Rimos Bertašavičiūtės nuotrauka
Rimos Bertašavičiūtės nuotrauka

Janina Degutytė. „Raudonoji upė. Svarbieji poezijos ir gyvenimo tekstai". Sudarė Viktorija Daujotytė. –­ Vilnius: „Alma littera", 2013.

„Tu – mažutė, tu telpi visa / Į Čiurlionio karalių delnus..." (p. 68) –­ chrestomatinės, nuo mokyklos suo­lų lydinčios Janinos Degutytės poezijos eilutės, ties kuriomis daugumai pažintis su poetės kūryba ir baigiasi. Didesnių literatūrinių polinkių turintieji paminės (o gal net padeklamuos) lyrinius originalių metaforų prisodrintus eilėraščius apie vienatvę: mano paauglystės topas – „kai sutemos užplūsta / visagale vilnim, / o paskui –­ atoslūgio valandą – / visi daiktai nunešami nutolsta (...) tada / maitinu iš rankų / baikščią didžiaakę stirną – / vienatvę" (p. 140).

Viktorijos Daujotytės sudaryta nau­jausia Degutytės kūrybos rinktinė, į kurią įtraukti ne tik eilėraščiai, bet ir atsakymai į sudarytojos anketą (anketa datuojama 1980 m.) bei nebaigta autobiografija, leidžia į poetės kūrybą ir gyvenimą pažvelgti kitaip, išryškina iki šiol menkai atskleistus pasaulėvokos aspektus. Šiuo konkrečiu atveju senas geras pasiūlymas poeziją skaityti per autoriaus biografijos, o tiksliau – autobiografijos prizmę, yra vaisingas, atveriantis naujas prasmes.

Autobiografinių Degutytės tekstų centrinė figūra – Motina. Lietuvių poezijoje motina retai vaizduojama kitaip nei rymanti, laukianti, savo vaikams kelią mezganti motutė. O Degutytės gyvenimo tekstuose ir poe­zijoje motina yra monstriška, dvasiškai ir fiziškai serganti, save ir kitus kankinanti moteris: „Blogiausia, kad neleisdavo naktim miegoti. Apie lovą nebuvo nė kalbos. Susigūždavau kamputyje ant kilimo, kai naktį ji jau atrodydavo iš girtumo sąmonės netekusi. Bet vos užsnūsdavau, ji prišliauždavo ir žnaibydavo mane. Šito prišliaužimo ir žnaibymo bijojau kaip maro. Man atrodė, kad prišliaužia ne motina" (p. 273).

b_200_337_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-07_nr._3464_degutyte.jpg

Negatyvios patirtys – baimė, pačiu artimiausiu turėjusio būti žmogaus išdavystė – lėmė, kad aštuonerių sulaukusi Degutytė jau mąstė apie savižudybę, norėjo nusiskandinti. Šis poetės biografijos epizodas – vėlgi retas paukštis (ypač – moterų rašytojų biografijose ir autobiografijose), mat mergaitei, moteriai nenoriai suteikiama teisė mąstyti apie mirtį, jausti jos trauką kitais, o ne nuviltos romantinės meilės ar psichinės ligos atvejais. Mirties artumo Degutytės poezijoje daug, tačiau tai ne romantiniai topai, egzaltuotos klišės ar psichikos nestabilumo požymis, o suvokta galimybė, kurią lyrinė subjektė apmąsto ir galų gale atmeta. Tačiau net tuomet mirtis išlieka bauginama ir besiilgima duotimi. Mirtis personifikuota (į jos motiniškus kelius norima įsikniaubti), tačiau iki galo nepažini, svetima: „Tu man pažįstama. / Nuo pat vaikystės, / ieškodama kelių, / į kuriuos įsikniaubti galėčiau, / aš pagalvodavau apie tave. / O tu tylėjai šalta, / įdėmiai žvelgdama / žaliom stiklinėm upių akim / ir vidunakčio upių šešėliais" (p. 87).

Vaikystės traumos, monstriška motina, neviltis, ligos Degutytei tampa poezijos šaltiniu (ar – vienu iš svarbiausių šaltinių; kiti – gamta, (poe­tinė) kalba): eilėraščių cikle „Anapus vilties. Motinos atminimui" motinos klausiama: „Kaip, iš kur perdavei man eilėraščius, / apie kuriuos ničnieko nežinojai?" (p. 205) Trauma lyrinei subjektei tampa galimybe rašyti, o rašymas – apvalyti, suvaldyti, atitolinti ir tokiu būdu pamilti savo motiną, vaikystę, negalią. Neretai eilėraščiuose dukra ir motina pasikeičia vaidmenimis: kalbančioji yra stipri, globojanti, o motina – bejėgis, priklausomas, artumo reikalaujantis kūdikis –„Tarytum motina, o ne duktė / liečiu tavo galvą – mes taip toli / viena nuo kitos / kaip vienos upės / pradžia ir pabaiga..." (p. 175)

Degutytės eilėse motina vadinama ir naktimi, ir mirtimi („Naktie, mano Motina, / kurios tamsus aitrus kraujas / mano kūne tolydžio srovena", p. 198), o taip pat Tėvyne, Lietuva, Žeme, kalba. Pavyzdžiui, kalbos, kaip lyrinei subjektei gyvybę suteikiančio ir palaikančio kraujo, metafora papildo ir susipina su gyvybę duodančios, savo krauju (gyvybės vandeniu) maitinančios motinos įvaizdžiu, kuris tuo pat metu turi ir teigiamų, ir neigiamų reikšmių – motina yra gimdanti, gyvybę ir prasmę (galimybę save suvokti per kalbą, kalboje) suteikianti, bet kartu ir gyvybę atimanti, slopinanti (motina-naktis), skaudinanti, kankinanti (autobiografinė motina). Perfrazuojant pačią poetę, jos pasaulis – tai Motinų pasaulis (p. 172), kuriame meilė, skausmas ir kūryba eina išvien, viena kitą sąlygoja, augina ir įprasmina: „Tavo žodžiai / liečia mano kūną / gyvybės vandeniu. / Jie įsisunkia į kraują, / įsišaknija audiniuose, / jie pirštų galuose pulsuoja / ir tylos danguje / pulkuojasi paukščiais / prieš tolimą nežinomą kelionę. / Arba – iš patamsėjusių randų / prasiskleidžia erškėtrožėm... / (...) kai žiūriu į tave / kaip į veidrodį, / kuriame atrandu / savo pradžią (p. 146–147).

b_200_314_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-07_nr._3464_lorelei.jpg

Kęstutis Navakas. „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių". – Kaunas: „Kitos knygos", 2013.

Jei Degutytės poezija – meilės tekstas, tai Navako „Lorelei" – neįpareigojantys tekstai meilės tema. Taip pat sėkmingai, o gal net ir sėkmingiau Navakas būtų galėjęs parašyti apie migreną, pavydą ar vinilines plokšteles, tačiau šį kartą pasirinkta meilė, o tekstai sudėti į elegantišką, voką primenantį aplanką, adresuotą paslaptingajai Lorelei. Vos ne euforiją patyriau atidarydama šį geltonu jurginu išpieštą voką ir iš ryškiai geltono traškančio popieriaus vyniodama pluoštelį pageltusių perpus sulenktų pabirti vis besitaikančių laiškų. Tos geltonos gėlės, baugus geltono vyniojamo popieriaus traškesys, svetimi, tačiau dabar ant mano stalo gulintys laiškai buvo tikrai puiki pradžia. Tačiau ne visi susižavėjimai perauga į ką nors rimtesnio.

Skaitant prozinius Navako pasažus (vadinamuosius „meilės laiškus") neapleido mintis, kad rašyti apie meilę (nesvarbu, meilę moteriai, savo literatūriniam alter ego ar pačiai literatūrai) – ne būtinybė, o proga pamiklinti plunksną, suręsti grakščią strofą ar subtilių (ir nelabai) intertekstinių nuorodų kupiną pastraipą. „Kai tau rašau, atrodo, kažkas žvelgia pro puslapio kraštą, stovi man už dešiniojo peties, kartais net kabo ant jo tarsi nebaigtas vilktis švarkas" (II laiškas). Ir iš tiesų pasakotojas nemeluoja: rašoma būtent taip – jaučiant per petį žvilgčiojantį skaitytoją, bandant jam įtikti, patikti, tinkamai pasirodyti, išlaikyti pozą ir fasoną, nustebinti, tačiau ne per daug, kad anas neįsižeistų, nepasijustų kvailesnis ar tiesiog trečias. Ir visai nesvarbu, kad vėliau paaiškinama, jog per petį žiūrintis kažkas yra paties rašančiojo baimė. Tai tik žodžiai – jokios baimės laiškuose nėra, nėra ir pavydo, ilgesio, nuovargio ir visų kitų meilę lydinčių ar iš jos kylančių jausmų, tik spalvingomis širmomis besidangstantis, įmantrias figūras atliekantis narciziškas subjektas, kartkartėmis patetiškai šūktelintis: „tu mano gyslos, mėsa ir kaulai. be tavęs aš tik tekstas. o tu be manęs?" (VIII laiškas) Akivaizdu, kad taip pat –­ tik tekstas. Šioje vietoje negaliu susilaikyti nepacitavusi visai neironiškos Ramunės Brundzaitės: „dūsaujam tekstais ir į tekstus."

Gaila, tačiau net ir narcisizmas laiškuose – ne aistra, apsėdimas, o poza. Telieka teisintis: „neatsiveria dabar ta siela daugiau, negaliu pakišti stigmų ir sakyti kaip tomui netikėliui: pačiupinėk, tikros" (IX). Vietoje stigmų rodomi savi bei svetimi tekstai, išmėtytų drabužių, rūkymo balkone, neįvykusių pokalbių, stovėjimo prieš veidrodį refleksijos ir vaizdeliai, nenurodantys į nieką kitą, tik į pačius save, todėl, kaip elegantiškiems plepalams ir dera, pro vieną akį/ausį įeinantys, o pro kitą – išeinantys.

Labiau džiugina kiekvieną laišką lydinti „vakaro lyrika" – originalūs ir versti eilėraščiai. Kaip ir visuomet, Navako eilės – lyg nėriniuota įgudusių ilgų pirštų lankstoma batisto nosinaitė: „viens kitu mes iš tolo puošėmės / pasišvietę rastais žvakigaliais / aš baltuosiu lyg tavo nosinės / užrakintos tavais raktikauliais // palei langus plaukys fantastiniai / vakarai kuriuose netilpom mes / o pro plaukus švytės du sklastymai / ir juos gaudysim lūpų kilpomis // ir iškris iš praverto sakinio / nutylėti tavi veiksmažodžiai / gal jau laikas tačiau – neraginu / gal pamiršiu tačiau – tik pažinčiai" (XXXIII laiškas) ir taip toliau. Arba – „švelniausia oda aptemptos plaštakos jei / jos nebūtų liestume vienas kitą / krauju: jis dar švelnesnis už odą // pirštai yra į pasaulį nutaikytos / strėlės jų antgalius kartais / lyžtelim kad atsiverstume kitą // puslapį: puslapiai ragavę mūsų / puslapiai ir yra mūsų seilės / bet jei nebūtų į taikinius lenkiančių pirštų // vartytume juos krauju: kaip viens kitą" (XLVI laiškas). Svarbesni vertimai – siurrealistai André Bretonas („Laisvoji meilė"), Hansas Arpas („Rožės žengia į porcelianines gatves"). Su tikra jėga ir energija išverstas Franzobelo „Tai sakyk".

Kiekviena perskaityta knyga mus kažko išmoko. Navako „Lorelei", pavyzdžiui, moko, kaip parašyti laišką intelektualui (-ei), kai minčių ne per daugiausia, o aistros ir susidomėjimo tik tiek, kad idėja rašyti laišką neatrodo laiko gaišimas. Taigi „meilės laiškas pagal Navaką": pradėti geriausia nuo atviros citatos. Jei šalia jokios knygos nėra, o galvoje tuščia, galima panaudoti ne visai tikslią parafrazę („kaip sakė X..."). Tuomet patartina šiek tiek ironiškai pažaisti to, kas buvo pasakyta, prasmėmis išlaikant cituojamo teksto stilistiką, tačiau šiukštu neperlenkiant lazdos, nes gali pasirodyti, kad puikuojatės. Paskui patartina akimis permesti savo kambarį ir detaliai aprašyti kokį niekniekį: obuolio graužtuką, knygų lentynos dulkes, ant kėdės atlošo numestus drabužius arba per pravirą stalčių persisvėrusią liemenėlę. Jokio paaiškinimo nereikia – tai juk metafora (ar – metaforų grandinė). Tada vertėtų paminėti (nepamirštant epitetų) adresato būdo, išvaizdos ar elgsenos bruožus, kurie, nors savaime nėra patrauklūs, jus (tarkime, kad) žavi (pavyzdžiui, „kai meluoji, tavo balsas įgyja akvarelinio švelnumo, todėl tavo melo paveikslai mieli" ar pan.) – taip parodysite savo pastabumą beigi rafinuotą skonį. Antra literatūrinė aliuzija turėtų būti subtilesnė, tačiau su vos juntama grėsmės nuojauta, pvz., „nes visi drabužiai –­ nuogi". Tada jau galima šiek apie save, tačiau taip, kad atsivėrimas liktų kyboti kaip debesėlis (o ne prislėgtų lyg lokys). Baigti geriausia netikėtai, tačiau taško šiukštu nedėti. Sėkmės!