Vincas Kisarauskas (1934–1988). „Figūra", 1961, mišri technika, 23x46. Šeimos rinkinys. gn nuotrauka
Vincas Kisarauskas (1934–1988). „Figūra", 1961, mišri technika, 23x46. Šeimos rinkinys. gn nuotrauka

Iš VDA parodų salėje „Titanikas" (Maironio g. 3, Vilnius) iki kovo 22 d. veiksiančios parodos „Vincas Kisarauskas. Nėra menui taisyklių", kurioje pristatoma ankstyvoji dailininko kūryba, apimanti jo paskutinius studijų metus XX a. 6-ajame deš. ir siekianti 1966 m.

„Visada norėjau ir noriu pasakyti ką nors keista, tragiškai keista, sunkiai, negražiai keista." (Vincas Kisarauskas, 1970)

Dailininko kūryba nuo pat jos ištakų, pirmųjų tapybos, grafikos kūrinių, piešinių, eskizų, koliažų ir asambliažų liudijo apie į Lietuvos dailę ateinančią didelę meninę jėgą, brandinančią stiprų kūrybinės aistros užtaisą sovietmečio dailės poligone, laužančią socrealizmo primestas taisykles, netelpančią į jokius sistemos rėmus.

Žodžiai „tragiškai keista, negražiai keista" gali būti viso Kisarausko kūrybos kelio raktažodžiai, nusakantys ir jo paties gyvenimo įtampas, patiriamas iš sovietinės sistemos kontrolės mechanizmų. Jo kuriamo meno kalba griovė nušlifuotas, dekoratyvios tapybos formules, buvo lyg pirmykštis, nevaržomas jausmų protrūkis, barbariškas šauksmas ir judesys, lyg laukinis formos ir spalvos gausmas, nerimastingai sklindantis iš kiekvieno jo sukurto vaizdo ar fragmento. Kūrybos principu tapo suvokimas, kad „nėra menui taisyklių".

Viktoras Liutkus