Apie knygas mažiems ir jauniems

Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

Nelabai mėgstu tą metą, kai renkamos Metų knygos –­ gera, kai rinkimai nutolsta. Nemėgstu dėl to, kad visos kitos knygos tartum pamirštamos – lieka šešėlyje. Kita vertus, juk suvokiu, kad skaitymui skatinti tie penketukai svarbūs. O dar... Man visada smalsu, kas liko anapus – ties pat riba: visada domiuosi tais, kurie beveik beveik pateko. Bet nepateko.

Vaikų knygų penketukas šiemet aptartas – ir dar kaip. Recenzijos sukauptos svetainėje skaitymometai.lt. Ką jau bepridursi apie išrinktąsias...

O apie kitas, likusias anapus?

b_200_281_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-07_nr._3464_vaivoryksciu-arkos2.jpg

Privalau minėti, kad žmonės, vadinami vaikų literatūros žinovais, apgailestavo: į penketuką nepateko Neringos Vaitkutės fantastinis romanas „Vaivorykščių arkos" (leidykla „Nieko rimto").

Dėl tų arkų sausio mėnesį privalėjau Ignalinos bibliotekoje stoti į eilę. Tai – geidžiama knyga. Laukiau, kol ją perskaitys man šiek tiek pažįstama septintokė Vasarė. Kaip skubinsi –­ knyga stora, ne iš tų, kurioms gana kelių minučių. Tokia yra viena iš išrinktųjų – Kęstučio Navako „Udo ir Dra niekaip nesusikalba".

Baiminuosi, kad ši mano apžvalga už Kęstučio „knygą" bus kiek ilgesnė...

Vasarei „Vaivorykščių arkos" patiko. Labai! O aš, aš...

Privalau viešai prisipažinti: ne mano tai žanras, gaila, bet ne. Gerbiu maginę fantastiką, tačiau įklimpstu joje ir pervargstu. Ginkdie, ne rašytojai kalti. Aš. Šį kartą, net ir nebūdama fantastikos pasaulio gyventoja, pajutau: Neringos Vaitkutės knyga vaizdinga. Ir prasminga. Joje nėra deklaratyvaus, paviršinio lietuviškumo, tačiau nesunku pajusti mūsų tautos istorijos atgarsius.

Tai kodėl jos nebuvo penketuke? Nežinau. Tik spėju: manyta, kad vaikai jos nesupras – per sudėtinga. Kaip įprasta sakyti, be adresato...

Neslėpsiu: norėjau apie Neringos Vaitkutės kūrinį (ir ne tik apie jį) pasikalbėti su komisijos narėmis. Nors su viena. Bet... Ar įsivaizduojate mane, spaudžiančią prie sienos bibliotekininkę Martą Rudytę? Pradinukų mokytoją Kazę Starkienę? Literatūrologę Loretą Jakonytę? O Emiliją Visockaitę? Danutę Kalinauskaitę? Tai jau ačiū – per stiprios jos, per tvirtos, neprispausi.

Šią žiemą Ignalinos viešojoje bibliotekoje, susitikime su skaitytojais, Andrius Tapinas prisipažino: manąs, kad jo knyga skirta paaugliams, o jei suaugusiesiems – tai jų pramogai, poilsiui. Beje, susitikime nebuvau, to negirdėjau, aš tik persakau Ignalinos spaudą. Man atlėgo: autorius nėra pasipūtęs – žino, ką darąs ir kam rašąs; gal tebežinos ir dabar, kai jau yra apipiltas premijomis. Taigi Metų knygos rinkimų rengėjai tikrai galėjo sudaryti paauglių lektūros dvejetuką (Neringa Vaitkutė ir Andrius Tapinas), o gal ir trejetuką. Juk būta įdomių pažintinių knygų, kurios taip pat yra... knygos.

Dabar jau braukiu pirštu per netrumpą sąrašą, pavadintą taip: Lietuvių autorių vaikų ir paauglių knygos, išleistos 2012 m. rugsėjo 1 d.–2013 m. rugpjūčio 31 d. Nei trumpas, nei ilgas tas sąrašas – keturiasdešimt šešios knygos. Ieškau tų rašytojų, kuriuos Metų knygos rinkimuose įpratome ir pamėgome matyti, bet šį kartą pasigedome.

Kur dingo Kęstutis Kasparavičius?

Nedingo. Štai sąraše jo knyga: „Povandeninė istorija" (leidykla „Nieko rimto").

O, kad žinotumėte... Kai parsinešiau namo tą knygą, tai ilgai negalėjau iš rankų paleisti, nelabai skubėjau grąžinti bibliotekon. Koks keistas sutapimas – dabar, kai rašau, „Klasikos" radijas transliuoja An­tonino Dvořako operą „Undinė". Bet juk ir aš, „Povandeninę istoriją" sklaidydama, jaučiausi beveik kaip undinė. Ramybė sklinda. Gerumas. Vandens jausmas. Džiaugiausi išgirdusi, kad knyga pelnė apdovanojimą Knygos meno konkurse „Vilnius 2013". Nelabai džiaugiuosi skelbdama, kad turinys formai šį kartą pralošia. Nėra ten gelmingos istorijos, yra tik nuoširdus bandymas tekstą pritaikyti iliustracijoms. Toloka iki Kęstučio Kasparavičiaus rašymo viršūnės – „Keistų istorijų", „Dingusio paveikslo", mano numylėtosios „Mažosios žiemos". O štai dabar stabtelėjau. Parašiau „iliustracijos" ir, matyt, apsirikau. Iliustracija šiuo atveju –­ tekstas. Esminis pasakojimas –­ vizualus.

Ir šauna į galvą šit kokia mintis: jei Kęstutis Kasparavičius būtų pasikvietęs bendradarbiauti tikrą rašytoją –­ itin grakščią plunksną turintį rašytoją –­ gal bendravardį Navaką, o gal... Ko gero, kalbėtume apie šedevrą.
„Nesu Žutautės gerbėja, bet kad penketuke nėra jos knygos... Na, žinote... Atstumti Žutautę, o pasirinkti Lapiną... " – taip ar panašiai man ne kartą aistringai kalbėjo... neišduosiu kas.

b_200_249_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-07_nr._3464_ferdinandas.jpg

Praėjusių metų balandžio antrą dieną Kauno dramos teatre Vaikų literatūros šventėje rašanti dailininkė Lina Žutautė pasipuošė karūna – tai reiškia, kad jos knyga „Ferdinandas ir Pū" pripažinta gerų geriausia iš visų išleistų 2012 metais. Linai įteikta Prano Mašioto premija – lig šiol Lietuvoje tokios ir nebūta.

Kodėl „Ferdinandą ir Pū" atstūmė Metų knygos komisija? Ir vėl – galiu tik spėlioti. Gal nusivylė linijiniu pasakojimu? Pasigedo metaforų? Poe­tiškumo? Pajuto, kad stinga to, kas vadinama teksto mįsle, paslaptimi? Bet juk viso to, ką minėjau, kur kas labiau stinga Vitalijos Lapinos knygai „Ar pažįsti Kiukį", oi, kaip stinga.

Mokyklose ir bibliotekose bene geidžiamiausias rašytojas yra Vytautas V. Landsbergis. Kad žinotumėte, kaip nusibosta kalbėti apie jo honorarus. Viešai spaudoje pareiškiu (ir jau ne pirmą kartą) visiems, kurie bandė ar bandys manęs teirautis, „kiek jis kainuoja": nežinau, žinoti nenoriu, skaičiuoju savus – nesudėtingas tai darbas.

Tačiau galiu samprotauti, kodėl nėra penketuke jo knygos „Erelio sakmė" (leidykla „Dominicus Lituanus"). Nėra, nes tekstas nuobodokas. Pertemptas. anaiptol nesukurtas – tik padarytas. Sukonstruotas. Rašoma esamuoju laiku. Labai tą laiką mėgstu. Todėl ir žinau: esamuoju rašyti itin sudėtinga – tyko duobės. Erelis, deja, į jas nutupia ir įklimpsta.

b_214_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-07_nr._3464_telefonas.jpg

Į kokią vilkduobę įkrito Selemono Paltanavičiaus jauki ir šilta knyga „Kai sugenda telefonas" (leidykla „Žara")? Kuo galėjo neįtikti komisijai?

Greičiausiai tuo, kad mobiliojo telefono dominantė čia per stipri. Kaip visada Selemono knygose, taip ir šį kartą: miškas traukia, vilioja, įtikina. Arba kitaip: trauktų, viliotų, įtikintų, jei tik jo gyventojai tam mobiliakui būtų bent truputį abejingesni.

Ką dar turėčiau minėti?

b_200_291_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-07_nr._3464_senojo-boksto-gyventojai.jpg

Žinoma, Leonardą Gutauską ir jo knygą „Senojo Bokšto gyventojai", kiek primenančią vėlyvųjų viduramžių literatūrą – tuo laikus, kai žmonės turėjo (ko gero, turėjo?) kur kas daugiau laiko ir galėjo sekti neapsakomai ilgas, ramias, lėtas istorijas. Privalu minėti ir Oną Jautakę, jos eilėraščių knygą „Maži paklydimai" (leidykla „Žuvėdra"). Deja, galiu tik minėti. Skaitau mažose bibliotekose – o į jas paklydimai dar neatklydo.

Baugu, kad nebeatklys...

b_200_232_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-07_nr._3464_mazi-paklydimai.jpg

Vytauto Račicko apysaka „Šeštoji šlepetė: misija neįmanoma" (išleido autorius) šlepena visai netoliese: pas kaimynystėje gyvenantį skaitytoją. Ir tegu sau šlepena: kad ir ką apie jos autorių rašytume ar sakytume, atšlepens ir septintoji.

Tuo savo misiją ir baigčiau, bet užrašų knygutėje spurda ir prašosi paskelbiamos dvi išvados, Knygų mugės dienomis skubotai brūkšteltos.

Pirmoji: nėra ir nebus konkurso, kuris visiems įtiktų – kodėl visiems įtikti turėtų Metų knygos rinkimai?

Antroji: apgailėtinas tas rašytojas, kuris rašo dėl konkursų.