Vertėjas Laimantas Jonušys: „Esu laisvas, šiandien galiu netgi viską mesti ir išeiti į pasaulį...“

Stanislovo Kairio nuotrauka
Stanislovo Kairio nuotrauka

1 Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Iš tikrųjų visai nesmerkiu tokių kūrėjų (netgi žaviuosi jais), kurie į politines diskusijas niekaip nesikiša. Čia noriu pabrėžti vieną dalyką (kurį jau esu minėjęs kitur) – rašytojas (ir apskritai menininkas) visai neprivalo būti pilietiškai aktyvus, ypač tokioje visuomenėje, kurioje kūrybos laisvė jau iškovota. Posakis „rašytojas privalo" apskritai yra anų laikų paveldas. Reikia suprasti, kad rašytojas laisvas ir jis nieko neprivalo – netgi rašyti. O aš pats, kaip jau įpratau nuo Atgimimo laikų, į politines arba visuomenines diskusijas kartais šiek tiek įsitraukiu. Rimčiau pasiteisinti galiu nebent tuo, kad mūsų labai nevienalytėje visuomenėje, vis dar besiblaškančioje tarp Rytų ir Vakarų, vyksta įdomių procesų, taip pat gal ir pavojingų.

2 Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Kadangi daugiausia „kuriu" vertimus, tai propaguoti paprastai palieku leidyklai. Ir tarp vertėjų, ir tarp rašytojų jaučiuosi labai gerai – tai geriausia galima kompanija.

3 Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Šitas klausimas tikrai svarbus, nelengvas ir net opus. Pats prenumeruoju kelis kultūros leidinius, bet dauguma kultūros žmonių, regis, to nedaro. Maloniai nustembu, kai mano Pilaitės „Rimi" randu parduodamus „Šiaurės Atėnus". Bet tai išskirtinis atvejis. Leidžiami keturi kultūros savaitraščiai – akivaizdu, kad nėra tiek gerų autorių, kurie kas savaitę galėtų užpildyti juos kokybiškais tekstais. Tiems leidiniams skiriama finansinė parama yra apgailėtina, o, pvz., „Šiaurės Atėnams" vis mažėja. Dar prieš dešimt ir daugiau metų esu dalyvavęs derybose dėl leidinių susijungimo. Deja, nieko neišdegė. Čia reikia platesnės diskusijos apie tai, kaip šią situaciją pagerinti. Arba nereikia, nes tos diskusijos nieko nekeičia...

4 Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Apie tai galima daug kalbėti, bet aš noriu pabrėžti, kad mane (kaip vilnietį!) visada džiugina tie renginiai, kurie vyksta ne sostinėje. Nes tikrai nenoriu, kad kultūros gyvenimas skleistųsi tik viename mieste. Todėl gražu, kad Poezijos pavasaris it fejerverkas pažyra po visą Lietuvą, džiaugiuosi Poetiniu Druskininkų rudeniu ir, žinoma, tarptautiniu renginiu „Šiaurės vasara", kuris anksčiau vykdavo Jurbarke, o pernai sėkmingai persikėlė į Biržus, taip pat puikios yra Šiaulių, Alytaus, Panevėžio iniciatyvos. Šiauliuose gimęs prozos festivalis „Europos literatūros dienos" vyksta įvairiuose miestuose, ir prieš keletą metų mačiau tokį vyksmą (eilės tvarka): Vilniuje susirinko nedaug žiūrovų, Šiauliuose jau daugiau, o Plungės bibliotekos salė buvo sausakimša. Nesakau, kad tai tipiškas atvejis, bet šį tą byloja.

5 Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Mes gyvename reginių epochoje. Kino filmus, spektaklius ir koncertus neretai paremia ne tik valstybė, bet ir verslas. Kam jau kam, o kinui tai reklaminės paramos tikrai netrūksta. O į koncertus ir spektaklius rėmėjai mielai patys ateina, kaip sakoma, savęs parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Literatūra šiuo atžvilgiu nuskriausta, todėl jai, manau, labai svarbi valstybės parama. Ir tauta nebus visavertė, jeigu nebus raštinga plačiausiąja šio žodžio prasme.

6 Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Daugelis pasakytų, kad per pastarąjį penkmetį šedevrų nesukurta. Bet iš tikrųjų meno kūrinių vertė dažniausiai išryškėja per didesnę laiko distanciją. Įdomus yra šiek tiek kitas klausimas: kokią išliekamąją vertę turi, pvz., konceptualiosios dailės kūriniai? Neabejoju, kad turi ir kad išliks, štai „Krantinės arka", liaudyje vadinama „Vamzdžiu", jau išliko –­ stovi ten ir turbūt dar ilgai stovės. Įdomu tai, kad ir Lietuvoje, ir visų pirma apskritai pasaulyje vyraujančios dailės srovės sutampa su radikalaus avangardizmo banga. O, pvz., literatūra, nors irgi atsinaujina, keičiasi, bet, palyginti su daile, tai daro daug lėčiau, yra smarkiai „atsilikusi". Gal dailė išdegusi akis nulėkė pernelyg toli į priekį ir jau seniai nebetelpa savyje, tad griebėsi ir kino kameros? Klausimai, verti pagvildenimo, bet ne anketoje.

7 Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Versdamas knygą paprastai stengiuosi darbui skirti visą dieną – tada galiu gerai įsijausti, įsigyventi į tekstą. Rytą atsisėdęs prie kompiuterio pirmiausia pasidairau po internetą –­ el. paštą, feisbuką, peržvelgiu vieną kitą Lietuvos ir pasaulio žinių portalą, pasižiūriu vakarykščius teniso rezultatus, pasiklausau radijo (žaisdamas kokį nors kompiuterinį žaidimą), galiausiai –­ prieš akis, tarkim, aukščiausio literatūrinio lygio tekstas, kurį reikia perkurti gimtąja kalba, ir tai vargas, betgi didelis malonumas; prieš akis visa diena, namie ramybė, niekas nenurodinėja, esu laisvas, šiandien pat galiu netgi viską mesti ir išeiti į pasaulį...

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-22_nr._3466_2014-03-22_nr._3466_virselis.jpg

2014-03-21 nr. 3466

„Venera kailiuose“ (rež. Romanas Polańskis)Medūnas. Metai
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai