b_200_354_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-07_nr._3464_Svedas.jpg

„Antrasis vardinis balsavimas – dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo akto. 22 val. 44 min. vėl grįžtame į Nepriklausomą Lietuvą."

Tokiu sausu, telegrafiniu stiliumi „Respublikos" žurnalistė Valė Čeplevičiūtė 1990-ųjų kovo 13-ąją apibend­rino tai, kas įvyko prieš porą dienų („Užrašai istorijai", Respublika, 1990, Nr. 50).

„Lietuvos ryto" politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas tą pačią dieną publikuotame tekste dar karštus faktus interpretavo pasitelkęs metaforas: „Sekmadienį, kovo 11-ąją, prasidėjo Mėnulio pilnatis. Kartu su jo patekėjimu vėlai vakare (netgi laiką užfiksavome – 22.45 val.) Lietuva žengė žingsnį į savo nepriklausomybės pilnatį: naujajame Lietuvos Respublikos parlamente priimtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" („Pilnaties metas", in: Lietuvos rytas, 1990, Nr. 50).

Tai tik viso labo keletas fragmentų iš gausybės ano meto liudytojų pasakojimų, kurie palengva traukiasi iš ekspresija pulsuojančios gyvosios atminties sferos, tuo pat metu virsdami praeitį stop kadrų metodu fiksuojančiais šaltiniais.

Kaip žinia, įvairūs šaltiniai priklauso istorikų valdoms; šie (šalia žurnalistų, publicistų, politikų etc.) dar ne kartą pasakos savąsias 1990-ųjų Kovo 11 d. įvykių versijas. Taip bus ne tik vis iš naujo bandoma atskleisti, „kaip buvo iš tikrųjų?", bet vėl ir vėl kuriamos prasmės dabarčiai. Juk pasakojimas apie praeitį yra ne kas kita, kaip veiksmas, per kurį žmogaus sąmonė įprasmina laiko jausmą, o visuomenė –­ konstruoja savąją tapatybę.

Man asmeniškai Kovo 11-osios vietą bei prasmę Lietuvos ir pasaulio istorijai aiškiausiai yra nusakęs Vilniaus universiteto profesorius Edvardas Gudavičius. Anot jo, Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios duktė, nes būtent Vasario 16-ąją žymusis medievistas yra įvardijęs Lietuvos valstybingumo datų viršūne („Vasario 16-oji", Kultūros barai, 1996, Nr. 2). Tačiau suformulavęs šį verdiktą E. Gudavičius apie Kovo 11-ąją pasakė dar vieną, labai svarbų sakinį: „Lietuvoje ji gretintina su Vasario 16-ąja, pasaulyje – bent su Wilsono 14 punktų ir Atlanto chartija" („Kovo 11-oji. Viena iš daugelio ir vienintelė", Naujasis Židinys-Aidai, 1995, Nr. 3). Taigi, Kovo 11-oji, anot E.Gudavičiaus, ne tik simbolizuoja sėkmingą mūsų valstybingumo „reanimaciją", bet ir tapo ta viena iš nedaugelio, o gal ir vienintele mūsų istorijos data, kuri naujaisiais laikais esmingai paveikė ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų pasaulio likimą.

Tiesa, valstybingumo atkūrimas lietuvių tautai nevirto, perfrazuojant Franciso Fukuyamos mintį, bilietu į „istorijos pabaigą" arba į postistorinį rojų žemėje. Dar daugiau – gana greitai paaiškėjo, kad nepriklausomybė yra labiau iššūkis nei šio sprendimas. Pastarojo esmę sudaro poreikis suformuluoti aiškią idėją, kokius ateities kontūrus turėtų valingai kurti Lietuvos visuomenė.

Tokios kūrybos sėkmė priklauso nuo to, kaip mes įprasminame save laike ir erdvėje. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu siektinos ateities vaizdinių kūrimas buvo glaudžiai susijęs su mėginimu visų pirma išspręsti geopolitinę „lygtį" – kokia valstybės strategija tarptautinių santykių plotmėje galėtų lietuvių tautai užtikrinti saugią egzistenciją? Į pastarąjį klausimą buvo mėginama atsakyti operuojant keturiomis alternatyvomis: 1) Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrystės ugdymas; 2) tarpukariu išsakytos Baltoskandijos idėjos gaivinimas; 3) „trečiojo kelio" – Lietuva pasaulyje – galimybių išnaudojimas; 4) gravitavimas Vakarų link, beldžiant į Europos Sąjungos vartus.

Pirmosioms trims alternatyvoms nebuvo lemta įgyti visuminių ir konceptualiai pagrįstų vaizdinių pobūdžio. Tai iš dalies lėmė gana anksti išryškėjęs visuomenės sutarimas dėl euroatlantinių užsienio politikos gairių. Tačiau 2004-ųjų gegužės 1-oji privertė vėl grįžti prie fundamentalios problemos svarstymų: „Tapome Europos Sąjungos nariais. O kas toliau?"

Ričardas Šileika. „Neša Lietuvą“
Ričardas Šileika. „Neša Lietuvą“

Į pastarąjį klausimą atsakymo neturime iki šiol. Lietuvos visuomenė, patekusi į turtingą, tačiau nuovargio, tapatybinės amnezijos ir abejingumo kamuojamą ES klubą, aštriai jaučia „valstybės projekto" stygių, kuris lemia ne tik blaškymąsi niekaip neapsisprendžiant tarp Vidurio Rytų Europos ir Šiaurės Baltijos šalies tapatybinių alternatyvų, bet ir skaudžiai išgyvenant vidinės Lietuvos erdvės fragmentaciją, kuri reiškiasi įtampą keliančiomis opozicijomis: miestas vs kaimas; Vilnius vs Kaunas; elitas vs runkeliai (šį sąrašą būtų galima tęsti, tikriausiai iki begalybės)...

O kaip yra su visuomenę turinčiais konsoliduoti naratyvais apie mūsų praeitį ir jos aktualumą dabarčiai? Ar Nepriklausomoje Lietuvoje akademikams pavyko nuveikti ką nors svarbaus šioje srityje?

Tikru proveržiu šiuo atveju derėtų laikyti XX–XXI a. sandūroje išgrynintą mūsų praeities, kaip nuolatinio europeizacijos proceso, vaizdinį. Tačiau tokių pasakojimų kūrimas bei populiarinimas visuomenėje – ilgas ir sudėtingas procesas, kuriam rimtu iššūkiu tampa vis garsiau skambantys siūlymai pasislėpti „apgultoje tautos tvirtovėje" ir pastaruoju metu padažnėję bandymai spręsti „patriotizmo stygiaus visuomenėje problemą" sureikšminant paskirus Lietuvos praeities epizodus, kaip esą labai tinkamus istorijos politikos (visuomenės indoktrinavimo) uždaviniams įgyvendinti.

Akivaizdu, kad žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą galima pasakyti du dalykus – daugiau šansų išlikti turime ne slėpdamiesi už „tautos tvirtovės" sienų, o išmokę gyventi Europoje. Su šiuo mokymosi procesu susijęs svarbus uždavinys – liautis žongliruoti iš konteksto išplėštais istorijos vitražo fragmentais, tuo pat metu imantis sąryšio tarp konkrečius Lietuvos istorijos etapus dabar aktualizuojančių / vertinančių / paneigiančių naratyvų paieškų. Šis darbas įgalins parodyti, kad mūsų egzistencijos nuo 1009 iki 2014-ųjų metų laikas yra ne „garbingų" (t. y. vertų prisiminti) ir „gėdingų" (t. y. pasmerkiamų užmarščiai) epochų trūkinėjanti „kardiograma", o vienas kitą keičiantys, kartais didingi, kartais liūdni ar tragikomiški, tačiau – neišvengiami (ir todėl būtini autorefleksijai!) mūsų buvimo istorijoje epizodai, kurių įvairovė suformuoja lietuvių tautos ir valstybės praeities paveikslą.

Šiame paveiksle išryškėja ir Kovo 11-oji. Suteikusi mums galimybę vėl užsiimti savo likimo kūryba ir šio darbo rezultatų apmąstymu. Davusi šansą dirbti, klysti bei šias klaidas ištaisyti, kartu – ieškant atsakymo į amžinus klausimus apie mūsų buvimo istorijoje tikslą ir prasmę.