Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Aurimas Švedas. Žiniasklaidos laikas (7)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mintys tekstų paraštėse

Tema

Vienas ukrainietis kovo 13 d. socialiniame tinkle Facebook parašė: „Gyvename įstabiu laiku. Jeigu man kas nors 2013-ųjų lapkritį būtų pasakęs, jog per paskutinius tris mėnesius..." Toliau ėjo ilgas sąrašas visų tų dalykų, kurie nutiko Ukrainoje, pažadino Rusijos imperinius instinktus, esmingai pakeitė geopolitinę situaciją posovietinėje erdvėje bei privertė Vakarų valstybes prabilti apie naujo šaltojo karo situacijos susiklostymą.

Savo kupinas nerimo ir kartu autoironijos persmelktas mintis Kijeve gyvenantis jaunas žmogus apibendrino taip: „Bet kokiu atveju – tai pribloškianti realybė. Ir, atrodo, kad visos šios istorijos atomazga dar gana toli."

Tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad daugelio iš mūsų kasdienės klajonės po „karštų" naujienų teritoriją prasideda informacijos, susijusios su Ukraina, paieškomis. Pastarasis refleksas susiformavo suvokus, kad viltinga istorija, iš pradžių kurta Maidane ir Kijevo gatvėse, Krymo pusiasalyje pasirodžius „žaliems mandagiems žmonėms", įgijo visai kitą pagreitį ir kartu – itin grėsmingą potekstę ne tik Ukrainai, bet ir Moldovai bei Baltijos valstybėms. Grėsmės, kurią kelia paskutinę putinizmo fazę (politologo Andrejaus Piontkovskio terminas) išgyvenanti Rusija, akivaizdoje labai svarbu gebėjimas nepasiklysti informacijos bei dezinformacijos džiunglėse, objektyviai vertinti situaciją ir priimti teisingus sprendimus. Šiuo atveju itin aktualiai nuskamba rašytojos Renatos Šerelytės suformuluota įžvalga: „Okupuotas protas yra tokia teritorija, kuri laukia pirmojo šūvio" (straipsnis „Okupuotas protas", spausdintas „Literatūroje ir mene", Nr. 11).

Lietuvos žiniasklaidoje, pastaruo­ju metu garsiai bylojančioje apie di­džiausią moralinę, idėjinę ir geopolitinę XXI a. krizę Europoje, gausu emocijų. Tačiau ne tiek jau daug solidžios analizės bandymų bei dar mažiau – skvarbių įžvalgų, ieškant atsakymo į klausimą: „Kokie turėtų būti Lietuvos politinio elito veiksmai, siekiant mūsų valstybei naudingo įvykių scenarijaus regione susiklostymo?"

Šiame kontekste išsiskiria du Aurelijaus Katkevičiaus tekstai „Ledas ir ugnis Kijeve" ir „Neįvertintas veikėjas" („Verslo klasė", vasaris, kovas), kuriuose rekonstruojami svarbiausi dramos Ukrainoje momentai. „O kas toliau?" – toks klausimas keliamas žurnale „IQ", kurio kovo mėn. numerio tema – „Revoliucija Ukrainoje. Viskas, ką turite žinoti apie Euromaidaną". Na, o žurnalo „Veidas" Nr. 10 publikuotame Audriaus Bačiulio straipsnyje „Rusija apžiojo Krymą, bet praryti dar nedrįsta" pasakomi svarbūs, tačiau nespecialistui dažniausiai praslystantys pro akis dalykai apie Kremliaus inicijuotos karinės operacijos pusiasalyje eigą ir ukrainiečių pajėgų nesipriešinimo „žaliems žmonėms" prasmę.

Tiesa sakant, optimizmo šiuose tekstuose mažai. Kita vertus, o iš kur jam rastis? Juk 100-ąsias Pirmojo pasaulinio karo pradžios metines pasitinkame stovėdami ties naujo globalinio konflikto slenksčiu.

Nuotaikos

Ribinėse situacijose (kokia iš esmės susiklostė pastaruoju metu) svarbu ne tik valstybės elito gebėjimas adekvačiai vertinti situaciją bei priimti teisingus sprendimus, bet ir visuomenėje vyraujančios nuotaikos, arba kitaip –­ tam tikro pozityvaus nusiteikimo veikti sociumo bei valstybės labui „užtaisas".

Šių „strateginių išteklių" pastaruoju metu Lietuvoje akivaizdžiai stinga. Įsisiautėjus regioninei bei pasaulinei ekonominei krizei, lietuviai krito į juodo pesimizmo duobę, iš kurios neišsiropščia iki šiol. Todėl sociologai ne vienerius metus konstatuoja nerimą keliančias visuomenės tendencijas: 63 proc. Lietuvos gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija (2008 m. balandis, „Baltijos tyrimai"); 92 proc. Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad reikalai Lietuvoje krypsta į blogąją pusę (2009 m. rugsėjis; „Baltijos tyrimai"); 63 proc. 18–25 metų Lietuvos gyventojų galvoja apie emigraciją (2010 m. vasaris; „Spinter tyrimai"); 70 proc. Lietuvos gyventojų mieliau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne Lietuvos nepriklausomybę (2012 m. sausis, „Spinter tyrimai"). Analogiškų pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau, jų apstu ne tik sociologų skaičiuose, bet ir mūsų kasdienybėje (nusivylimo savimi raiška aptariama žurnalo „Veidas" Nr. 10 publikuotame tekste „Lietuva savo ateitį užspietė nusivylimo spąstuose").

Apie rimta problema virstančias lietuvių visuomenės (auto)destruktyvias nuotaikas žurnalo „Metai" kovo mėn. numeryje prabilo rašytojas Jaroslavas Melnikas („Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą"), leisdamas mums patirti, kaip atrodome Kito veidrodyje: „Pažvelkime į Lietuvą ukrainiečių akimis. Tie žmonės, kurie šiandien stovi Maidane, baltai pavydi Lietuvai. Būti ES ir NATO nare, keliauti savaitgaliais į Paryžių, jokių vizų! Apie tai ukrainiečiai gali tik pasvajoti. Lietuva jiems – rožinė svajonė, dėl kurios jie net galvas padeda barikadose.

Tai kas darosi lietuviams?"

Ieškodamas atsakymo į šį klausimą ir mėgindamas spręsti problemą „Ką daryti?", J. Melnikas pabrėžia pozityvaus mąstymo bei kalbėjimo apie save reikšmę, tuo pat metu išsakydamas būtinybę kurti „alternatyvų segmentą informaciniame lauke". Viena vertus, ši mintis nėra nauja. Viešieji intelektualai ir kultūros kritikai nuolat kalba apie solidžios žurnalistikos stygių ir jo kuriamas problemas mūsų viešojoje erdvėje. Kita vertus, ne pro šalį būtų dar kartą sau patiems J. Melniko dėka priminti esminį dalyką: „Kas yra laisvė, kai nėra alternatyvaus pasaulio?" Šiuo fundamentaliu klausimu savo įžvalgas „Metuose" apibendrina lietuvių ir ukrainiečių rašytojas.

„Atleidžia tik Dievas“ (rež. Nicolas Windingas Refnas)
„Atleidžia tik Dievas“ (rež. Nicolas Windingas Refnas)

Idėja

Lietuvių visuomenę apnikusį liūdesį galima „išmatuoti" įvairiais parametrais, kurie susiveda į vadinamąjį „pasaulinį laimės indeksą" (skelbiamą Jungtinių Tautų). Egzistuoja ir daugiau bandymų apibrėžti, kas yra visuomenės arba individo laimės pagrindas. Kaip antai britų psichologas ir gyvenimo būdo treneris Pete'as Cohenas sukūrė formulę, anot kurios, P+(5xE)+(3xH)=laimė. Šioje abrakadabroje P reiškia asmenines savybes, E – egzistenciją, H – aukštesniuosius poreikius.

Anksčiau minėtuose bandymuose (ir daugybėje kitų mėginimų) laimės jausmą paversti mokslinių tyrimų objektu tarp teigiamos savijautos faktorių pabrėžiamas ir prasmės jausmas arba tikslo turėjimas.

Akivaizdu, jog su šiuo „laimės parametru" mūsų visuomenėje ne viskas gerai. 2004-ųjų kovo 11 d. pasirašius prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos dokumentus ir tų pačių metų gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvos valstybė ir visuomenė pateko į savotišką idėjinį aklagatvį, kurį žymėjo klausimas: „O kas toliau?" Praėjo jau dešimt metų, tačiau atsakymų į pastarąjį klausimą akivaizdžiai trūksta. O įžvalgesni visuomenės gyvenimo stebėtojai nuolat kalba apie nerimą keliantį susitelkimą į „smulkius dalykus", „blaškymąsi", „sutrikimą" arba „valstybės projekto stygių". Tiesą sakant, toks kalbėjimas irgi jau yra tapęs savotišku ritualu, dažniausiai nepasakant nieko daugiau, išskyrus nerimo deklaracijas arba kritines pastabas tiems, kuriems esą priderėtų rūpintis tautos idėja.

Šiuo atveju simptomatišku tekstu reikėtų laikyti pačioje 2013-ųjų pabaigoje įvairiuose internetiniuose portaluose publikuotą Virginijaus Savukyno komentarą „Kodėl dainelės apie sovietmetį mums tampa tokios pavojingos?", kuriame formuluojamas verdiktas: „Dėl sovietmečio idealizacijos kalčiausi ne politikai, bet impotentiški kultūrininkai ir menininkai. Jie nesukūrė patrauklaus lietuviškos tapatybės modelio. O tuos, kurie kūrė ar kuria, sėkmingai išstumia iš viešos erdvės, projektų. Šiandien humanitarikoje įsivyravo vidutinybės." Į šias aštrias mintis sureagavo internetinio dienraščio „Bernardinai.lt" skiltininkas Kęstas Kirtiklis, vasario 21 dieną parašęs tekstą „Apie Lietuvos idėjas ir ideologus". Jame filosofas, svarstydamas apie humanitarų galimybes sukonstruoti patrauklią valstybės idėją, klausia, ar akademikams iš viso dera imtis tokių uždavinių, ir tuo pat metu suabejoja mokslininkų galimybėmis „ideologiniame kare dėl piliečių sąmonių" įveikti rėksmingus konkurentus bei įtvirtinti viešojoje erdvėje savuosius lietuvybės vaizdinius.

Suprasdamas K. Kirtiklio skepsio priežastis, esu linkęs suabejoti išskirtinėmis humanitarų galimybėmis intelektualinių laboratorijų retortose išauginti valstybės idėją. Toks darbas įgyja prasmę ne tiek operavimo abstrakcijomis, kiek veiksmo plotmėje –­­ visų pirma įvairių sėkmės istorijų pavidalu, kurios vėliau leidžia konstatuoti: „Tai štai kokie mes (mokantys, sugebantys, nebijantys, aktyvūs etc.) esame!.."

Filmas

Lietuvių visuomenėje vis pasireiškiantį frustracijos jausmą iš dalies lemia ir komplikuotas santykis su sovietmečio istorija bei šių komplikacijų kuriamas tarpusavio nesusikalbėjimas.

2014-ųjų kovo 9 ir 13 dienomis „Skalvijos" kino teatre buvo parodytas 1965-aisiais režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus sukurtas filmas „Niekas nenorėjo mirti". Šias dvi peržiūras galima laikyti antrąja filmo premjera, nes žiūrovai išvydo Lietuvos kino centro iš Rusijos Federacijos valstybinio kino fondo „Gosfilmofond" įsigytą ir suskaitmenintą „Niekas nenorėjo mirti" kopiją. Pastarasis įvykis sukėlė atgarsį visuomenėje. Tiesą sakant, diskusijos apie V. Žalakevičiaus Eastern'ą užvirė daug anksčiau, nei įvyko jo restauruotos kopijos peržiūra. Štai „Kultūros barai" 2013-ųjų Nr. 12 išspausdino Arūno Vyžinto straipsnį „Neblėstantys Kremliaus kino apžavai arba sena propaganda su nauju padažu". Kaip galima nuspėti iš teksto pavadinimo, jį parašęs menotyrininkas negailėjo karčių kritikos žodžių „sovietinės propagandos perlui" ir jį vis iš naujo bandantiesiems aktualizuoti bei įvairiomis progomis paro­dyti kino arba televizijos ekranuose. Panašias idėjas savo tekste „Ar tikrai niekas nenorėjo mirti už trispalvę?", Kovo 11 d. publikuotame internetiniame dienraštyje Delfi, išsakė ir Ramūnas Bogdanas. Anksčiau išvardytų tekstų autoriai atstovauja plačiai šiuo metu įsigalėjusiai nuostatai, jog „Niekas nenorėjo mirti" sovietmečiu atliko itin svarbų lietuvių visuomenės indoktrinacijos vaidmenį, įtvirtinant ideologemą, esą partizanų kova buvo ne kas kita kaip „savų karas su savais".

Visai kitokius V. Žalakevičiaus kino juostos vertinimus galima rasti Jūratės Visockaitės tekste „NNM – visų laikų geriausias" („Literatūra ir menas", Nr. 11). Pastarasis tekstas, beje, irgi yra simptomatiškas kito požiūrio, esą „su V. Žalakevičiaus filmu ne viskas taip paprasta", pavyzdys.

Akivaizdu, jog nesusikalbėjimo prarają tarp skirtingų požiūrių į filmą „Niekas nenorėjo mirti" besilaikančiųjų kuria kelios aplinkybės: 1) iki šiol neparašyta sovietmečio Lietuvos visuomenės bei kultūros istorija leidžia įvairiems ano meto reiškiniams egzistuoti XXI a. realybėje lyg kokiems Trojos arkliams be jų adekvačiam suvokimui deramo konteksto; 2) dažniausiai savamoksliškas sovietmečio sociokultūrinių fenomenų vertinimas, skaitant pastaruosius „pažodžiui" („Nejaugi aš romano / poemos / filmo nesuprasiu?! Juk siužetas – kaip ant delno!") ir operuojant šiandienos emocijų sufleruojamomis binarinėmis opozicijomis (juoda–balta).

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-03-22_nr._3466_2014-03-22_nr._3466_virselis.jpg

2014-03-21 nr. 3466

„Venera kailiuose“ (rež. Romanas Polańskis)Medūnas. Metai
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai