą – buvo skaitmeniniais peidžais. Todėl dedikacijoje autorius dėkoja ne mamai, mūzai ar monui, o dviem interneto portalams. Vienoks skaitymo pojūtis, kai branginamo rašytojo teksto sulauki atsivertęs naujienų portalą, ir visai kas kita, kai tas portalas įsiverčia į branginamo rašytojo knygą. Kartkartėm atrandami S. Parulskio kūriniai svetainėje „lrytas.lt" paįvairina naujienų srautą, leidžia trumpam sulaikyti kasdienybę, pasigardžiuoti skaitymu, pamąstyti. Bet į knygą perkelti tie patys darbai truputį nuvilia: jau matyta.

Ir truputį gąsdina. Aš pats rimtai suabejojau savo atminties tvarumu supratęs, kad nemažą dalį „Mano tikėjimo ilčių" jau buvau skaitęs, bet nėmaž tų publikacijų smegenų vingiuose neišsaugojęs ir iš jų nepasisėmęs. Tokia publicistikos prigimtis: kas dabar atsimins, ką tų ar anų metų pavasarį sakė kažkuris premjeras? Jeigu neatsimenu premjero, kodėl turėčiau atsiminti Parulskį?

Bet yra išimčių. Kai kurie internetiniai tekstai, atsikartoję ir knygoje, net tampa skaitytojo ir suvokėjo kasdienybės dalimi, o tai jau klasikos užuomazgos. Autorius 2012 m. rugpjūčio 17 d. internete, o knygos 172 p. rašo: „Ar pastebite, kiek daug modernių namų balkonuose stovi dviračių? Būtent modernių, (arba naujų, arba naujos statybos), kadangi jų balkonuose geriausiai matosi visas žmonių turtas, kurio jie dažniausiai nenaudoja."

Ir iš tikro: jau kitą ano rugpjūčio dieną pats mindamas per siaurąjį ir tankųjį Šiaurės miestelį negalėjau atsistebėti, kad balkonai ten masiškai užgriozdinti gerais daiktais. Vieną iš jų aš kasdien naudoju kaip pagrindinę susisiekimo priemonę. Kaip leidžia spręsti mano ekonominė nuovoka, prieš krizę skubiai lipdę šiuos būstus, statybininkai sutaupė „ant rūsių". Jei dar neatkreipėte dėmesio, rekomenduoju pakelti alkis į viršų, kai kitą kartą važiuosit į „Senukus".

Smalsiam tyrinėtojui portalinės literatūros ir knyginės publicistikos palyginimas dar leidžia įsilaužti į intymią rašytojo ir redaktoriaus teritoriją. Įprastai tik rašomajam stalui pažinūs literatūrinės kūrybos niuansai atsiveria pridėjus internetinę versiją prie spausdintosios:

„Vyras, laikantis ilgą batoną rankoje, kalba su kine apie Šanchajų, teisinasi dėl baisaus karščio, smulkutė kinė kreivomis kojomis ir liesas aukštas austras trumpomis kelnėmis, su ilgu prancūzišku batonu rankose, jis pasakoja kažką linksmo apie Šanchajų, išgirstu tik kas kelintą žodį (...)."

„Vyras su šortais, tamsiais drobiniais marškiniais, išmuštais prakaito dėmėmis, jis nesišlapina gatvėje, jis laiko ilgą batoną rankoje ir kalba su kine apie Šanchajų, teisinasi dėl baisaus karščio, smulkutė kinė kreivomis kojomis ir liesas aukštas austras trumpomis kelnėmis, su ilgu prancūzišku batonu rankose, jis pasakoja kažką linksmo apie Šanchajų, išgirstu tik kas kelintą žodį (...)."

Kuri iš šių citatų publikuota 2013 m. liepos 24 d. internete, o kuri knygoje, atspėkite patys. (Beje, šiame rinkinyje pirmojo tekstų publikavimo datos nenurodomos.)

Kalbant apie esė rinkinio (ar vis dėlto publicistikos?) temas, autoriui įprastos – politika ir sovietmetis, moteris ir seksualumas, tarnavimo armijoje ir rašytojystės patirtis, neviltis ir Kristus. Pastarasis S. Paruls­kio kūryboje ir toliau veikia kaip žmogiškas, nuodėmingas ir vulgarus personažas: „Jėzus Kristus vestuvėse padaugino duoną ir žuvį. Ne mikrobangų krosneles, ne televizorius, ne ferarius – maistą. Tiesa, jis padaugino ir vyną. Ir pats greičiausiai buvo padauginęs" (p. 186, 2011-12-16). Ko gero, stipriausios ir paveikiausios, labiausiai intriguojantį naratyvą turi tos esė, kuriose autorius užkabina kelionių po užsienio šalis patirtis: „Visi kalba, kad Adolfas Večerskis blogas žmogus", „Dramblio laidotuvės", „Sapnas, iš kurio nenoriu prabusti", „Nebūtini, bet brangūs", „Jeigu į Lietuvą ateitų okupantai".

Aštriausia S. Parulskio kūrybos briauna – grubus vaizdingumas, kurio netrūksta ir naujausioje knygoje: „Sunkiu laiko irklu – per snukį" (p. 112, 2011-02-24), „Pasijutau kaip serijinis žudikas, ką tik pasmaugęs, išprievartavęs ir suvalgęs eilinę auką, o paskui netyčia sudaužęs sūnelio dovanotą porcelianinę katytę ir apsižliumbęs" (p. 113, 2011-10-05), „Vakar stebėjau, kaip ji tris valandas krapštė koją. Nežinau, kokios rūšies tai buvo krapštymas ir kokios jos kojos, nes nuotolis per didelis. Tačiau krapštymas buvo didis. Per tiek laiko iš kojos buvo galima ištraukti visą dingusį Gintaro kambarį ir dar keletą nedidelių ispaniškų galionų su actekų turtais" (p. 192, 2012-07-01). Pasigėrėjimą kelia įmantrios sintaksės, ilgi ir išgyventi sakiniai, bet tokie knygoje sutinkami vos keli (p. 80, 143–144), užtat šypseną sukelia klišės, kai viename tekste Scilė ir Charibdė atstovauja kazino ir viešnamio signifikantams (p. 149), o kitur jau perkelia meilės ir neapykantos reikšmes (p. 160).

„Mano tikėjimo iltys" tematiškai artimos esė rinkiniui „Nuogi drabužiai" ir romanui „Trys sekundės dangaus", t. y. pats S. Parulskis lieka ištikimas sau, pagrindinėms idėjoms ir principams, tačiau ši naujausioji autoriaus eseistika stiliumi ir išraiška neprilygsta ankstyvajai prozai. Panašu, kad didelių ambicijų ir neturėta: leidykla tiesiog surinko į krūvą, kas per keletą metų virtualybėje išbarstyta, ir knyga dar pateko į kūrybiškiausiųjų rinktinę. Tikriems gerbėjams verta ją turėti savo lentynoje šalia Liudviko Jakimavičiaus „Vamzdžio" – kaip šio amžiaus antrojo dešimtmečio laiko ir būsenos rašytinį liudijimą.

Romualdas Granauskas. „Šventųjų gyvenimai". –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Knygelė vidutinio sudėjimo, vienuolika novelių, sujungtų į apysakos vainiką. Vienam tekstui perskaityti užtenka kelionės troleibusu į darbą ir namo. Kaip tik skaitau apie kažkurį šventąjį, o pasakojimas plėtojasi ir kinta intensyviau nei keleiviai stotelėse. Šalimais prisėda moteris ir juntu, kaip įsižiūri. Ištaikiusi momentą su atsargiu mandagumu pasiteirauja, kodėl skaitąs būtent šią knygą. Sakau, juk čia Granauskas. Bet ji mato, kad dar jaunas, tad tokiu buitiniu atsakymu nuo rimto užklausimo neišsisuksiu: taip, matau, sako ponia, bet dėl kokios priežasties – ar čia dėl savęs, ar paskaitoms reikia? Reikia „Litmeniui" recenziją parašyti, aiškinu muistydamasis, nes iki šiol knygą teapžvelgusi Jūratė Sprindytė „Metuose".

– Bet kuriuo atveju, puiki proza, –­ priduriu. – O jūs pati iš LLTI?

– Taikliai.

Puiki, juvelyriška proza. Literatūros dailidės nuo Gerosios Vilties žiedo paminklas žodžiui, žemaitybėms ir aniems, pokario, prastuoliams. Kūrybiškiausios metų knygos įvertinimas – pelnytas. Ne vienas yra pastebėjęs, kad jeigu perskaitai R. Granausko istoriją – tai jos pagrindinių elementų ar bent pojūčio nepamesi jau visą gyvenimą. It pačiam ar artimui būtų nutikę. Taip ir čia: vienuolika skirtingų pasakojimų, veikėjų, siejamų bendros negandos – sovietų okupacijos – ir vaizduojamos erdvės, tikriausiai artimos paties autoriaus vaikystės laukui.

R. Granauskas su šia knyga grįžta į aukščiausiąją novelės lygą. Ir dėl meistriškai organizuoto siužeto, ir dėl autentiškų dialogų:

– Mama, o gal tėvo nebėr gyvo?
– Gyvs tebėr. Gyvena su ruske boba.
– Kas tau sakė?
– Man nereikia sakyti, širdis žino.
– Kaip širdis gali žinoti?
– Širdis žino daugiau negu galva.
– O kaip žino, kad su ruske?
– Žino ir tą. (p. 90)

Knygon sudėta tiek tvirtų, pokario gyvenimą naujai ir gyvai atkuriančių ženklų, kad skaitydamas matai: taip ir buvo, taip ir buvo! Ir nelyg pats išgyveni. Mat autorius besąlygiškai įtikina vaizduodamas ir senį, ir vaiką. Negailestingas pasaulis vaiko akimis ima rodytis per tropą, kai šis nesupranta palyginimo „gyvenu kaip pelė", nes nežinąs, „kaip iš tikrųjų gyvena pelės" (p. 62), o apie šventės prakilnumą dar nenutuokia, nes neaišku, „ką, pro ką prakelia" (p. 69). Kitos novelės personažei autorius irgi apdairiai priskiria vaikišką žiūrėjimą: „Ji nežinojo, kokie čia javai – rugiai, kviečiai, miežiai, tik ne avižos; avižos augo ir ten, buvo mačiusi." Vienas sakinys, ir supranti: su šeima ištremtas vaikas jau nepažino lietuviškų augalų, o iš Sibiro grįžo tik su svetimu žinojimu. Kūrinyje naujai atrandamas pagrindinis R. Granausko kūrybos leitmotyvas, kaip pasikeitusi santvarka ardė buvusią sanklodą ir žmonėse įdiegė ydas, nuo kurių Lietuva iki šiol kenčia: „Dirbo kolchozo fermoje melžėja, pirmaisiais metais bent pieno parnešdavo guminėje pūslėje po drabužiais, gal tas pienas ir padėjo vaikui išsirgti savo ligą" (p. 92).

Kurdamas pasakojimo intrigą R. Gra­nauskas paspendžia gudrių suvokimo kilpų, padedančių plėtoti įtaigią ir įtraukiančią meninę tikrovę. Štai vaizduodamas dviejų vienišų našlių susibėgimą Kūčių vakarą, jis vien per tradicinį ritualą – paliekamą lėkštę vėlei („Padės ir Jadzei. Juk vis tiek ateis abudu") ir naudodamas dalelytę „dar" („Negaunu, bet radau terbelėj dar Jadzės supiltus", „O čia –­ dar Jadzės su medu sutaisyta", p. 124–125) paruošia skaitytoją netikėtumui: juk Jadzės jau nėra tarp gyvųjų. Tiesa, intensyviai intriguodamas R. Granauskas vietomis prikomplikuoja ir kai kur suskaldo pasakojimo nuoseklumą, tad esi priverstas grįžti puslapiu atgal ir pasitikrinti, ar teisingai supratai. Kiek per painios ir per pinklios išėjo novelių „Šv. Mikalina", „Bronelė", „Augustinas" atomazgos. Žodžio grynumas ir taupumas – gerai, bet vietomis aprašymai pateikti per sausi ir net nuobodoki: sakykim, gaisras viename tekste aprašytas jei ne kanceliariškai, tai bent abejingai (p. 51).

Vis dėlto nedidelius defektus atperka naujai suskambantys reti tradiciniai posakiai ir metaforos, kad negali atsistebėti, ir iš kur jų, tokių sąžiningų ir natūralių, R. Granauskas vis ima: „Beržonskienė dar nenorėjo atiduoti marčioms samčio" (p. 8), „Pilimana galėjo tiesiog nudurti papais" (p. 27), „o toje riekelėje – net jo dantų kandimo žymės" (p. 41).

Savo novelių apysakoje R. Granauskas dar nustebina nuo šventųjų gyvenimų pokariu nepastebimai priartėdamas prie šių laikų: devintasis tekstas „Gerda" simboliškai atspindi sovietmetį, o paskutiniai du jau skirti nepriklausomybei. Atitinkamai kitokie ir šiuose vaizduojami žmonės, kokybiškai kitokie – jau nebešventi, pažeisti stalinizmo ir kolektyvizacijos.

O mums, skaitytojams, ši nestora knygelė – vertinga pusės amžiaus istorijos ir tautos likimo reziumė, atstojanti storiausią mokslinę enciklopediją.

Romualdas Granauskas. „Išvarytieji". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Tais pačiais metais, tik vėliau už „Šventųjų gyvenimus" išėję „Išvarytieji" tarytum tęsia pirmojoje knygoje papasakotų likimų ciklą. Knygos antraštė – tai jau dabartinės, nebešventos Lietuvos raktažodis. Bet tada klausimas, kodėl to paties autoriaus „Šventųjų gyvenimuose" užkabintą pasakojimo nuotaiką pratęsianti knyga jau nepateko į kūrybiškiausiųjų dvyliktuką? Galimos dvi versijos: arba sąraše neliko vietos dviem rašytojo knygoms, arba pastaroji nusileidžia kokybe pirmajai. Jeigu pirmasis variantas neturi pagrindo, tai antruoju matu gali įvertinti bet kuris skaitytojas, ne tik Antakalnio štabas: „Išvarytieji" yra išties silpnesnis už ankstesnįjį tų pačių metų prozos rinkinį.

Pirmiausia dėl struktūros. „Šventųjų gyvenimų" struktūra konceptuali, apgalvota ir save pateisinanti, o „Išvarytųjų" tekstai jau nebe taip sumaniai subalansuoti, tad panašūs į atsitiktinius: čia prie klasikinės novelės glaudžiasi ir plėstinis apsakymas „Nepamatytoji", ir memuarinė esė „Pasijos pagal Joną". Bet svarbiausia, kad „Išvarytieji" nusileidžia savo turiniu: daugumą šių kūrinių galima pavadinti socialine ar net buitine proza. Siužetų atributai kartais atrodo it pasiskolinti iš „Lietuvos ryto" kriminalų: „O po Kalėdų vis dėlto nutvėrė ir tuos kankintojus, – du septyniolikmečiai, o vienas dar tik penkiolikos. Atvažiavo iš vakaro dviračiais. Nerado tų pinigų, tik dvidešimt litų / Dar padegė išvažiuodami" (p. 125). Kiek netikėtai labiausiai atrodo pavykę tekstai, kuriuose per gana intensyvią ir intriguojančią įvykių plėtotę skleidžiami moterų likimai: „Nepamatytoji" ir „Juodas gaidys raudona uodega, vardu Jonas". Šiuose akį užkabina ir modernybės atšvaitai: šiuolaikinis erotinis aprašymas (p. 19), žemės referendumininkams artimos aktualijos (p. 131).

Nors didžiumoje tekstų stringa intriga, užtat R. Granausko kalbėjimas vis dar liejasi vaizdžiai ir laisvai: raumenims čia parenkama „blauzdų pilvelių" metafora, vaikis atrodo kaip „pagenėtkelnis", o šampanas virsta „šnypštalu". „Smaili esi ant vyrų", –­ sako autorius apie patrauklią merginą (p. 87), o seksualinės prievartos patirtį apibūdina kaip vaikščiojimą visą gyvenimą „su tuo kaip su įsiūtu akmeniu" (p. 24).

Apskritai niūroka ir rezignacinė ta granauskiškoji Lietuvos realybė, it iš tikro būtų pasiskolinta iš „Lietuvos ryto". Mieli anūkai, jeigu skaitot, padovanokit savo seneliui įsimintiną 75-metį, paįvairinkite šį anksčiau užėjusį pavasarį iškrapštydami mums brangų autorių dažniau iš butelio, nuveždami į kokį koncertą Užutrakyje ir pasigėrėtiną bendruomenę, kad pats savo akimis, o ne iš laikraščio puslapio įsitikintų, kaip gražiai gražiai užaugo modernioji Lietuva.

O mes, skaitytojai, savo ruožtu lauksime dar vienos proziškos, gal jau šviesesnės, Lietuvos studijos.

* * *

Vietoje apibendrinimo: jeigu S. Pa­rulskis ir R. Granauskas priklauso prozininkų startiniam penketui, jiedu turėtų būti įvaldę ir vieną kitą komandinį derinį. Tokio giliai ieškoti nereikia: „Ji buvo su tuo mini sijonėliu, ir Rimvydas negalėjo atplėšti akių nuo jos suglaustų šlaunų" („Šventųjų gyvenimai", p. 109), „Jauna šviesiaplaukė laborantė vaikštinėdavo po teritoriją apsirengusi dailiu, bet jos kelių nesiekiančiu chalatuku, ir jos tvirtos, tarsi ištekintos, dailiai įdegusios kojos atrodė velniškai gražios (...). Visos gamyklos vyrai buvo užburti tų kojų (...)" („Mano tikėjimo iltys", p. 188).

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai